Protestas Kaune. Ačiū dalyviams, ačiū organizavusiems
Ačiū tau, kad atėjai
Ačiū tau, kad organizavai
Ačiū tau, kad netyli genocido akivaizdoje
Ačiū tau, kad tvirtai išreiški savo vertybes
Ačiū tau už paramą Palestinos laisvei
Kalbos
2023 m. gruodžio 29 d. pilietinės akcijos Kaune metu skaitytos kalbos:
Yasminos, palestinietės iš Betliejaus kalba
(versta iš anglų kalbos)
Kiekvienoje aikštėje papuoštos Kalėdų eglutės, pastatytos prakartėlės, šventinė nuotaika ir giesmės aidi visur, bet ne Betliejuje, Palestinoje, kur gimė Jėzus. Šiemet Kalėdos atkeliauja skambant mūsų žmonių šauksmams ir riksmams Gazoje. Kai visas krikščioniškasis pasaulis ruošiasi švęsti Kūdikį, gimusį Betliejuje, kuriame gimiau ir aš, pats Betliejus negali švęsti, nes mūsų žmonės yra naikinami.
Šiuo advento laikotarpiu, kai krikščioniškasis pasaulis ruošiasi sutikti Taikos Karalių, yra užmerkiamos akys prieš faktą, kad Jėzus buvo Palestinos žydas, gimęs Betliejuje romėnų okupacijos sąlygomis. Praėjus dviem tūkstančiams metų, jo tėvynė vėl okupuota – tikrovė, kurios Vakarų krikščioniškasis pasaulis sąmoningai pasirenka nematyti.
Mes, Palestinos krikščionys, su siaubu stebėjome, kaip daugybė Vakarų krikščionių lyderių palaikė mūsų naikinimą, vadindami mūsų kankinius „neišvengiama žala“ arba tiesiog blogiu. Tuo tarpu kiti krikščionių lyderiai meldžiasi už taiką „Šventojoje Žemėje“, atsargiai vengdami Palestinos vardo, dėl suvaidinto neutralumo. Tačiau už kokią taiką jie pasisako? „Mano tautos žaizdas jie tik apgydo, kartodami: „Viskas gerai! – Viskas gerai!“ – nors nėra gerai.“ (Jer 6:14) Mes nenorime jūsų „taikos“.
Neapsiginkluokite Jėzaus žodžiais apie meilę priešams ir kito skruosto atsukimą. Įsakymas mylėti priešus nereikalauja, kad pasiduotume priespaudai ir pasyviai žūtume.
Atmetame šią dehumanizacijos teologiją dėl jos hegemoninio reikalavimo atimti iš mūsų teisę laisvai ir oriai gyventi savo protėvių žemėje. Ji griauna mūsų suvokimą apie save ir iškreipia mūsų Dievo įvaizdį, nes aiškina, kad mes, palestiniečiai ir Palestinos krikščionys, neva nesame Dievo mylimi.
Jėzus buvo išvaduotojas, Palestinos žydas ir pabėgėlis, gyvenęs romėnų okupacijoje. Jis buvo vargšų ir engiamųjų pusėje, jis netylėjo ir nesitaikstė su neteisybe. Savo veiksmais ir mokymu, skelbdamas Dievo karalystę, jis metė iššūkį imperijos pretenzijoms į valdžią.
Jėzus nereikalavo iš mūsų apatijos ir pasyvumo. Jis metė iššūkį imperijai. Jis draugavo su vargšais, atstumtaisiais ir ligoniais. Jis vartė stalus, susidūrė su veidmainiais ir priešinosi visuomenės normoms, kad demaskuotų imperijos pretenzijas į moralinį autoritetą. Toks yra jo palikimas.
Ar Jėzus būtų metęs bombas ant vaikų?
O gal greičiau Jis būtų pasisakęs už jų gyvybę ir išlaisvinimą?
Mums reikia teologijos, kuri ugdytų viltį – ne pasyvią apatiško laukimo viltį, bet aktyvią viltį, pripažįstančią, kad turime būti pakankamai drąsūs ir leisti Dievui veikti per mus dabar.
Tamsos ir nevilties akivaizdoje tegul šios Kalėdos įžiebia aktyvią viltį, įkūnijančią Betliejuje gimusio išvaduotojo palikimą. Visi kartu įsipareigokime ateičiai, kurioje Kristaus tėvynėje, Palestinoje, vyraus laisvė ir orumas.
