Mahmoud Darwish. Eilėraščiai

Skaitymo trukmė: 3 min.

Straipsnis originaliai publikuotas žurnale „Metai”, 2022, Nr. 10.

„Sielai nieko nėra sunkiau už išgaruojančių svajonių kvapą…“ – tai Palestinos tautos poetu tituluojamo Mahmoudo Darwisho (1942–2008) žodžiai. Savo gyvenime jis žinojo, ką reiškia patirti išgaruojančias svajones, todėl šie jo žodžiai buvo ne tik daugiaprasmė metafora, bet ir tikrovė, su kuria gyveno daugelis palestiniečių. Pasiklausyti jo eilėraščių susirinkdavo pilni stadionai. M. Darwisho eilės, akompanuojamos muzika, tapo tautos himnais, atskiros eilutės ir šiandien kartojamos kaip kasdieniai priežodžiai, padrąsinimas sau ir kitiems bei priminimas, kad net ir svajonėms išgaravus gyvenimas turi būti gyvenamas, o viltis – saugoma kitų labui.

Daugiau apie poetą skaitykite Giedrės Steikūnaitės straipsnyje „Tremtinys savojoje žemėje: Mahmoudas Darwishas“.

ID kortelė

Rašykis:
Aš esu arabas.
Mano ID kortelės numeris 50 000.
Vaikų: aštuoni,
O devintas atkeliaus baigiantis vasarai.
Ar tau pikta?

Rašykis:
Aš esu arabas.
Su kitais sunkiai dirbu akmens skaldykloje.
Vaikų turiu aštuonis,
Iš akmenų
Jiems parnešu duonos,
Drabužių ir rašymo popieriaus.
Neprašau išmaldos prie tavo durų
Ir nekeliaklupsčiauju prie tavo slenksčio.
Ar tau dėl to pikta?

Rašykis:
Aš esu arabas.
Vardas be titulo,
Kantrus šalyje, kur viskas
Gyvena liepsnojančiu pykčiu.
Mano šaknys…
Giliai įsitvirtino dar prieš tai, kai gimė laikas,
Prieš amžių pradžią,
Prieš kiparisus ir alyvmedžius,
Prieš tai, kai užžėlė ganyklos.
Mano tėvas… iš artojų,
Ne iš ponų bajorų.
Mano senelis – valstietis
Bekilmis –
Savigarbos mane išmokė pirmiau, nei skaityti knygas.
Mano namas yra sargo trobelė
Iš stagarų ir nendrių.
Ar mano statusas tave tenkina?
Esu vardas be titulo.

Rašykis:
Aš esu arabas.
Anglies juodumo plaukais,
Rudų akių,
Skiriamasis bruožas –
Kufija ant galvos su igaliu ¹,
O mano delnai, šiurkštūs kaip akmuo,
Nubrozdina kiekvieną, kas juos paliečia.
Mano adresas:
Neginkluotas kaimas – pamirštas –
Jo gatvės be pavadinimų,
Visi jo vyrai – laukuose ir skaldykloje.
Ar tau pikta?

Rašykis:
Aš esu arabas.
Iš manęs pavogė mano protėvių vynuogynus
Ir žemę, kurią dirbu
Aš ir visi mano vaikai.
Nieko nebeliko nei mums, nei mano anūkams,
Tik šie akmenys…
Ar jūsų valdžia pasiims ir juos, kaip pranešama?
Todėl
Rašyk pirmo puslapio viršuje:
Nejaučiu neapykantos žmonėms,
Nieko neužsipuolu,
Bet… Jei kamuos alkis,
Suvalgysiu tuos, kurie mane engia.
Saugokitės… saugokitės… mano alkio
Ir mano pykčio.

¹ Kufija – juodais ir baltais raštais marginta skara, tapusi Palestinos rezistencijos simboliu. Tradiciškai žemdirbiai ir vyresnio amžiaus vyrai ją dėvi su juodu lanku viršugalvyje – igaliu (vert. past.)

Šioje žemėje yra, dėl ko gyventi verta

Šioje žemėje yra, dėl ko gyventi verta:
balandžio mėnesio neryžtingumas,
duonos kvapas dienai brėkštant,
moters nuomonė apie vyrą,
Aischilo kūriniai,
meilės pradžia,
samanos ant akmens,
motinos, gyvenančios fleitos atodūsiais,
ir įsibrovėliai, bijantys prisiminimų.

