Ir kitos išpažintys… Palestinos poečių kūryba
Šią kovo 8-ąją kvietėme Jus patirti, koks gražus gali būti iš sielos – skausme, su meile – užrašytas žodis, ir kokia stipri yra moters širdis. Taip gera matyti, kad Jūsų susirinko tiek daug.
Ačiū visoms ir visiems, buvusiems kartu Palestinos poečių kūrybos vakare tarptautinei moters dienai pažymėti. Dalinamės eilėraščių tekstais ir renginio fotoreportažu.
„Negalime apskaičiuoti
Nathalie Handal
atstumo
tarp pažadėto dangaus
ir sudaužytos širdies…“
Švęsdami sienas peržengiantį moterų solidarumą, skaitėme Palestinos poečių eiles. Štai šias:
Fadwa Tuqan (1917–2003)
Hamza (1969)
1.
Hamza niekuo neišsiskyrė
Iš kitų mano miesto vyrų –
Liedamas prakaitą užsidirbo duoną
Kaip visi geri, paprasti šio krašto žmonės.
Kartą, netekties prislėgta,
Sutikau jį klajodama gatvėmis – tarė man:
„Nenusimink, mano sese,
Ši žemė, kurią dabar siaubia
Nusikaltimų ugnis
Ir gaubia rimties ir gedulo šydas,
Ištvers, jos sudaužyta širdis
Tebeplaka, ji nemirus.
Ši žemė yra moteris.
Ji saugo tą pačią
Dirvų ir įsčių paslaptį –
Ši žemė, iš kurios slėpsnų stiebias varpos
Ir palmės,
Gimdo ir kovotoją už laisvę.“
Bėgo dienos, brolio Hamzos
Daugiau nemačiau,
Bet žinojau,
Kad žemę jau sąrėmiai remia ir nauja
Gyvybė jau auga ir veržiasi lauk.
2.
Jam buvo šešiasdešimt penkeri –
Solidi metų našta įsimetus į kuprą,
Kai miesto komendantas liepė:
„Susprogdinti namą ir į kankinimų kamerą
Įmesti jo sūnų“, o tada
Atsistojęs suokė
Apie meilę, saugumą
Ir taiką.
Kariai apsupo jo namą –
Lyg gyvatė, ryjanti
Uodegą, susivijo
Į uždarą ratą.
O tada nuskambėjo įsakymas:
„Evakuotis tuoj pat iš namo“,
Ir jie atgailėjo tam valandą.
Atvėręs balkono langus, tiesiai kariams prieš akis,
Hamza, pakėlęs galvą į saulę,
Sušuko: „Viešpats matys, būk tikra,
O Palestina, kartu su vaikais manais
Šiuose namuose mes krisim, kad taptum laisva,
Tai dėl tavęs gyvenam ir mirsime.“
Ir nuaidėjo per visą miestą
Hamzos šauksmas lyg įtemptas nervas,
Ir stojo namuos pagarbi tyla.
Po valandos pakilo į orą
Ir krito kankinio namas.
Griūvančios sienos nusilenkė
Glėby užrakindamos buvusią šilumą ir svajones,
Paslėpdamos klostėse gyvenimo derlių, prabėgusius
Ìlgus metus,
Viso gyvenimo triūsą, ir ryžtą, ir ašaras
Su laimingu juoku.
Vakar kelyje mačiau brolį Hamzą,
Jis žengė miesto gatvėmis taip pat ryžtingai,
Aukštai iškėlęs galvą.
Iš arabų kalbos vertė © Ingrida Tatolytė ir © Khetam Al Sharou (2024). Šaltinis: poezijos portalas Diwan, 2024.
Eilėraštis originalo kalba publikuotas rinktinėje Fadwa Tuqan, Al-Layl Waalfursan [Naktys ir raiteliai], Dar al-Adab, Beirut, Lebanon, 1969. (Originalo autorių teisės vertėjoms nepriklauso.)