Organizatorių kalba
Šventės – ne visiems smagiausias metų laikas, tačiau dauguma mūsų, gyvendami Lietuvoje, esame itin privilegijuotoje padėtyje – turime stogą virš galvos, gausiai maistu apkrautą stalą (galbūt net dvylika Kūčių patiekalų), galimybę leisti laiką su šeima ar draugais ir džiaugtis naujametiniais fejerverkais.
Deja, jau beveik tris mėnesius vykstančio genocido ir nuolat prastėjančios humanitarinės situacijos kontekste palestiniečiams šventės – neįsivaizduojama idėja. Betliejuje, istorinėje Kalėdų šventės vietoje, Kalėdos šiemet buvo atšauktos. Vietoj įprastos prakartėlės šiais metais kūdikėlis Jėzus guli griuvėsiuose, jokio turistų antplūdžio, šventinių dekoracijų.
Pačias Kalėdas palestiniečiai pasitiko tragiškai. Vakarų pasauliui užsiėmus kalėdinių lempučių kabinimu, dovanų pakavimu, žąsų kepimu, silkės valgymu ir kitais itin džiaugsmingais reikalais, Izraelio bomboms buvo itin palanki situacija veikti.
Gruodžio 24 d., Šv. Kūčių vakarą, Gazos ruože buvo įvykdyta viena mirtiniausių atakų nuo Izraelio karinių veiksmų pradžios. Skerdynės dviejose pabėgėlių stovyklose (Al-Maghazi ir Al-Bureij) nužudė mažiausiai 131 žmonių, sužeidė dar virš 200 ir pavertė pabėgėlių stovyklą griuvėsiais.
Gruodžio 25 d., šv. Kalėdų dieną, Vakarų Krante vyko Izraelio armijos antpuolių ir areštavimų banga, palietusi ne tik Dženino pabėgėlių stovyklą, bet ir Betliejų, Nablusą, Jerichą ir Ramalą. Septyniolikmetis palestinietis vaikinas žuvo nuo šūvio į kaklą.
Švenčių laikotarpiu kviečiame nepasiduoti materialistinei jų reikšmei, blizgančioms dovanoms, lemputėms ir spalvotiems fejerverkams, o kaip tik atsisukti į vertybinę jų pusę, į atjautą ir bendrystę.
Kol mūsų šalis remia Izraelį ir jo vykdomą genocidą, kol šalia savivaldybės kabo Izraelio vėliava ir Lietuva susilaiko Jungtinių Tautų balsavime už ugnies nutraukimą, kol Europos Sąjungos ir JAV rankos yra suteptos palestiniečių krauju, tol negalime leisti sau atsipalaiduoti ir pamiršti.
Kviečiame ir toliau kalbėti apie Palestiną ir jos laisvę – genocidas šventinių atostogų neina, tad neikime ir mes. Kol mes sprogdiname mirgančius Naujametinius fejerverkus, Izraelis bombarduoja miegančias palestiniečių šeimas.
Artėjant trečiam genocido mėnesiui, palestiniečiai patyrė nesuvokiamus sionistinės ideologijos žiaurumus ir smurtą. Nuo civilių žmonių žudymo bei infrastruktūros naikinimo bombomis, ligoninių krizių dėl elektros, vaistų ir darbuotojų stygiaus, absoliutaus interneto bei mobiliojo ryšio nutraukimo, vyrų pagrobimų ir viešo pažeminimo išrengus, vaikų galūnių amputavimo be anestezijos, seksualinės prievartos prieš moteris įkaites Gazoje iki Vakarų Kranto palestiniečių sušaudymo naujakurių kolonijose, areštavimo be jokių teismo procesų ir žodinio smurto prieš palestiniečius.
Iš namų išstumtai ir badaujančiai populiacijai šis genocidas neduoda nė atsikvėpti – situacija prastėja kasdien, sionistinei žudymo mašinai vis stiprinant palestiniečių naikinimo ir etninio valymo įrankius.