Šioje žemėje yra, dėl ko gyventi verta:
rugsėjo pabaiga,
keturiasdešimtmetį peržengusi žydinti moteris,
valandėlei įspindusi saulė kalėjime,
įvairias būtybes primenantis debesis,
plojimai tiems, kurie savo pabaigą pasitinka su šypsena,
ir tironai, bijantys dainų.

Šioje žemėje yra, dėl ko gyventi verta:
šioje žemėje – žemės valdovė,
visų pradžių motina,
visų pabaigų mama,
ji vadinosi Palestina,
ją pradėjo vadinti Palestina,
o, moterie, kadangi esi mano valdovė,
aš esu vertas gyvenimo.

Pagalvok apie kitus

Ruošdamas pusryčius, pagalvok apie kitus
(nepamiršk ir lesalo balandžiams).
Kariaudamas savo karus, pagalvok apie kitus
(nepamiršk ir tų, kurie siekia taikos).
Apmokėdamas sąskaitą už vandenį, pagalvok apie kitus
(tuos, kuriuos pagirdo debesys).
Grįžęs namo, į savo namus, pagalvok apie kitus
(nepamiršk ir žmonių pabėgėlių stovyklose).
Migdamas ir skaičiuodamas žvaigždes, pagalvok apie kitus
(tuos, kurie neturi kur miegoti).
Išlaisvindamas save poezijos kalba, pagalvok apie kitus
(tuos, kurie prarado teisę kalbėti).
Galvodamas apie kitus, esančius toli, pagalvok apie save
(ištark: „O, kad būčiau žvakė tamsoje“).

Norėčiau būti akmuo

Nieko nesiilgiu.
Nepraeina joks vakar.
Joks rytojus neateina.
Mano šiandiena nei potvynis, nei
atoslūgis.
Nė vienas jų man nenutinka.
Sakiau, kad norėčiau būti akmuo,
bet koks akmuo, kurį teškena vanduo,
kuris pažaliuoja ar pageltonuoja
arba yra padedamas kambaryje kaip
skulptūra
ar kaip skulptoriaus darbo pavyzdys,
arba įrankis atskirti tam, kas reikalinga,
nuo to, kas visiškai ne.
Norėčiau būti akmuo,
tada galėčiau ilgėtis bet ko.

Kas lieka iš gyvenimo

Jei tau pasakytų:
šįvakar mirsi,
ką darytum su tau likusiu laiku?
Pasižiūriu į laikrodį ant rankos,
išgeriu stiklinę sulčių,
atsikandu obuolio,
atidžiai stebiu skruzdėlę, radusią ko pavalgyti,
tada pasižiūriu į laikrodį ant rankos.
Dar yra laiko nusiskusti barzdą
ir nerti į vonią, sakau sau:
„Rašymui dera pasipuošti,
tad lai tai būna mėlynieji marškiniai.“
Iki vidurdienio sėdžiu gyvas prie savo darbo stalo,
bet nematau spalvų pėdsako žodžiuose,
baltuma baltuma baltuma…
Pasigaminu paskutinius pietus,
įpilu vyno į dvi taures: sau
ir tai, kuri ateis nepranešusi,
tuomet nusnaudžiu pogulio tarp dviejų sapnų.
Tačiau mane prižadins mano paties knarkimas…
todėl pasižiūrėčiau į laikrodį ant rankos:
tebeturėčiau laiko skaitymui.
Perskaityčiau vieną Dantės skyrių ir vieną iš „Mualakat“ ²
ir suvokčiau, kaip mano gyvenimas tuoj mane paliks,
pasiliks su gyvaisiais čia,
bet neklausčiau, kas užpildys tai, ko jame trūksta.
Tai tada jau viskas?
Jau viskas, jau viskas.
O kas tada?
O tada susišukuočiau plaukus ir išmesčiau eilėraštį…
šį eilėraštį į šiukšlių dėžę,
apsirengčiau pačius madingiausius itališkus marškinius
ir lydimas ispaniškų smuikų atsisveikinčiau su savimi
ir išeičiau kapinių link.