Menas prieš genocidą: „Dažyti namą, kai griūva jo pamatai“
Pasaulyje yra įvairiausių visų sričių menininkų – muzikantų, poetų, literatų, tapytojų, fotografų, bibliotekininkų ir kitų – sukurtų iniciatyvų Palestinai, skirtų atkreipti dėmesį ir išreikšti palaikymą Palestinos žmonėms.
Kūrybos pavyzdžių yra daugybė ir visokiausių – tai ir šūkiai, simboliai ir kiti protesto piešiniai ant Gazą juosiančios Izraelio pastatytos sienos, piešiniai su Handala, viešai skaitoma Palestinos poetų bei poečių kūryba. Lietuvoje – Baltijos solidarumo su Palestina performansas, panaudojant tradicinį palestiniečių liaudies šokį, išreiškiantį žmonių vienybę – dabkę.
Šiandien kalbamės su menininke Ugne Lisauskaite, kuri palaikymą Palestinai reiškia per tapybą. Ugnė su mumis pasidalijo savo paveikslu, kuriame vaizduojama krauju pasruvusi Palestinos vėliava. Šalia ji publikavo ir tekstą (žr. žemiau).
Iki 2023 m. spalio įvykių U. Lisauskaitė dirbo dailės mokytoja vienoje Vilniaus privačių mokyklų. Tačiau, jai iškėlus klausimą apie mokyklos poziciją Izraelio ir Palestinos klausimu, kai moksleiviamskaip tiesa pateikiama įprastinė pro-izraeliška propaganda, menininkė buvo paprašyta „savo noru“ išeiti iš darbo.
Ugnė Palestina.lt bendraįkūrėjai Giedrei pasakoja apie tai, kas ją pastūmėjo tylą paversti veiksmu.
Ugne, kada pajutai, kad nebegali tylėti Palestinos klausimu?
Keletą pastarųjų mėnesių ir liūdesys, ir neteisybės jausmas, ir skausmas dėl to, kas vyksta Gazos teritorijoje, buvo tapęs tarsi kasdieniu fonu. Buvo liūdna ir pikta, kad taip mažai žmonių Lietuvoje kalba apie ten vykdomą genocidą, kad tik maža dalis parodo palaikymą palestiniečiams.
Tada suvokiau mane kankinusią frustraciją: aš juk irgi jo neparodau. Tad kaip galima pykti, kad Lietuvoje trūksta palaikymo Palestinai, jei pats viešai neišreiški savo pozicijos?
Ta tragedija vyksta jau kelis mėnesius, ir nors pasaulyje yra daug ir kitų problemų, prieš šią negalėjau užsimerkti, negalėjau apie tai negalvoti. O jei dar ir jautiesi, kad nieko negali padaryti, niekuo padėti – va tada yra peilis.
Tačiau kai visą tą skausmą matant, apie jį galvojant apima jausmas, kad nebegali tylėti, tuomet imi kažką daryti. Tapiau, kad man viduje palengvėtų, kad taip labai nebeskaudėtų.
Kaip Tavo paveikslą, skirtą Palestinai, sutiko aplinkiniai?
Kol tyli pats, tai atrodo, kad tyli ir visi aplinkui – regis, niekas iš mano aplinkos žmonių šia man rūpima tema nekalbėjo, todėl maniau, kad sutiks abejingai. Tačiau kai pradedi kalbėti – pamatai, kad palaikymo iš tiesų yra. Kai savo poziciją išreiškiau per paveikslo pasidalinimą, sulaukiau daug atsako – stebėtina, bet nebuvo jokio priešiškumo. Daugiau nebejutau tokios atskirties ar vienišumo. Manau, patvirtinimo, kad esame ne vieni, sulaukiame tik dalindamiesi, nes tuomet aplink regime atspindžius tų, kurie mąsto panašiai.
Kaip manai, koks menininkų vaidmuo tokio masto tragedijos akivaizdoje? Ar jie turėtų viešai išreikšti savo poziciją?