Tačiau net genocido akivaizdoje palestiniečių tikėjimas, drąsa ir noras gyventi neįtikėtinai stiprus. Cirko artistai, atliekantys pasirodymus, skirtus pralinksminti vaikus ir nors trumpam nukreipti jų dėmesį nuo nuolatinės baimės ir traumos. Mergaitė, vidury palaikančio ratelio šokanti tradicinį palestiniečių šokį dabkę. Senolis, atsisakantis palikti savo gimtinę ir toliau gyvenantis subombarduotų namų griuvėsiuose. Žurnalistai ir žurnalistės, toliau pranešinėjantys apie situaciją Gazoje ir rizikuojančios savo ir šeimos narių gyvybėmis dėl sistemingo Izraelio taikymosi į juos. Gydytojai, pasižadantys nepalikti ligonių net Izraelio kariuomenei liepus evakuotis ir dainuojantys pasipriešinimo dainą: „Mes liksime čia iki kol baigsis skausmas. Mes čia toliau gyvensime ir nenustosime dainuoti.“
Palestiniečių rezistencinis judėjimas turi senas bei tvirtas šaknis. Šiam kontekstui svarbu paminėti Lietuvos žiniasklaidoj, politikoj ir viešojoj erdvėj ignoruojamą, tačiau palestiniečiams gerai žinomą virš šimtmečio senumo „konflikto“ istoriją, apie kurią gausiai yra rašę istorikai, literatai, aktyvistai – pavyzdžiui, Ilan Pappe, Edwardas Saidas ar Rashid Khalidi. Ištakas ji turi XIX a. Rytų Europoje gimusios sionizmo politinėje ideologijoje, skelbiančioje būtinybę žydų nacijai turėti valstybę ir ypatingai remiamos Vakarų Europos bei vėliau JAV.
Nors su Britanijos imperialistine pagalba Palestinos teritorijos, kaip naujos žydų valstybės, kolonizacijos projektas prasidėjo dar XX a. pradžioje, jis tragiškai eskalavosi 1948 metais susikūrus Izraelio valstybei. Šis žiaurus procesas, dar vadinamas Nakba (išvertus iš arabų kalbos – katastrofa), pasitelkė propagandą ir smurtą vietinių Palestinos gyventojų etniniam valymui, kurio metu 750 tūkstančių palestiniečių buvo sionistų išvaryti iš namų ir paversti pabėgėliais, šimtai kaimų ir gyvenviečių suniokotos ir penkiolika tūkstančių gyventojų išžudyti.
Nuo tada prasidėjo tebesitęsiantis ir vis daugiau Palestinos žemių užgrobiantis okupacinis Izraelio režimas, veikiantis kartu su apartheido sistema ir jau 16 metų trunkančia Gazos blokada. Dar prieš spalį prasidėjusį genocidą nuo 2006 metų Gazoje vyko penki Izraelio kariniai išpuoliai, kurių metu nukentėjo daugybė civilių.
Tačiau per visą šį laiką palestiniečių tauta tvirtai priešinosi sionistiniam kolonializmui ir okupacijai įvairiais būdais. Smurto nenaudojantys metodai buvo pasitelkti nuo pat Izraelio valstybės ištakų. 4-ajame dešimtmetyje palestiniečiai organizavo anti-sionistinius protestus ir streikus, brutaliai malšintus britų karių. 1948-aisiais Nakbos metu tūkstančiai palestiniečių atsisakė palikti namus, nepaisydami grasinimų. 1987 m. prasidėjus pirmajai Intifadai, organizuoti masiniai protestai, boikotai ir streikai; vieninteliai palestiniečių ginklai – akmenys ir savadarbiai nestiprūs sprogmenys, metami į tankus ir smurtaujančius kareivius – buvo žiauriai slopinami nepalyginimai stipresnėmis Izraelio ginkluotomis pajėgomis. Antrosios Intifados metu nuvilnijo kultūrinės rezistencijos banga – palestiniečiai priešinosi drąsiai keldami uždraustas Palestinos vėliavas, kurdami rezistencines dainas, tradicinius šokius. 2005 metais pradėtas boikotavimo, divestavimo ir sankcijų judėjimas (Boycott, Divest, Sanction). Vėliau taip pat vyko taikūs protestai ir demonstracijos, besipriešinančios okupacijai, stūmimui iš namų bei etniniam valymui.
Beveik kiekvienas palestiniečių rezistencijos aktas buvo agresyviai malšinamas Izraelio bei pasmerktas ar ignoruojamas Vakarų pasaulio. Tad tie, kurie sako, jog yra pilna taikių būdų priešintis okupacijai – taip, yra, ir beveik visi jau palestiniečių išbandyti. Ir absoliučiai netaikiai sutramdyti.
