Atef Abu Saif. Pusryčiai su dronu. Gazos dienoraštis

Skaitymo trukmė: 6 min.

Šia ištrauka iš Gazos rašytojo Atefo Abu Saifo prisiminimų apie prieš dešimtmetį Izraelio režimo vykdyto karo prieš Gazos žmones tęsiame savo seriją, kurioje padedame Palestinos žmonėms prabilti lietuviškai.



Liepos 22 d., antradienis

Aš nenoriu būti skaičius

Po ilgos bombardavimo nakties šį rytą mane anksti, 7.30 val., pažadino iš lauko pro langą sklindantys balsai – į UNRWA mokyklą kitoje gatvės pusėje kraustėsi nauji žmonės, ieškantys prieglobsčio. Per pastarąsias dvi savaites tūkstančiai buvo priversti palikti namus Beit Lahijos ir Beit Hanūno miestų pakrantės pusėse, bijodami apšaudymo iš tankų ir karo laivų. Pasiėmę su savimi ne ką daugiau nei troškimą išgyventi, jie atkeliavo į Džabaliją, kurioje gyvenu nuo gimimo. Džabalijos miestas iš tiesų yra pabėgėlių stovykla, įkurta po 1948 m. katastrofos – Nakbos, kai tūkstančiai žmonių buvo priversti palikti savo namus Palestinos kaimuose ir miestuose. Kaip tankiausiai apgyvendinta pabėgėlių stovykla Gazos Ruože, po 66 metų Džabalija priima naują pabėgėlių bangą. Kai kas sako, kad šis „stovyklos“ identitetas išliks visiems laikams. Tie patys vaizdai, tos pačios detalės, tos pačios sudaužytos svajonės, tos pačios baimės ir ašaros. Kai kurių žmonių nuomone, ši pabėgėlių stovykla visada bus stovykla. Ji niekada nevirs kuo nors kitu, nors architektūriniu požiūriu tai nebėra palapinių jūra ar lūšnynai, kaip 7-ame ir 8-ame dešimtmečiais. Praėjusio šimtmečio pabaigoje būta statybų ir investicijų, tačiau pabėgėlių stovykla išlaikė charakterį: gatvės kai kuriose vietose ne platesnės nei metras, o gyventojai – pabėgėliai, nesvarbu, ar jie čia atsirado anksčiau, ar ką tik.

Iš garsų galiu suprasti, kad mokykla kitoje gatvės pusėje jau pilna žmonių. Visos Džabalijos mokyklos dabar tapo mažomis pabėgėlių stovyklomis. Kaip ironiška – šis naujas pažeidžiamų žmonių antplūdis. Pagrindinis gyvenimo čia aspektas – neužtikrintumas: nežinai, kas bus po kelių valandų, suvoki, kad nieko nėra užtikrinto ir tai, ką planuoji, tikrai neįvyks.

Pro langą, kuris išeina į mokyklą, matau pagyvenusias moteris, ilsinančias savo nuvargusius kūnus ant laiptelių priešais žaidimų aikštelę, ir prie jų besiglaudžiančius vaikus, kurių dauguma verkia. Senukai nervingai žiūri į dangų, kuriame vis dar tebesisukioja dronai, keldami triukšmą, kurio šie žmonės neužmirš visą likusį gyvenimą. UNRWA atstovas bando suvaldyti visą šį chaosą.

Praėjusi naktis buvo siaubingas skyrius Gazos istorijoje, ypač rytinėje Beit Hanūno dalyje. Nuo sienos link gyvenamųjų rajonų judėjo tankai, naikindami viską pakeliui, griaudami kiekvieną pastatą, kiekvieną mokyklą, kiekvieną sodą. Klausaisi visų tų žinių, nežinodamas, ar kitas artilerijos sviedinys bus skirtas tau, ar ir tu tapsi tik skaičiumi žinių laidoje. Galvoji apie tai, ką reiškia išnykti iš šio pasaulio, išgaruoti kaip vandens lašui, nepaliekant savo egzistavimo žymių, – ir ši mintis varo tave iš proto.

Prieš tris dienas antskrydžio metu nužudyta šešių žmonių šeima, mano kaimyno Ejado giminaičiai. Jie sėdėjo aplink paruoštą vakarienės stalą, laukdami maldos, kad po jos galėtų pradėti valgyti. Keturi vaikai žuvo vietoje, o jų tėvai buvo mirtinai sužeisti. Ejadas švepluodamas – jis šveplavo visą gyvenimą – pasakoja, kad viena iš mergaičių išnyko visiškai: jos kūnas dingo be pėdsako. Nerasta nei kaulų, nei rankos, nei kojos. Nieko, kas galėtų leisti manyti, kad tai priklausė jai, mažai devynerių metų mergaitei, prieš kelias sekundes egzistavusiai šioje vietoje. Tikriausiai raketa pataikė tiesiai į ją.