Manau, kad savo poziciją turėtų išreikšti tie menininkai, kuriems rūpi, kurie skaito ir stebi, jeigu jie nėra abejingi. Palaikydamas šio konflikto aukas tyloje, o ne savo kūryboje ar kitoje išraiškoje, tu neišnaudoji progos atlikti kažką prasmingo.
Ar kažkas kažką privalo? Nežinau. Bet kad kūrybą galima panaudoti su dideliu efektu – tikrai taip. Menininkai turėtų suvokti, kokią didžiulę privilegiją jie turi – tiesiog teptuku, vaizdiniais ar kitomis kūrybos formomis išreikšti, kas jiems iš tiesų rūpi. Ir žmonės tai iš tiesų mato.
Man pačiai buvo iškilęs toks klausimas: ar tikrai reikia piešti, rodyti tai, kas yra baisu ir atliepia žiaurius įvykius, ir taip galbūt dar labiau stiprinti žmonių skausmą? Bet mano atsakymas buvo TAIP. Juk, kad ir kaip norėtume matyti tik šviesiąją pusę – kiti mano pačios paveikslai yra labai šviesiomis temomis, – kol neiškelsime į viršų tamsių, skaudžių, sunkių dalykų, jie tikrai nepasikeis.
Ar pati pastebi pakankamai aktyvistinio turinio socialiniuose tinkluose?
Vis stebiu, kas yra socialinių tinklų dėmesio centre. Kiek daug juose nesąmonių, kiek daug paviršutiniškumo! Visi rodo savo turtus, vilų manifestacijas, kosmetikos video, batų kolekcijas… Ir kalbama tik apie tai, kaip gauti kokios nors asmeninės naudos. Ir kaip mažai kūrėjų, menininkų tarpe paliečiamos socialinės temos. Atrodo, kad viskas tik paviršutiniška, paviršutiniška, paviršutiniška…
Kaip patiems nepabijoti parodyti to gylio, kiek jo yra, kai skaudu? Nes domėtis tik šviesiais dalykais, siekti gausos, laimės ir sėkmės tik sau, kuomet šalia mūsų, šitame pačiame pasaulyje, vyksta tokie žiaurumai – tai lyg dažyti namą, kai griūva jo pamatai. Jausmas toks. Daug žmonių koncentruojasi į labai neesminius dalykus. Dėl šito vidinio liūdesio, to visur įsismelkusio paviršutiniškumo ir norėjau pasidalinti tuo, kas man iš tikrųjų rūpi.
Kvietimas kūrybai
Kartu menininkė Ugnė Lisauskaitė kviečia Ramadano maldoms už laisvą Palestiną:
„Kviečiu ir jus reikšti palaikymą Palestinai ir maldas už jos laisvę per savo kūrybą, arba dalintis įkvepiančiais palestiniečių ir palaikančių aktyvistų kūriniais savo soc. tinkluose, pažįstamų ratuose, ir kitais viešinimo būdais.
Idėjos palaikymo maldai išreikšti:
>> Parašyti eilėraštį. Išreikšti savo jausmus, kodėl norite, kad Palestina būtų laisva, ką mylite apie Palestiną.
>> Nupiešti piešinį / paveikslą. Pavaizduokite tai, ką labiausiai mylite apie Palestiną, arba jos nacionalinius simbolius.
>> Sukurkite dainą / šokį / performansą / maldą ir nufilmuokite. Nebijokite filmuotis ir tuo dalintis – gyvas žmogus, jo perteikiama žinia, greičiausiai pasiekia kito žmogaus supratimą ir širdį.
>> Pagaminti Palestinos tradicinį patiekalą ir pasidalinti jo receptu, gamybos procesu, pavaišinti kaimynus ir bendradarbius.
>> Parašyti laišką / atviruką Palestinai ir juo pasidalinti.
>> Parašyti laišką, ar net nusiųsti tokį savo širdingą kūrinį / įrašą Lietuvos parlamentarams.“
Mes, Palestina.lt kolektyvas, šį kvietimą pilnai palaikome!
Daugiau informacijos čia (feisbuke).