Ilgesys: įkvėptas visuotinio traukos dėsnio (2002)
Laikas baigėsi, ir aš namie viena, ir mano šešėlis krintantis
Nebeveikiantis visatos dėsnis, pabirusi įnoringa lemtis
Nėra kas pritraukia mano daiktus
Nėra kas nusveria juos ant grindų
Mano manta pasklidusi, viskas, kas mano, priklauso kitiems
Mano fotelis, spintelė, sukamoji stalo kėdė
Viena aš ir mano šešėlis krintantis
Be tėvo, be motinos,
Be brolių, be seserų, kuriomis didžiuočiausi
Namų, pilnų juoko,
Belikus vienatvė ir sielvartas
Mėnesių, metų nuolaužos
Užgula man pečius, lėtina žingsnį, temdo horizontą
Ilgiuosi kavos kvapo, pasklidusio ore,
Skandinu savo rytus ir vakarus jo nebūties ekstazėje
Laikas baigėsi, ir aš namie viena
Ir mano šešėlis krintantis
Ilgiuos savo knygų draugijos,
Teikiančios paguodą varge ir laimėje,
Ilgiuosi, kaip ilgiuos seno sieninio mamos laikrodžio, įrėmintų šeimos nuotraukų,
Ilgiuosi savo ūdo,
Jo tylinčių, nutrauktų stygų
Laikas baigėsi, ir aš namie viena,
Komendanto valanda žeidžia
Žeidžia mane, ne, žudo, nužudyti vaikai prie mano namų
Bijau rytojaus
Bijau nepažinių likimo išteklių
Viešpatie, neleisk man virst našta, kurios baidosi jaunas ir senas
Tikiuosi atvykti į žemę, kurioje tylu, laukiu mirties
Ilga buvo mano kelionė Viešpatie
Sutrumpink man kelią, kelionę užbaik.
Iš anglų kalbos vertė © Ingrida Tatolytė. (Iš arabų kalbos į anglų kalbą vertė ©Chris Millis, Tania Tamari Nasir.) Šaltinis: Words Without Borders, 2006.
Eilėraštis arabų kalba [Wahsha: Moustalhama min Qanoon al Jathibiya] spausdintas žurnale Al Karmel, 2002, p. 72–73.
(Originalo ir vertimo į anglų kalbą autorių teisės nepriklauso lietuviškojo vertimo autorei.)
Nathalie Handal (g. 1969)
Sienos
Ne vakaras tai. Ne grožis tai, ne sakinys. Ne mėnulio mantra tai, ne violetas. Ne lietus tai, ne melas trykštantis. Ne lagaminas tai, ne diena bėgti. Ne arabiškas džiazas tai, ne šviesų miestas. Ne mintys tai, trinančios praeitį. Ne burna užkimšta tai, ne iššūkis. Ne pagyra tai, liaupsinanti kūną, kuris tuoj pratrūks verkti, ne verksmas, kuris tuoj nusakys gyvenimą, ne gyvenimas, kuris tuoj pasigaus chaosą, kad išsivytų iš savo atminties karštinės. Nėra paguodos, tik šėlas virpantis stuburu, ir tai, ko tikėjomės niekada neturėsią išvysti.
Suskeltų vyrų šalis
Čia vyrai neguli lovose,
suklaupę nesiremia į jas melsdamiesi,
Jie sėdi ant taburečių dainuodami palei sieną,
svarstydami, ar sprūdžių kontūrai sužėri,
kai suskilusios širdys pažeidžia įstatymą
sudrumsdamos stūksančias begalines popietes,
kai delsa, įsirėžusi lūpose,
perauga į gilią dvejonę,
kaip dykuma kad išsidriekia,
kai kalba yra uždaryta po užraktu,
kad sulaikytų kvėpavimą,
skeliantį veidrodį.
Ar vis dėlto tautą?
Namai kelyje
Negalime apskaičiuoti
atstumo
tarp pažadėto dangaus
ir sudaužytos širdies
todėl atmintinai išmokstame
savo judėjimo
garsų natas.
Iš anglų kalbos vertė ©Ingrida Tatolytė. Versta iš Nathalie Handal, Life in a Country Album. Flipped Eye Publishing, 2020. Dėkojame autorei už leidimą spausdinti jos eilėraščių vertimus.
Hiba Abu Nada (1991–2023 spalio 20 d.)
Mūsų vienatvė
Vieni mes
Jie, savus karus laimėję
ir tu – apleistas, nuogas.
Nei jokios eilės, o Darvišai,
nebesugrąžins jau to, kas prarasta bedalio.
Vieni mes
dar viena ikiislaminė tamsybė
tebus jie prakeikti, suskaldę mus kare,
dabar vieningai stovintys prie mūsų kapo.
Vieni mes
žemė mūs – laisvoji rinka
parduodama aukcione šalies didžiosios – jūsų.
Vieni mes
tik ikiislaminė tamsybė
ir nieks už mus nestos.
Vieni mes
Šalie, nušluostyk dulkes
nuo eilėraščių senųjų ir naujųjų,
neraudoki.
Atsitiesk.
Iš arabų kalbos vertė Ina Kiseliova-El Marassy.