Tačiau Palestina niekada nebus įveikta. Palestiniečiai nepasiduos genocidui. Jie sugrįš į savo gimtus namus, rekonstruos daugiabučius, sutvarkys kelius, sugrąžins gyvybę į apleistus miestus. Sionistų iki šiol tebevykdoma Nakba nepalauš palestiniečių dvasios, tarpusavio bendrystės, solidarumo ir tautinio sąmoningumo. Jie nepasiduos Izraelio ir Vakarų bandymams suskaldyti ir sukiršinti visuomenę: istoriškai Palestinos žemėse gyvenantys musulmonai, krikščionys ir net žydai prieš visas šias religines kategorijas visų pirma yra palestiniečiai, pasiruošę viena kitą saugoti ir tiesti pagalbos ranką – ir ši tautinė savivoka nebus ištrinta etninio valymo.
„Laikysiuos tvirtai savo žemėje iki paskutinio kraujo lašo mano sieloje, iki paskutinio atodūsio, kol nebegalėsiu kvėpuoti, kol uždusiu ir mirsiu. Tada būsiu palaidota savo žemėje, palaidota po kambariniais augalais. Noriu būti pasodinta savo žemėje.
„Tai tu nepaliksi savo gimtinės, tiesa?“
Niekada.
„Nenori išvykti, nors tau šalta ir galbūt esi alkana, taip pat nėra vaistų ir situacija yra tikrai sunki?“
Taip, aš pasiliksiu čia. Mes čia išliksime tvirtai.
„Ar taip stipriai myli Palestiną?“
Taip. Taip stipriai. Palestinos vaikai jos neapleidžia. Kaip daina sako: mano kraujas yra Palestinos kraujas. Ir mano pačios kraujas yra Palestinos kraujas.“
Tad neleiskime palestiniečiams kovoti už laisvę vieniems – turime pareigą kritikuoti savo valstybės indėlį šiame genocide.
Lietuvos valdžia, kaip jau minėta anksčiau, vienareikšmiškai palaiko Izraelį – ne tik diplomatiniais ryšiais, susilaikymu nuo balsavimo už paliaubas Jungtinių Tautų Generalinėje Asamblėjoje ar Izraelio vėliavų kabinimu viešose erdvėse ir prie politinių pastatų (taip pat ir prie Kauno savivaldybės) bei palaikymo akcijų rėmimu, bet ir krašto apsaugos ministro Anušausko pažadu teikti karinę pagalbą, Izraeliui to paprašius.
Europos Sąjunga taip pat bendrininkauja su Izraeliu – jos lyderiai atvirai palaiko „teisę į gynybą“ (nuo ko?), absoliučiai ignoruoja tarptautinės teisės pažeidimus, o nemažai didžiųjų Europos valstybių (pavyzdžiui, Vokietija, Austrija, Italija) finansuoja Izraelio kariuomenę bei tiekia ginkluotę. Jau nuo seniai didžiausia Izraelio karinė ir finansinė rėmėja JAV, su kuria Lietuva taip pat turi artimus ekonominius bei politinius ryšius, siekia aprūpinti Izraelio kariuomenę virš keturiolikos milijardų dolerių paramos paketu.
Taigi, tokių aplinkybių kontekste Lietuva toli gražu nėra visai nekalta, jokios svarbos vykdamam genocide neturinti valstybė. Europos šalių ir JAV bendrininkavimas su Izraelio kolonialistiniu okupaciniu režimu ar visa ignoruojanti tyla bei „neutralitetas“ įgalina Izraelio veiksmus ir sudaro sąlygas veikti genocidui.
BREAKING: UN General Assembly ADOPTS resolution demanding immediate humanitarian ceasefire in Gaza, as well as immediate and unconditional release of all hostages
— UN News (@UN_News_Centre) December 12, 2023
FOR: 153
AGAINST: 10
ABSTAIN: 23
LIVE COVERAGEhttps://t.co/ZqtRtIawGx pic.twitter.com/rAdk8BEmDL
Todėl stokime petis į petį su palestiniečiais ir imkimės veiksmų!
Raginame veikti visus Lietuvos piliečius. Nors mes negalime suprasti kolonizuotos tautos patirties (kurios, tarp kitko, per plauką išvengėme sugriuvus nacių Vokietijos kolonizacijos planams pasibaigus okupacijai Antrojo pasaulinio karo), tačiau trys okupacijos bei ilgos kančios po imperializmo padu turėtų sužadinti brolystės ir solidarumo jausmą.
Netylėkime valdžiai palaikant kitą okupacijos bei kolonializmo režimą!
