Penki eilėraščiai, penki Palestinos poetai
Palestiniečių poezijos skaitymas renginyje „Po alyvmedžiu 2“. Penki eilėraščiai, penki skirtingi autoriai. Izraelio pajėgos du iš jų nužudė genocido Gazoje metu.
Skaito: Noura Al-Mawed, Ulijona Odišarija, Marija Nemčenko. Vertimas: Ulijona Odišarija.
Hiba Abu Nada „Suteikiu užuovėją tau“
Novelistės, poetės ir edukatorės Hibos Abu Nados romanas „Oxygen Is Not For The Dead“ (Deguonis neskirtas mirusiems) 2017 m. laimėjo Sharjah apdovanojimą už kūrybą arabų kalba. Šias eiles ji parašė 2023 metų spalio 10 dieną. Spalio 20 dieną ji su sūnumi žuvo savo namuose pietinėje Gazoje nuo Izraelio antskrydžio. Jai buvo 32-eji.
1.
Suteikiu užuovėją tau
Šauksmu ir malda
Laiminu apylinkes ir minaretą
Kad apsaugočiau juos nuo raketos
nuo akimirkos
kai generolo įsakymas taps reidu
Suteikiu užuovėją tau ir tavo mažiesiems mažiesiems,
kurie prieš raketai nusileidžiant
pakeičia jos kursą
savo šypsenom
2.
Suteikiu užuovėją tau ir mažiesiems
mažiesiems, dabar sumigusiems kaip jaunikliai lizde
Savo miege jie neina link sapnų
Jie žino, kad už namo sienų tyko mirtis
Pavirtusios karveliais jų motinų ašaros
Lydi juos, seka paskui
Kiekvieną karstą
3.
Suteikiu užuovėją tėvui,
mažųjų tėvui, laikančiam namą stačią kai jis krypsta nuo bombų.
Jis maldauja mirties akimirkos:
„Pasigailėk. Duok man dar truputį laiko.
Dėl jų aš išmokau mylėt savo gyvenimą.
Padovanok jiems mirtį tokią pat gražią
kaip ir jie.“
4.
Suteikiu užuovėją tau
Nuo skausmo ir mirties
užuovėją mūsų apgulties šlovėj
čia, banginio pilve.
Su kiekviena bomba, mūsų gatvės aukština Dievą
Jos meldžiasi už mečetes ir namus.
Ir kas kartą bombardavimui prasidėjus Šiaurėje
mūsų maldos kyla Pietuose.
5.
Suteikiu užuovėją tau
Nuo skausmo ir kančios
Švento rašto žodžiais
Dengiu apelsinmedžius nuo fosforo gėluonies
Ir debesies atspalvius nuo smogo
Suteikiu užuovėją tau žinojime
Kad dulkės išsisklaidys
Ir tie, kurie įsimylėjo ir mirė kartu
Vieną dieną nusijuoks
Khaled Juma „O, išdykėliai Gazos vaikai“
Palestiniečių poetas Khaledas Juma gimė 1965 m. Rafoje ir užaugo Al-Shaboura pabėgėlių stovykoje Gazos ruože. Eilėraštį „O, išdykėliai Gazos vaikai“ jis parašė po Gazos bombardavimo 2014 m. Šis trumputis eilėraštis vaizduoja tragiškas karo pasėkmes Gazos ruože gyvenantiems vaikams.
O, išdykėliai Gazos vaikai
Nuolat man trukdę savo šūkavimais po mano langu
Kiekvieną rytą pripildę skubėjimo ir chaoso
Sudaužę mano vazą ir pavogę vienišą mano balkono gėlę
Grižkit ir šūkaukit kiek tik norit, ir sudaužykite visas vazas
Pavokite visas gėles.
Tik grižkit, sugrįžkit
Mahmoud Darwish „Jeruzalėje“
Mahmoudas Darwishas – garsiausias XX a. Palestinos poetas.
[Plačiau apie autorių, daugiau jo poezijos lietuvių kalba]
Jeruzalėje, čia turiu omeny senąsias sienas,
Einu iš vienos epochos į kitą be atsiminimo,
kuris mane vestų. Štai ten pranašai dalinasi
istorija šventųjų … kurie pakilo į dangų ir grįžo
nebe tokie nedrąsūs ir melancholiški, nes meilė
ir taika yra šventa ir ateina į mūsų miestą.