Po dviejų valandų naujai atvykusieji jau apgyvendinti klasėse, priešais mokyklą pastatytos palapinės. UNRWA žmogus duoda nurodymus per garsiakalbį, aiškindamas, kad visi turi jų laikytis. Jo balsas aidi mano galvoje, kai bandau vėl užmigti. Šiame kare turi miegoti kada tik įmanoma, nes daugumą naktų negalėsi nė bluosto sudėti. Turi sukaupti kiek galėdamas daugiau miego, kaip sakoma arabiškai, „už akių“.

Mano mintyse lekia vaizdai; prisiminimai dėl vietos varžosi su senomis dainomis, senais siekiais ir viltimis. Ne visada galiu atskirti, kas yra prisiminimas ir kas yra viltis. Mano sūnus Jaseras bando tyliai pereiti kambarį, nekeldamas jokio triukšmo. Matau jį einant ant pirštų galiukų. Nenori manęs pažadinti. Šypsodamasis seku jį akimis. Jis paima kroviklį ir savo iPad’ą. Tada suvokiu, kad po 15 valandų pertraukos vėl atsirado elektra. Mano vaikai prisitaikė prie šio karo – kas kartą atsiradus elektrai puola įkrauti iPad’us, kad galėtų pasidžiaugti jais iki kito elektros dingimo. Vaikai turi savo supratimą, kaip leisti laiką veltui per dienas.

Pirmas klausimas, kurį užduodu atvėręs akis, – kada bus paliaubos? Visi klausia to paties. Po 16 dienų trukusių atakų trokšti – dar smarkiau nei iš pradžių, – kad visa tai būtų tik baisus sapnas. Daug kartų esu užmerkęs akis ir pagalvojęs: „O jei aš visa tai mačiau tik sapne, miegodamas?“ Papurtau galvą ir apsidairau. Viskas atrodo tikra: medis mokyklos kieme juda nuo vėjo; šviečia saulė; kaimynė sėdi prie savo namų su kitomis mūsų rajono senutėmis; viskas atrodo normalu. Jokio ženklo, kad tai būtų sapnas ar košmaras.

Vakar Beit Hanūne ir Šuhajoje nužudyta virš 100 žmonių. Šį vakarą praleidžiu su savo draugais Faradžu, Abu Asylu ir Vafiu Faradžo namuose Džabalijoje, rūkydamas šišą. Faradžas vis sukioja radijo rankenėlę ieškodamas žinių ir bandydamas išgirsti pranešimą, kuris jį nuramintų. Balsas iš radijo aparato praneša, kad iš viso per pastarąsias dvi savaites nužudyti 567 žmonės, tada skirsto juos pagal jų gyvenamąją vietą, amžių, lytį, nužudymo būdą ir t. t. Prieš kelias valandas artilerijos sviedinys nukirto galvas trims vaikams. Jie buvo nunešti į ligoninę be galvų. Radijo pranešėjas kalba toliau. Sužeistųjų skaičius viršijo 3 300. Sugriauta apie 670 namų, per 2 000 padaryta žalos.

Viskas paverčiama skaičiais. Jie paslepia, užmaskuoja, ištrina žmonių istorijas. Žmonės, sielos, kūnai – viskas suskaičiuota. Stebi bėgančią žinių eilutę ekrano apačioje ir negali atitraukti akių, o skaičiai keičiasi kas minutę. Nespėji nė įkvėpti, o mirčių skaičius jau išaugęs. Sąrašas papildytas naujai atvykusiais. Šiai atakai prasidėjus pirmas dvi valandas ekrane buvo rodomi aukų vardai ir pavardės. Dabar aukos tapo tik numeriais. Vardų nebeliko. Retkarčiais bendras skaičius staiga šoka aukštyn kaip meteoras – o žinių laida tęsiama. Vienas iš dažniausių klausimų, kurį dabar gali išgirsti gatvėje: „Kiek jau yra nužudytų?“

Įsivaizduokit. Įsivaizduokit, ką reiškia būti paverstam skaičiumi. Kad nebesi „Atefas Abu Saifas“. Esi „auka Nr. 568“. Esi tik skaičius – daug didesnio skaičiaus, kuris nuolat auga, dalis. Visas tavo gyvenimas staiga tampa tik skaičiumi. Kitų skaičių minioje tavo skaičius tampa nereikšmingas, nes svarbu tik Didysis Skaičius. Kas kartą jam padidėjus, jį lydintis nematomas šauktukas irgi išauga, o negirdimi šauksmai tampa dar garsesni. Žurnalistai mėgsta katastrofas. Jie mėgsta skaičius, statistiką, duomenis. Jie mėgsta ašaras ir emocijas prieš filmavimo kamerą. Naikinimas – puikus maistas kamerai. Ji nesilaiko ramadano pasninko – ji tik ryja ir ryja. Ji nuolat valgo naujus vaizdus. Gaza meistriškai kuria naują medžiagą: gamina naują maistą televizijai, tokį skanų nerūpestingai auditorijai. Kiti gyvenimui būdingi dalykai – meilė, džiaugsmas, tylus pasipriešinimas, žmogiškumas – žiniasklaidos nepasiekia.