Raginame veikti Kauno ir visos Lietuvos studentus. Jūs prisidedate prie žinių produkcijos ir reprodukcijos epistemologiniame lauke, kuris formuoja žmonijos suvokimą apie politiką, socialinius procesus, kultūrą. Vakarų pasaulio interesus ginanti akademinė sfera, ignoruojanti septyniasdešimt penkis metus trunkantį palestiniečių etninį valymą, kolonizaciją, o dabar ir genocidą, sudaro sąlygas jam legitimiai veikti. Priešinkimės institucijoms, palaikančioms neutralumo ar istorijos iškraipymo politiką, pareikškime savo universitetams bei kolegijoms, jog neutralitetas nėra neutralus – kaip palaikome ukrainiečius, taip palaikykime ir palestiniečius.
Raginame veikti darbininkus ir profesines sąjungas. Europos bei JAV darbo jėga yra Vakarų kapitalistinės sistemos išnaudojama kolonialistinio, okupacinio ir militaristinio smurto palaikymui. Europoje ir JAV nuo karo pradžios išaugus ginklų gamybai ir eksportui į Izraelį, profesinės sąjungos, jaunimo organizacijos ir Palestinos palaikymo grupės vienijasi darbininkų judėjimui prieš genocidą. Solidarizuokimės su Austrijos, Graikijos, Belgijos, Olandijos, Danijos, Jungtinės Karalystės ir JAV darbininkais, streikuojančiais ginklų gamyklose bei protestuojančiais prieš ginklų tiekimą Izraeliui.
Raginame veikti religines bendruomenes. Vakarų Kranto ir Gazos seniausia (nykstanti) katalikų bei taip pat kenčianti stačiatikių krikščionių bendruomenė skatina imtis veiksmų. Į šiemet Betliejuje atšauktas Kalėdas ir globalinį šaukimą atkreipti dėmesį į situaciją Gazoje Lietuvos katalikų bendruomenė, turinti nemažą autoritetą, beveik nesureagavo. Išreikškime palaikymą palestiniečių religinei bendruomenei, pasmerkime bažnyčių, cerkvių ir mečečių bombardavimą bei niokojimą. (beje, ačiū Kauno arkikatedrai už bendradarbiavimą)
Raginame veikti žurnalistus. Gazoje nužudyti jau šimtas penki žurnalistai, kai kurių iš jų šeimos taip pat nukentėjo, tačiau jie, kaip kai kuriems gerai žinomi Motaz ar Bisan, vis tiek išlieka ištikimi rezistencijai ir toliau rizikuoja savo gyvybėmis parodyti pasauliui tiesą. Jie nepasiduoda Izraelio bauginimui, dėl kurio žurnalistas Wael Dahdouh pararado savo visą šeimą dėl tikslingo Izraelio oro antskrydžio, siekiant nutildyti jį ir kitus žurnalistus. Tačiau kitą dieną jie atsikelia ir eina toliau raportuoti tau tiesą. Kol jie laikosi žurnalistinio sąžiningumo, Lietuvos ir viso pasaulio žiniasklaida pardavė savąjį, nesugebėdama kurti nešališko turinio. Parodykime solidarumą su kolegomis Gazoje.
We stand in solidarity with Palestinians in Lithuania, all migrants, students and visitors, who have been personally affected by the genocide. We stand in solidarity with people who have lost their friends or family in Gaza. We stand in solidarity with the Palestinian and pro-Palestinian voices who have been silenced or threatened to be silenced. By standing in solidarity with Palestine, we stand in solidarity with people affected by colonial, capitalist and occupational struggles in Lebanon, Congo, Sudan, Haiti, Iraq, West Papua, Belarus and Ukraine.
Because no one is free, until Palestine is free, until all of us are free.
[Solidarizuojamės su Lietuvoje gyvenančiais palestiniečiais, su visais migrantais, studentais ir lankytojais, kuriuos genocidas palietė asmeniškai. Solidarizuojamės su žmonėmis, praradusiais šeimos narius ar draugus Gazoje. Solidarizuojamės su tildomais palestiniečių ir juos palaikančiųjų balsais. Solidarizuodamiesi su Palestina, solidarizuojamės su visais žmonėmis, kurie kovoja su kolonializmu, kapitalizmu ir okupacija Libane, Konge, Sudane, Haityje, Irake, Vakarų Papua, Gudijoje ir Ukrainoje.
Nes niekas nėra laisvas, kol nėra laisva Palestina, kol nesame laisvi visi.]
