Mano draugai izraeliečiai: štai kodėl aš palaikau palestiniečius
Ne visada lengva laikytis savo moralinio kompaso, bet jei jo rodyklė nukreipta į šiaurę – dekolonizavimo ir išlaisvinimo link – tuomet labai tikėtina, kad jis parodys kelią per bjaurios propagandos, veidmainiškos politikos ir nežmoniškumo (dažnai pateisinamo „mūsų bendromis vakarietiškomis vertybėmis“) rūką.
Sudėtinga laikytis savo moralinio kompaso, kai visuomenė, kuriai priklausote, jos vadovai ir žiniasklaida nusprendžia geriausiai žinantys, kas yra morališkai teisinga, ir tikisi, kad prisijungsite prie jų teisuoliško įtūžio, kuriuo jie reagavo į praėjusio šeštadienio (spalio 7 d.) įvykius.
Yra tik vienas būdas atsispirti pagundai prie jų prisijungti: jei kažkuriuo gyvenimo momentu – netgi būdamas Izraelio piliečiu žydu – supratote, kad sionizmas yra kolonizatorių ideologija, ir pakraupote nuo to, ką sionistai daro vietos gyventojams Palestinoje.
Jei tai supratote, tai neimsite dvejoti netgi tada, kai šlykščiuose pasisakymuose palestiniečiai bus vadinami „gyvuliais“ arba „žmonėmis gyvuliais“. Tokius žodžius vartojantys žmonės tvirtina, jog tai, kas įvyko praėjusį šeštadienį, yra „Holokaustas“ – tokiu būdu išniekindami didžiulės tragedijos atminimą. Tokias nuomones dieną naktį skleidžia Izraelio žiniasklaida ir politikai.
The #Israeli Defence Minister Yoav Gallant said "we are fighting human animals", referring to Palestinians, and vowed to "act accordingly".
— Middle East Eye (@MiddleEastEye) October 9, 2023
He announced a "complete siege" of the #Gaza Strip, saying there will be "no electricity, no food, no fuel, everything is closed" pic.twitter.com/SFY7DcxkWc
Būtent šis moralinis kompasas atvedė mane ir kai kuriuos kitus mūsų visuomenės narius į paramą palestiniečių tautai visais įmanomais būdais, ir tuo pačiu – į žavėjimąsi palestiniečių kovotojų, užėmusių tuziną karinių bazių įveikiant stipriausią armiją Artimuosiuose Rytuose, drąsa.
Be to, negalime nekelti klausimų apie kai kurių veiksmų, lydėjusių šią operaciją, moralinę ar strateginę vertę.
Siekdami Palestinos dekolonizavimo, žinojome, jog kuo ilgiau tęsis Izraelio priespauda, tuo mažiau bus tikėtina, kad išsivadavimo kova bus „sterili“. Nes taip yra buvę buvo praeityje, visų teisėtų išsivadavimo kovų atveju, nesvarbu, kurioje pasaulio vietoje jos vyko.
Tai nereiškia, jog turime pamiršti platesnį kontekstą. Tas kontekstas – tai kolonizuotų žmonių kova už išgyvenimą tuo metu, kai jų engėjai išsirinko vyriausybę, kuri kaip apsėsta siekia paspartinti palestiniečių tautos naikinimą, tiksliau, sunaikinimą, netgi paties palestiniečių siekio būti laikomais tauta su savo teisėmis sunaikinimą.
„Hamas“ turėjo veikti, ir veikti greitai.
Šiuos kontrargumentus nelengva pareikšti, nes Vakarų žiniasklaida ir politikai pasirinko Izraelio diskursą ir naratyvą, nežiūrint to, kad šie problematiški.
Įdomu, kiek iš tų, kurie nusprendė „papuošti“ Parlamento rūmus Londone ir Eifelio bokštą Paryžiuje Izraelio vėliavos spalvomis, iš tiesų supranta, kaip šis, regis, simbolinis gestas priimamas Izraelyje.