Kai žmogiška būtybė sumažinama iki skaičiaus, jo ar jos istorija dingsta. Kiekvienas skaičius yra atskiras pasakojimas; kiekvienas nužudytasis yra istorija, prarastas gyvenimas. Veikiau, prarandama dalis gyvenimo; kita dalis pasakoja kitą, išliekančią istoriją. Kai žūva tėvas ar motina, lieka vaikai, kurie nėra didvyriai ar supermenai – tik žmonės, kuriuos per gyvenimą veda liūdesys; jie yra tėvo ar motinos netekę vaikai. Yra istorija, kuri dingo, ir istorija, kuri tik prasideda. Keturi vaikai, kuriuos šūviai iš karo laivų sudraskė į gabalus jiems žaidžiant futbolą paplūdimyje, nebuvo skaičius KETURI. Jie buvo keturi gyvenimai, keturios istorijos. Kavarės šeima iš Chan Juniso, kuriai dronas nusprendė neleisti pavakarieniauti mėnulio šviesoje ant namelio stogo, nebuvo tik skaičius ŠEŠI.ii Tai buvo šešios be galo turtingos istorijos, kurias staiga nutraukė iš drono išmesta raketa, suplėšiusi žmonių kūnus. Šeši romanai, kurių Machfuzasiii, Dikensas ar Markesas nebūtų galėję tinkamai parašyti. Romanai, kurie būtų pareikalavę stebuklo ir genijaus, kad atrastų struktūrą ir poeziją, kurių jie nusipelnė. Tačiau visos istorijos – visi troškimai; skausmo momentai; laimės dienos; atidėtos svajonės; žvilgsniai, jausmai, paslaptys – įsiliejo į žinių srautą tik skaičių pavidalu. Kiekvienas skaičius talpina savyje atskirą pasaulį.

Nenoriu būti skaičius, žinia, vardas gražios TV pranešėjos, nekantriai laukiančios, kada baigs skaityti nuobodžias žinias apie Gazą, lūpose. Nenoriu būti mažas skaičius dideliame skaičiuje, duomenų dalis. Nenoriu būdu vaizdas tarp tūkstančių vaizdų, kuriais aktyvistai ir rėmėjai dalijasi feisbuke ar tviteryje ir kurie apipilami „Man patinka“ ir komentarų lietumi.

Kitas mano kaimynas Achmedas nenorėjo būti skaičius, kai buvo užmuštas bandydamas išgelbėti savo šeimą Al Nados daugiabutyje. Nė vienas nužudytasis ar sužeistasis to nenorėjo. Ir niekas nebenorės išgirsti jų istorijų, paslėptų už skaičių. Niekas neatskleis jų gyvento gyvenimo grožio – grožio, kuris nyksta su kiekviena ataka, dingsta už šios storos ir bjaurios skaičiavimo uždangos.

Rašytojas Atefas Abu Saifas prie savo palapinės JT pabėgėlių stovykloje, Rafos miestas, Gaza, 2023 m. gruodis. Nuotr. aut. © Ibrahim Abu Saif

Daugiau šio bei kitų autorių tekstų skaitykite lietuviškai išleistame Palestinos autorių kūrinių rinkinyje „Sumoud reiškia tvirtybė: palestiniečių kelias“ (sud. ir vert. Gema Sabonytė, 2021). Knygą galite įsigyti čia, čia arba čia.


Rašytojas ir politikos komentatorius Atefas Abu Saifas gimė 1973 m.Džabalijos pabėgėlių stovykloje Gazoje. Politikos ir socialinių mokslų daktaro laipsnį įgijo Europos universitetiniame institute Florencijoje. Išleido penkis romanus, du apsakymų rinkinius ir kelias politines knygas. Nuo 2019 m. balandžio mėn. – Palestinos administracijos kultūros ministras. Knyga „Pusryčiai su dronu. Gazos dienoraštis“ (The Drone Eats with Me. A Gaza Diary, 2015), kurios ištraukos čia pateikiamos, išleista po Izraelio karo prieš Gazą 2014 m. liepą–rugpjūtį, kai buvo nužudyti mažiausiai 2 145 palestiniečiai (įskaitant 578 vaikus), sužeista per 11 tūkst., sugriauta virš 17 tūkst. gyvenamųjų namų. Šios Izraelio naudojamos „kolektyvinės bausmės“, kurią draudžia tarptautinė teisė, poveikis blokados prispaustiems Gazos gyventojams liko beveik visiškai neatspindėtas Vakarų žiniasklaidoje. Gazos rašytojo dienoraštis atskleidžia tos vasaros žiaurumus akimis tėvo, besibaiminančio dėl savo šeimos saugumo ir bandančio išlaikyti sveiką protą nežmoniškos karinės atakos metu.