Nakba 1948 – kas bendro tarp Palestinos ir Lietuvos?

Skaitymo trukmė: 7 min.

Publikuota: 15 min.
Autorė: Giedrė Steikūnaitė

Antradienį sukanka 70 metų nuo Nakbos (arab. Katastrofa) – Palestinos etninio valymo pradžios. Septynis dešimtmečius tremtis ir karinė okupacija yra Palestinos realybė: Nakba nesibaigė, ji tęsiasi kasdien sulig kiekvienu įkalintu vaiku, nukirstu alyvmedžiu, kulka į nugarą ir pasaulio tyla arba, dar blogiau, bendrininkavimu šiuose nusikaltimuose. Tačiau galbūt Lietuvos istorinis kontekstas įpareigoja tam tikras moralines nuostatas? Juk žmonės, patys išgyvenę okupaciją ir tremtį, geriau nei kas kitas supranta, kuo mokama už laisvę.

Kai tiesos niekad nerašiusi „Tiesa“ 1948 m. gegužę į spaustuvę leido savo puslapius, juose nė žodžiu neužsiminta apie operaciją „Vesna“ (rus. Pavasaris). „Vesna“ buvo viena didžiausių sovietinių represinių struktūrų surengtų trėmimo akcijų, kurios metu iš Lietuvos ištremti 40 tūkst. žmonių, tarp jų – beveik 12 tūkst. vaikų ir apie 5 tūkst. asmenų, vyresnių nei 60 metų amžiaus. Tai nebuvo pirma ar paskutinė trėmimo operacija, siekiant „išvalyti“ okupuotą teritoriją nuo jos gyventojų, sužlugdyti bet kokį pasipriešinimą ir užkirsti kelią kovai už laisvę.

Tačiau 1948 m. gegužės 22–23 d. vykusio masinio trėmimo, kurio 70-ąsias metines minėsime kitą savaitę, mastai pribloškia savo nežmoniškumu. Tą dieną, kai tūkstančiai žmonių buvo prievarta vežami tolyn nuo tėvynės, pirmajame „Tiesos“ puslapyje buvo rašoma apie reikalavimus „Kasdien kelti traktorių išdirbį“, „Gauti 140 pūdų grūdų iš hektaro“ ir „Padaryti galą tautos priešų – buržuazinių nacionalistų griaunamajai veiklai“. Tautos genocidas? Koks genocidas?

Sovietinės propagandos organas laikraštis „Tiesa“ tomis 1948 m. gegužės dienomis tiesos nerašė ir apie įvykius už Lietuvą perpus mažesnėje teritorijoje prie pietrytinių Viduržemio jūros krantų. Ten, Palestinoje, 1948 m. įsikuriant Izraeliui iš tėvynės ginklu išvaryta daugiau kaip 750 tūkst. žmonių. Jie tapo tremtiniais: dauguma kaimyninėse šalyse, dalis – savo pačių žemėje. Kad tremtiniai negrįžtų, jų tėviškės sulygintos su žeme ir apsodintos iš Europos atvežtomis pušimis, kurios, priklausydamos visai kitoms geografinėms platumoms, sausros metu skaudžiai dega.

Šalia sunaikintų Palestinos gyvenviečių – įvairiais skaičiavimais, Izraelis sudegino, subombardavo arba kitaip nugriovė virš 500 kaimų ir miestelių – naujai kuriamuose kibucuose buvo įkurdinti atvykėliai iš svetur, daugiausia – iš Europos. Palestiniečiams bėgant nuo bombų laikinai paliktuose jų namuose pajūrio uostuose Jafoje, Haifoje, Akoje bei sostinėje Jeruzalėje apgyvendinami kiti, pakeičiamos durų spynos. Žmonių žemė nusavinama, ji tampa naujosios valdžios nuosavybe. Likę gyventojai valdomi ginklu ir diskriminaciniais įstatymais.

Pokario Lietuvoje okupacijai besipriešinusiems lietuviams tokia politika puikiai pažįstama. Didelė dalis ištremtųjų į Sibirą ilgainiui grįžo į Lietuvą, o Izraelis nei tremtiniams, nei jų palikuonims (šiuo metu apie 6 mln. žmonių) iki šiol į tėvynę grįžti neleidžia.

Tragediją Lietuvai atnešusi sovietų operacija „Vesna“ vyko praėjus lygiai savaitei po to, kai tragediją Palestinai atnešė joje jėga įsikūręs Izraelis. Nuo tada gegužės 15 diena oficialiai minima kaip Nakbos (arab. Katastrofa) – Palestinos etninio valymo pradžia.

Tiesa, civilių gyventojų trėmimus ir žudynes teroristinės organizacijos „Hagana“, „Irgun“, „Stern Gang“ ir kitos vykdė ne tik 1948 m. pavasarį, bet ir prieš jį, ir po jo. Vėliau jos tapo Izraelio armija, o dauguma šių teroristinių grupuočių vadų naujojoje valstybėje užėmė aukščiausius valdžios postus: prieš tapdamas penktuoju Izraelio premjeru Yitzhakas Rabinas vadovavo teroro organizacijai „Palmach“, atsakingai už Lidos ir Ramlės miestų gyventojų etninį valymą, „Irgun“ vadeiva Menachemas Beginas tapo šeštuoju Izraeliu premjeru, o užbaigęs didįjį genocidinės operacijos etapą Davidas Ben-Gurionas tapo pirmuoju Izraelio vyriausybės vadovu, jo vardu pavadintas Tel Avivo oro uostas.