Netgi liberalieji sionistai, turintys trupinėlį padorumo, laiko šį veiksmą visišku atleidimu nuo visų nusikaltimų, kuriuos izraeliečiai įvykdė prieš palestiniečių tautą nuo 1948 m., ir todėl – visiška veiksmų laisve tęsti genocidą, kurį šiuo metu Izraelis vykdo prieš Gazos žmones.
Laimei, būta ir kitokių reakcijų į tolesnius pastarųjų dienų įvykius.
Kaip ir anksčiau, didelė Vakarų pilietinės visuomenės dalis nėra taip lengvai apgaunama šios veidmainystės, jau atsiskleidusios Ukrainos atveju.
Daugelis žino, kad nuo 1967 m. birželio milijonas palestiniečių buvo įkalinti bent vieną kartą per savo gyvenimą. O įkalinimas reiškia žiaurų elgesį, kankinimus ir nesibaigiantį sulaikymą be teismo.
Daugelis žino ir apie siaubingą Gazos realybę, sukurtą Izraelio, kai 2007 m. Gaza buvo uždaryta hermetiškoje blokadoje, tuo pat metu nepaliaujamai žudant vaikus Vakarų Krante. Šis smurtas nėra naujas reiškinys – tai nuo pat Izraelio įkūrimo 1948 m. nesikeičiantis sionizmo veidas.
Brangūs mano draugai izraeliečiai, būtent ta pilietinė visuomenė įrodys, kad jūsų vyriausybė ir žiniasklaida yra neteisūs, nes jie nebegalės įrodinėti, kad yra aukos, nebegalės gauti besąlygiškos paramos ir likti nenubaustais už savo nusikaltimus.
Galiausiai iškils bendras vaizdas – nepaisant Vakarų žiniasklaidai būdingo tendencingumo.
Tačiau lieka didelis klausimas: ar jūs, mano draugai izraeliečiai, sugebėsite aiškiai pamatyti šį bendrą vaizdą? Nepaisant ilgų indoktrinacijos ir socialinės inžinerijos metų?
Ne mažiau svarbu ir tai, ar iš pastarojo meto įvykių sugebėsite išmokti kitą pamoką – kad pusiausvyros tarp teisingos santvarkos ir amoralaus politinio projekto negalima rasti vien jėga?
Bet alternatyva yra. Tiesą sakant, ji buvo visada:
De-sionizuota, išlaisvinta ir demokratinė Palestina nuo upės iki jūros; Palestina, kuri priims savo pabėgėlius ir kurioje bus sukurta visuomenė be diskriminavimo dėl kultūros, religijos ar etninės kilmės.
Ši nauja valstybė sieks kiek įmanoma ištaisyti praeities blogį – ekonominę nelygybę, turto vagystę, teisių atėmimą. O tai pranašautų naują aušrą visiems Artimiesiems Rytams.
Ne visada lengva laikytis savo moralinio kompaso, bet jei jo rodyklė nukreipta į šiaurę – dekolonizavimo ir išlaisvinimo link – tuomet labai tikėtina, kad jis parodys kelią per bjaurios propagandos, veidmainiškos politikos ir nežmoniškumo (dažnai pateisinamo „mūsų bendromis vakarietiškomis vertybėmis“) rūką.
Apie autorių
Ilan Pappé (gim. 1954 m. Haifoje) yra izraelietis istorikas, Egzeterio universiteto (JK) Socialinių mokslų ir tarptautinių studijų koledžo profesorius. Jis yra kelių reikšmingų knygų Palestinos ir Artimųjų Rytų tema, įsk. „Palestinos etninis valymas“, „Dešimt mitų apie Izraelį“, „Moderniosios Palestinos istorija“, „Didžiausias kalėjimas pasaulyje“ ir kt., parašytų remiantis Izraelio archyvų dokumentais, autorius.
Tekstas anglų kalba publikuotas „The Palestine Chronicle“, 2023 m. spalio 10 d.
Šis tekstas lietuvių kalba pirmą kartą buvo perskaitytas informaciniame – kultūriniame renginyje apie Palestiną „Po alyvmedžiu”.