Noor Hindi
Vienišiausias pasaulio banginis dainuoja garsiausią dainą ir kitos išpažintys
Iš žuvų aš metaforų negaminsiu. Jei man skirta mirti, renkuosi vandenyną. Jei man skirta gyventi, renkuosi tave. Tu – viskas, ko esu kada gedėjusi. Šiomis dienomis vis mažiau ir mažiau tikiu saulės šviesa. Nemirsiu viena. Pabusti verkiant – vadinasi pabusti tremtyje. Tavo džiaugsmo vėlė vonioje. Veidas veidrodyje. Tavo sūnėno piešinys fojė. Mano mama, augdama, verkdavo kambariuose. Tyrinėdavau ją ištisas valandas. Viename tyrime nustatyta, kad pacientai, kurie verkia mažiau, yra labiau linkę į vengiamąjį prieraišumą. Šiandien visi kambariai namuose yra mano. Verkti mečiau, kai man buvo 12. Būdama vaikas kalbėjau kalba, kurios niekas nesuprato. Tyrimai rodo, kad vienišumas padidina kraujagyslių ligų tikimybę. Kai mirė, mano pusseserė buvo viena. Kai pasaulis aplink Darwishą griuvo, jis rašė apie kavą ir seksą. Kai laikei mano kūną, priglaustą prie savojo, galvojau apie klementinus, saldžius citrusinius vaisius, viso pasaulio citrinas, kurias sutramdytume medumi. Vienišiausias pasaulio banginis dainuoja garsiausią dainą. Tu man tai pasakysi, kai pirmąkart susitiksime. Ir aš galvosiu apie vandenyną. Ir aš galvosiu apie tave. Niekad taip ir neišmokau plaukti. Visą gyvenimą skęstu. Tyrimai rodo, kad skęstama 1–3 minutes. Bet aš niekada nenustosiu gedėti. Mokslininkai tebeieško 52 hercų dažnio banginio. Bet aš prisiekiu, kad jis yra čia. Mano kambary. Ir aš girdžiu jį. Ir jis man sako, kad galiu liautis.
Prieš mirtį
Mirus mano geriausiai draugei, ėmiau pavydėti jonvabaliams, ir pradėjau juos traiškyti sau ant kaktos. Norėjau, kad mano vienišumas būtų akivaizdus tiems, kuriuos mylėjau. Kad visi matytų tuos geltonus balionus, kuriuos slėpiau savo plaučiuose. Turiu omeny, visus metus negalėjau kvėpuoti. Po to, kai jie sugriovė jos pradinę mokyklą, mes visi po kelių dienų išsirikiavome susirinkti plytų. Laikėm jas priglaudę prie kūno. Norėčiau manyti, kad šitaip mes apkabiname savo vėles. Po daugel metų mano senelis numirti užtruko tris dienas. Man taip nusibodo, kad išėjau nusipirkti ledų. Automobilyje, liepos saulei plieskiant man į nugarą, leidau savo liežuviui protestuoti prieš mirtį. Praėjus kelioms valandoms po senelio mirties, norėjau nufotografuoti jo kūną. Jo oda – išblukusių serenčių spalvos. Kai buvau vaikas, ir mirė mano auksinė žuvelė, gedėjau viso vandenyno. Tėtis pasakė, kad Palestinoje vaikai miršta kasdien. Kelios valandos iki mirė nuo vėžio, Džimas tarė man rūpinkis savimi. Atsakiau tu taip pat. Kai dabar aplankau kapines, matau vien tik žolę, žolę ir žolę. Mąstau apie tai, kad užtrunki amžinybę, kol pasieki niekur. Galbūt jau gyvenu ilgiau už savo gyvenimą. Ir norėčiau tapti paukščiu. Brangus Dieve. Brangi Žeme. Brangūs debesys. Kodėl išvis kas nors turėtų mirti? Noriu, kad viskas gyvuotų amžinai. Turiu omeny, noriu stovėti savo sode ir žiūrėti į saulėgrąžas. Amen.
Iš anglų kalbos vertė Giedrė Steikūnaitė. Dėkojame autorei už leidimą versti ir publikuoti jos eilėraščius.
Palestinos poezijos klausėmės meno apsuptyje: tapytojos Aros Radvilės 2024 m. vasario-kovo mėn. Užupio meno inkubatoriuje vykusios personalinės parodos „Akmuo Pienas Širdis“ nuoširdžiame, spalvingame, jausmingame glėbyje.
Naujausioje savo kūryboje Ara Radvilė tyrinėja vidines žmogaus būsenas ir gilius išgyvenimus, pasakoja apie naujas galimas pradžias ir kviečia atverti širdį visas „dvasias, kalnus, akmenis, visus, kurie neišgirsti telpa į visą apimančią žemės formą“.
Toje visa apimančioje žemės – kuri yra moteris – formoje esame ir mes.
Čia ir susitikime.