Žygimantas Menčenkovas: „Paliaubų, dabar!“
Politinio judėjimo KArtu (Kairiųjų aljansas) atstovas
Stebint įvykius Palestinoje, apima neviltis ir liūdesys. Prieš mūsų akis vykdomas palestiniečių naikinimas ir Izraelio vykdoma šliaužianti okupacija. Palestina miršta, kaip mirė Fouad Abu Sabha, jaunuolis su negalia, kuris jautė būtinybę priešintis vykstančiai okupacijai tradiciniu pasipriešinimo veiksmu – mėtant akmenukus, kuriems nebuvo galimybės pasiekti Izraelio kariuomenės karių. Po akimirkos Abu Sabha buvo tiesiog nušautas Izraelio karių. Už tai, kad ryžosi nesutikti su tuo, kas vyksta su jo tautiečiais. Fouad Abu Sabhos istorija mane stipriai palietė ir yra tik viena iš daugelio istorijų apie žmones, kurių viltys turėti orų gyvenimą buvo sulaužytos.
Nyksta Vakarų Krantas ir Gaza. Vieno nykimas lėtas, kitos – greitas ir radikalus. Skirtingos strategijos, bet tikslas vienas – Palestinos išnykimas ir vis labiau aidintis nausėdijų garsas. Apima neviltis ir liūdesys, matant Lietuvos (turinčios okupuotos šalies istoriją ir kovojusios dėl savo nepriklausomybės) pasirinkimą nematyti vykdomo palestiniečių naikinimo, segregacijos ir apartheido. Ignoruoti pamintos tautos siekį į valstybingumą ir orumą.
Jungtinėse Tautose balsavimo metu paliauboms pritarė 153 šalys, skirtingos dydžiu, kultūra ir režimu. Tuo metu 32 valstybės nusprendė beatodairiškai toliau palaikyti Izraelio nusikaltimus. Neviltis ir liūdesys, nes tarp tų šalių buvo Lietuva. Mūsų politinė valdžia ir toliau užsimerkusi aklai vertina konfliktą nieko nereiškiančiais lozungais ir mitais. Neva tai tik kova su teroristais, islamistais ir džihadistais, kurie laisvalaikiu pjauna galvas ir mėto žmones nuo stogų. Lietuvos vyriausybė palaiko Gazos ir Vakarų Kranto okupaciją. Okupaciją! O Lietuvos žiniasklaida iki šiol ignoruoja Izraelio vykdomą segregaciją. Tai, kad Palestinos klausimas dabar yra matomas tik spalio 7 dienos Hamas atakos kontekste, yra tingios žiniasklaidos rezultatas.
Rezultatas. Tingi ir okupanto logiką palaikanti politika bei žiniasklaida. Tad Lietuva pasaulinėje arenoje yra viena iš 32 mirties pribuvėjų.
Apima gėda, gėda ir dar kartą gėda dėl mūsų politikų amoralumo. Atrodo, kad gyvename tamsiais laikais. Vis tik, nepaisant vienpusiško politikų ir žiniasklaidos situacijos vertinimo, mūsų susibūrimas reiškia šviesą.
Šviesa spinduliuoja ir paprastas Lietuvos žmogus, kuris supranta, kas yra skausmas ir prievarta. Iš tiesų dalis mūsų visuomenės, mūsų mamos ir tetos, tėveliai ir dėdės, broliai ir seserys, draugai ir pažįstami yra mūsų vilties palaikytojai ir maištininkai, kurie tylomis aprauda palestiniečių skausmą ir neteisybę. Ir mes kartu norime ir reikalaujame paliaubų dabar! Kaip reikalauja mano atstovaujamas politinis judėjimas KARTU, kuris dar iki konflikto pradžios reikšmingai aktualizavo palestiniečių klausimą. Mūsų judėjimas KARTU, siekiantis tapti tikra politine kairės partija, yra vienintelis tarp Lietuvos politinių partijų pasmerkęs Izraelio veiksmus savo pareiškime, kurį publikavome spalio 20 dieną. Pacituosiu svarbiausius mūsų pozicijos punktus trumpai:
- Negalime likti tyliais stebėtojais, kai mūsų šalies sąjungininkai imasi neproporcingų, nepamatuotų ir tarptautiniams įsipareigojimams prieštaraujančių žingsnių. JAV ir ES turi dėti visas pastangas nutraukti karinį smurtą prieš palestiniečius.
