Knyga „Palestinos etninis valymas”
Šioje novatoriškoje knygoje Ilan Pappe pateikia įspūdingų archyvinių duomenų siekdamas parodyti, kad priverstinis vietos gyventojų išvarymas nuo pat pradžių buvo kertinis Izraelio įkūrimo ideologijos akmuo – strategija, įgyvendinama iki šiol.
Išraiškingas istoriko pasakojimas, naujai atskleidžiantis 1948 m. įvykius Palestinoje, yra nepakeičiamas informacijos šaltinis visiems, besidomintiems Artimaisiais Rytais.
Knygą išvertė: Gema Sabonytė
Apie autorių
Ilan Pappe (gim. 1954 m. Haifoje) yra Egzeterio universiteto (Jungtinė Karalystė) Socialinių mokslų ir tarptautinių studijų koledžo profesorius ir šiame universitete įkurto Europos Palestinos studijų centro direktorius, vienas iš Egzeterio etnopolitinių studijų centro vadovų. Ilan Pappe yra kelių reikšmingų knygų Artimųjų Rytų tema, įskaitant A History of Modern Palestine, The Modern Middle East, The Israel–Palestine Question, 10 mitų apie Izraelį, autorius. Jis – vienas iš vadinamųjų naujųjų istorikų (tokių kaip Benny Morris, Avi Shlaim, Simha Flapan ir kt.), XX a. 9-ojo dešimtmečio pabaigoje ėmusių ginčyti pagrindinius oficialiosios Izraelio istorijos aspektus.
„Tai labai reikšminga intervencija į ginčą, kuris tęsis ir privalo tęstis. Nėra vilties, kad Artimuosiuose Rytuose įsivyraus taika, kol tebevaikšto 1948 metų šmėklos.“
The Independent
Knygos ištraukos
Pratarmė: Raudonasis namas
Šioje ištraukoje – knygos Palestinos etninis valymas pratarmėje – Ilan Pappé rašo apie „Raudonąjį namą“ Tel Avive, kuris tapo Haganos – svarbiausios sionistų pogrindžio milicijos Palestinoje – štabu, britų mandato laikotarpiu Palestinoje 1920–1948 m. Jis pasakoja, kaip 1948 m. kovo 10 d. Davidas Ben Gurionas, pirmasis Izraelio ministras pirmininkas, susitiko su sionistų vadovybe ir jaunais žydų karininkais, kad užbaigtų Palestinos etninio valymo planus, kuriuose numatyta „kaip jėga iškeldinti žmones: plataus masto bauginimas, kaimų ir gyvenviečių apgultis bei bombardavimas, gyvenamųjų namų, kito nekilnojamojo turto, prekių padegimas, gyventojų išvarymas, griovimas ir galiausiai griuvėsių užminavimas, kad išvaryti gyventojai negalėtų sugrįžti.”
Trečias skyrius. Apie Palestinos padalijimą
Čia su vertėjos leidimu pateikiame ištraukas iš 3-iojo skyriaus – apie Palestinos padalijimą, kuris dažnai pasitelkiamas kaip argumentas, neva „palestiniečiai niekada nenorėjo taikos“ arba „nesutiko“. Įdomu, o kuris iš mūsų sutiktų, kad kažkoks svetimas (šiuo atveju – Jungtinių Tautų Organizacija) nuspręstų tai, kas priklauso tau, bet nepriklauso tam svetimam (šiuo atveju – daugiau nei pusę Palestinos) atiduoti kažkam, kuo Europa nori atsikratyti (šiuo atveju – žydais)? Ar jūs sutiktumėte su tokiu „pasiūlymu“ savanoriškai atsisakyti savo namų? Ne? Hmm, keista. Na, bet nesutiko ir palestiniečiai. Vietoj savo Tėvynės padalijimo jie siūlė joje įkurti visiems gyventojams lygią valstybę, tačiau nei JTO, nei sionistinės jėgos su tuo nesutiko (kodėl – kitas klausimas). Ši istorija ir pasakojama čia pateikiamoje ištraukoje.
Wikimedia Commons
