Kai per antrą pasaulinį ir po jo, apraudodami Tėvynę, bėgom į abi Amerikas, vadinomės išeiviais. Matyt, nes išėjom, o ne pabėgom. Džiaugėmės, kad mūsų neišsiuntė atgalios, kad leido pasilikti ir pradėti kurtis naują gyvenimą kitur, kur nieko nepažinojom.
Kai mus trėmė, buvo blogai. Begalinės kančios, kurių atgarsius jautėme ir grįžę. Palestinos tremtiniams okupantas grįžti neleidžia iki šiol, nors trėmė panašiu metu, kaip ir Stalinas mus.
Kai sovietmečiu kuriam iš mūsų pavykdavo nuo režimo ar tiesiog nuobodaus pilko gyvenimo pasprukti Vakaruosna, tas irgi džiaugdavosi, kad galės pradėti kurtis naują gyvenimą.
Kai dar prieš įstojant į oficialiosios Europos bloką, o ypač – jau po prisijungimo, šuorais kraustėmės į britų salyną, ispanijas ir vokietijas, švytėjome: karo nebėra, bet kaip gerai, kad dabar galėsim padoriau uždirbti.
Kai nebe taip apsimokėjo šuorais kraustytis pas britus ir ispanus, pradėjom šuorais kraustytis pas norvegus ir švedus. Ten dar geriau: karo nėra, bet uždirbam žymiai daugiau.
O tada nusprendėm, kad niekas kitas nei dėl karo, nei ieškodamas geresnio gyvenimo kraustytis negali. Ypač – ne pas mus. Kčiortu.

Skaityti toliau