- Remiame dviejų valstybių sambūviu pagrįstą sprendimą, išsaugant 1967 m. sienas ir užtikrinant galimybę taikiai gyventi kartu laikantis tarptautinės teisės bei įteisinant Jeruzalę abiejų valstybių sostine.
- Raginame Lietuvos žiniasklaidą netaikyti dvigubų standartų ir pateikti pilną ir maksimaliai objektyvą informaciją.
- Reiškiame solidarumą ne tik su palestiniečiais, bet ir žydais Izraelyje ir už jo ribų, kurie priešinasi Izraelio propagandai ir politikai, nužmoginančiai ir pažeidžiančiai žmogaus teises.
- Turime siekti, jog pauzė virstų ilgalaikėmis paliaubomis, o kariniai veiksmai būtų nutraukti. Palestina turi būti Izraelio pripažinta valstybe, nausėdijos Vakarų Krante panaikintos.
Lietuvos vyriausybė, nustokite remti Izraelio nusikaltimus ir versti mūsų visuomenę istorinio nusikaltimo bendrininkais!
Užsienio reikalų ministre Gabrieliau Landsbergi, nustokite mus versti Palestinos okupacijos bendrininkais!
Lietuvos ministre pirmininke Ingrida Šimonyte, nustokite mus versti Palestinos žudikais!
Mes esame Lietuva, pasisakanti už kitų tautų laisvę, lygybę ir nepriklausomybę, už galimybę gyventi oriai be karo, artimųjų praradimo ir skausmo!
Todėl reikalaujame pakeisti poziciją tarptautinėje arenoje! Reikalaujame paliaubų, dabar! Paliaubų, dabar! Paliaubų, dabar!
Laisvę Palestinai!
Poezija
Pilietinės akcijos metu buvo skaitoma palestiniečių autorių poezija.
Mahmoud Darwish „Pagalvok apie kitus“
Ruošdamas pusryčius, pagalvok apie kitus
(nepamiršk ir lesalo balandžiams).
Kariaudamas savo karus, pagalvok apie kitus
(nepamiršk ir tų, kurie siekia taikos).
Apmokėdamas sąskaitą už vandenį, pagalvok apie kitus
(tuos, kuriuos pagirdo debesys).
Grįžęs namo, į savo namus, pagalvok apie kitus
(nepamiršk ir žmonių pabėgėlių stovyklose).
Migdamas ir skaičiuodamas žvaigždes, pagalvok apie kitus
(tuos, kurie neturi kur miegoti).
Išlaisvindamas save poezijos kalba, pagalvok apie kitus
(tuos, kurie prarado teisę kalbėti).
Galvodamas apie kitus, esančius toli, pagalvok apie save
(ištark: „O, kad būčiau žvakė tamsoje“).
Plačiau apie autorių | Kiti Mahmoud Darwish eilėraščiai
Mahmoud Darwish „ID kortelė“
Rašykis:
Aš esu arabas.
Mano ID kortelės numeris 50 000.
Vaikų: aštuoni,
O devintas atkeliaus baigiantis vasarai.
Ar tau pikta?
Rašykis:
Aš esu arabas.
Su kitais sunkiai dirbu akmens skaldykloje.
Vaikų turiu aštuonis,
Iš akmenų
Jiems parnešu duonos,
Drabužių ir rašymo popieriaus.
Neprašau išmaldos prie tavo durų
Ir nekeliaklupsčiauju prie tavo slenksčio.
Ar tau dėl to pikta?
Rašykis:
Aš esu arabas.
Vardas be titulo,
Kantrus šalyje, kur viskas
Gyvena liepsnojančiu pykčiu.
Mano šaknys…
Giliai įsitvirtino dar prieš tai, kai gimė laikas,
Prieš amžių pradžią,
Prieš kiparisus ir alyvmedžius,
Prieš tai, kai užžėlė ganyklos.
Mano tėvas… iš artojų,
Ne iš ponų bajorų.
Mano senelis – valstietis
Bekilmis –
Savigarbos mane išmokė pirmiau, nei skaityti knygas.
Mano namas yra sargo trobelė
Iš stagarų ir nendrių.
Ar mano statusas tave tenkina?
Esu vardas be titulo.
Rašykis:
Aš esu arabas.
Anglies juodumo plaukais,
Rudų akių,
Skiriamasis bruožas –
Kufija ant galvos su igaliu 1,
O mano delnai, šiurkštūs kaip akmuo,
Nubrozdina kiekvieną, kas juos paliečia.