Leidausi šlaitu ir galvojau sau: Kaip
pasakotojai nesutaria dėl to, ką šviesa pasakė apie akmenį? Ar tai dėl blausiai apšviesto akmens įsiliepsnoja karai? Vaikštau per miegus. Spoksau per miegus. Nieko
nematau sau už nugaros. Nieko nematau prieky.
Visa ši šviesa tik man. Einu. Tampu lengvesnis. Skrendu
ir tampu kitu. Perkeistas. Žodžiai
dygsta kaip žolė iš Izaijo pasiuntinio burnos:
„Jei netiki, nebūsi saugus”
Einu lyg būčiau kitas. Mano žaizda,
balta biblinė rožė. Ir mano rankos kaip du balandžiai
ant kryžiaus, sklendžia ir laiko žemę.
Aš neinu, aš skrendu, tampu kitu, perkeistas. Nėra vietos ir nėra laiko. Tai kas aš?
Aš nesu aš pakylėjmo akivaizdoje. Bet
galvoju sau: Vienumoje pranašas Mahometas
kalbėjo klasikine arabų kalba. “ O kas tada?”
Kas tada? Moteris karininkė suriko:
Vėl tu čia? Ar aš tavęs neužmušiau?
Užmušei, atsakiau… ir aš, kaip ir tu, pamiršau numirti.
Noor Hindi „Velniop jūsų paskaitą apie amatus, mano žmonės miršta“
Noor Hindi yra Detroite gyvenanti palestinietė-amerikietė poetė ir reporterė. Šis eilėraštis yra iš jos debiutinės 2022 metais išleistos poezijos kolekcijos „Brangus Dieve. Brangūs kaulai. Brangi geltona„, kurią galima būtų pavadinti politine poezija ir lingvistiniu aktyvizmu.
Kolonizatoriai rašo apie gėles.
Aš jums pasakoju apie vaikus, kurie mėto akmenis į Izraelio tankus
sekundę prieš pavirsdami saulutėmis.
Noriu būt kaip tie poetai, kuriems rūpi mėnulis.
Palestiniečiai nemato mėnulio iš vienučių ir kalėjimų.
Mėnulis toks gražus.
Gėlės tokios gražios.
Kai man liūdna, skinu gėles savo mirusiam tėvui.
Jis žiūri Al Jazeera kiaurą dieną.
Norėčiau, kad Džesika nustotų man rašyti žinutes linkėdama Laimingo Ramadano.
Žinau, kad esu amerikietė, nes man įėjus į kambarį kažkas numiršta.
Metaforos skirtos poetams, kurie mano, kad vaiduokliams rūpi garsas.
Kai numirsiu, pažadu jums vaidentis amžinai.
Vieną dieną rašysiu apie gėles taip lyg jos priklausytų mums.
Refaat Alareer „Jei man teks mirti“
Refaatas buvo akademikas, rašytojas ir poetas iš Gazos. Gruodžio 7 d. jį nužudė Izraelio pajėgos. Jam buvo 44-eri. Savo žinias ir žodžius Refaatas naudojo kaip rezistencijos įrankius. Tekste „Šviesa Gazoje„ jis rašo, kad istorijos turi būti pasakojamos ir perpasakojamos.
(Daugiau apie Refaatą bei kitas jo paskutinio eilėraščio „Jei man skirta mirti“ vertimas yra čia.)
„Istorijų pasakojimas buvo mano rezistencija, tai buvo viskas, ką galėjau padaryti. Būtent po Izraelio antpuolio 2008-9 metais, nusprendžiau, kad jeigu liksiu gyvas, skirsiu savo gyvenimą Palestinos istorijų pasakojimui, palestiniečių pasakojimų įgalinimui, ir jaunųjų balsų puoselėjimui.“
Refaat Alareer
Jei man teks mirti
tu privalai gyventi
pasakoti mano istoriją
parduoti mano daiktus
ir nusipirkti audeklo gabalą
ir truputį virvės
(baltos, su ilga uodega)
kad kažkur Gazoje vaikas
žiūrintis dangui į akis ir
laukiantis savo liepsnose išėjusio tėvo
kuris neatsisveikino su niekuo
nei su savo paties kūnu
nei su pačiu savim
pamatęs skraidantį aitvarą, tą mano aitvarą, kurį tu padarei akimirką pagalvotų, kad ten angelas parneša meilę
Jei man teks mirti
Tegul tai neša viltį
Tegul tai būna pasakojimas