Mano adresas:
Neginkluotas kaimas – pamirštas –
Jo gatvės be pavadinimų,
Visi jo vyrai – laukuose ir skaldykloje.
Ar tau pikta?
Rašykis:
Aš esu arabas.
Iš manęs pavogė mano protėvių vynuogynus
Ir žemę, kurią dirbu
Aš ir visi mano vaikai.
Nieko nebeliko nei mums, nei mano anūkams,
Tik šie akmenys…
Ar jūsų valdžia pasiims ir juos, kaip pranešama?
Todėl
Rašyk pirmo puslapio viršuje:
Nejaučiu neapykantos žmonėms,
Nieko neužsipuolu,
Bet… Jei kamuos alkis,
Suvalgysiu tuos, kurie mane engia.
Saugokitės… saugokitės… mano alkio
Ir mano pykčio.
1 Kufija – juodais ir baltais raštais marginta skara, tapusi Palestinos rezistencijos simboliu. Tradiciškai žemdirbiai ir vyresnio amžiaus vyrai ją dėvi su juodu lanku viršugalvyje – igaliu (vert. past.)
Plačiau apie autorių | Kiti Mahmoud Darwish eilėraščiai
Rasha Abdulhadi „Atsisakymų tapti vaiduokliais litanija”
visos moterys miršta arba ima formuoti batalionus kalnuose
visos moterys miršta arba renkasi pogrindį
visos moterys miršta arba renkasi tremtį
visos moterys miršta arba gimdo prie kontrolės posto
visos moterys miršta arba yra įkalinamos
visos moterys miršta arba suka ratus aplink namus į kuriuos negali sugrįžti
visos moterys yra mirusios arba bando išrasti pinigų ir maisto norėdamos pasotinti savo vaikų burnas
visi vaikai miršta arba protestuoja
visi vaikai yra mirę arba skaito eilėraščius prie sienos
visi vaikai yra mirę arba renka į savo kišenes tos sienos gabaliukus ir nešas namo
visi vaikai yra mirę arba jie tampa aitvarais, į kuriuos taikosi koviniai lėktuvai
visi vaikai miršta arba tampa mirusiais suaugusiais
visi vyrai yra mirę ir jų nuotraukos ant plakatų arba jie kalėjime
visi vyrai yra mirę arba rašo knygas
visi vyrai miršta arba šaukštais kasa pabėgimo tunelius
visi vyrai miršta arba atsisėda prie sienos ir uždainuoja
visi vyrai miršta arba stato kopėčias, vedančias į kitą sienos pusę
visi vyrai miršta arba kerta visas sienas
visi vyrai yra mirę arba priešinasi sienos statymui
visi studentai miršta arba organizuojasi
visi studentai miršta arba yra apipurškiami ašarinėmis dujomis
visi studentai miršta arba praranda stipendijas
visi studentai miršta arba vagia maistą ir duoda vienas kitam
visi studentai yra mirę arba pripumpuojami propagandos
visos moterys suimtos arba išvažiuoja
visos moterys patiria prievartą arba kalba žmonėms susirinkusiems aikštėj
visos moterys nužudytos arba jos suiminėja policijos pareigūnus
visos queer miršta arba perima mikrofonus iš senų vyrųvisi žmonės miršta arba atsisako grįžti namo
jie miršta ir miršta ir yra mirę arba atsisako mirti
mes mirštam mes mirštam mes mirštam mes esam mirę arba atsisakom patikėt kad tai paskutinis mūsų oro gurkšnis.
Vertė: Kasparas Pocius
Refaat Alareer „Jei man skirta mirti“
Jei man skirta mirti,
tu privalai gyventi,
papasakoti mano istoriją,
parduoti mano daiktus,
nupirkti baltą skepetą
ir virveles
(tebūnie baltas, su ilga uodega),
kad kažkur Gazoje vaikas,
žiūrėdamas tiesiai į dangų,
belaukdamas tėčio, paskendusio liepsnose –
nespėjusio niekam tarti sudie,
net savo kūnui,
net sau pačiam –
pamatytų aitvarą, mano aitvarą, kurį sukonstruosi,
aukštai sklendžiantį,
ir pamanytų akimirką, angelas
grąžindamas žemėn meilę leidžiasi,
jei man skirta mirti,
lai mirtis atneša viltį,
lai mirtis tampa sakme.
Plačiau apie autorių ir jo tragišką žūtį