Tai nėra paslaptis ar nuomonė – tai yra faktai, kurie „Tiesoje“ nebuvo spausdinami. Istoriniai faktai ir dokumentai įrodo Izraelio agresiją Palestinos ir palestiniečių atžvilgiu dar prieš jam oficialiai įsikuriant ir taip paneigia įsigalėjusį propagandinį naratyvą, esą Izraelis „tik gynėsi“ nuo jį neva puolančių arabų. Ta pati agresija vykdoma iki šių dienų, ir ji vis dar melagingai vadinama „gynyba“.

Būtent tai nagrinėja praėjusiais metais išleista knyga „State of Terror: How Terrorism Created Modern Israel“, liet. „Teroro valstybė (arba „Teroro būsena“; žodžių žaismas anglų k. – aut.past.): Kaip terorizmas sukūrė dabartinį Izraelį“. Su jos autoriumi, Londone gyvenančiu profesionaliu smuikininku Thomasu Suárezu kalbamės 70-ųjų Nakbos metinių išvakarėse.

Autorius kaip pagrindinį ir svarbiausią tragedijos Palestinoje šaltinį įvardija sionizmą – politinę ideologiją, kurios pagrindu Palestinoje įkurtas save „žydų valstybe“ skelbiantis kolonijinis projektas Izraelis ir kurios vedami D. Ben Gurionas, M.Beginas, Arielis Sharonas, Benyaminas Netanyahu ir daugybė kitų vykdė ir tebevykdo Palestinos Nakbą.

1975 m. Jungtinių Tautų rezoliucija nr. 3379 sionizmą oficialiai prilygino rasizmui – tiesa, vėliau, spaudžiant JAV ir Izraeliui, savo įvertinimą atsiėmė. „Žinoma, palestiniečiai yra akivaizdžios sionizmo aukos, tačiau prieš juos vykdomos neteisybės atskleidimas neturės jokios reikšmės, kol viešojoje erdvėje paprastą tiesą pakeitęs naratyvas juos vaizduos kaip „mažiau žmones“, atsakingus už visų pusių vykdomą smurtą“, – kalbėjo T.Suárezas.

Terorizmas apibrėžiamas kaip smurtas prieš civilius gyventojus siekiant politinių tikslų. Kaip tai pritaikoma Izraeliui? „Sionistinis projektas pats iš savęs yra teroristinis, – sako T.Suárezas. – Vienintelis būdas išstumti žmones iš jų pačių žemės ir pakeisti juos kitais yra naudoti masinį smurtą prieš civilius. Bet tai juk negerai, tad sionistų lyderiai negalėjo viešai šio projekto pateikti kaip teroristinio. Užtat jie savo terorizmą prieš palestiniečius, kuriuos laiko kliūtimi savo kolonijinei valstybei, apvertė aukštyn kojom: jis tapo „gynyba“. Tam jie bando nužmoginti palestiniečius, paversti juos amžina grėsme, neva įgimtai smurtaujančia rase.“

Tuo pačiu, paaiškina autorius, Izraeliui reikėjo ypatingo nebaudžiamumo – leidimo veikti už civilizuotoms valstybėms nubrėžtų teisės ir moralės normų. Iš čia ir nuolatinis JT rezoliucijų, žmogaus teisių konvencijų, tarptautinės teisės nepaisymas.

Savo knygoje T.Suárezas Britanijos Nacionaliniuose archyvuose bei JAV žvalgybos šaltiniuose rastais dokumentais pagrindžia Izraelio įsikūrimo chronologiją bei terorizmu paremtą metodiką. Kai kuriuos patalpino internete, kad abejojantieji jo pateikiamais masinio smurto ir teroro išpuolių prieš Palestinos gyventojus faktais galėtų patys perskaityti juos įrodančius pirminius šaltinius.

– Kokia pagrindinė jūsų knygos mintis, kokią idėją ja ginate?

– Esu įsitikinęs, kad pagrindinė problema visad buvo sionizmas – o jis yra likučiai to, kas, tikėkimės, yra seniai praėję Europos šovinizmo laikai. Sionizmas neturi nieko bendra su žydais – vienintelis dalykas, kuris juos jungia, yra tai, kad sionizmas žydus išnaudoja siekdamas įgalinti savo amoralų politinį projektą. Sionizmas yra antisemitinis judėjimas, jis yra ir žydų, ir Holokausto išdavystė. Jei mes tą aiškiai parodysime, visa juo paremta Izraelio ideologija sugrius kaip kortų namelis.

– Kodėl manėte, kad reikėjo parašyti šią knygą, už kurią sionistai jus visaip bando sustabdyti?

– Su Palestina dirbu jau gana seniai (T.Suárezas buvo Nacionalinės Palestinos Muzikos konservatorijos dėstytojas, taip pat kelių knygų apie Palestiną autorius – aut. past.). Jos istorijos periodas tarp ankstyvojo sionistinio judėjimo (XIX a. pab.), Balfūro deklaracijos (1917 m. britų užsienio reikalų ministro Arthuro Balfouro laiškas žydų bendruomenės atstovams, pažadantis padėti įkurti „žydų tėvynę“ Palestinoje – aut. past.), kibucų kūrimosi pradžios ir 1947–1948 m. įvykių man visad atrodė miglotas, neaiškus.

Ne visai supratau, kaip nuo vieno taško atsidurta kitame. Prieš dešimt metų rengdamas fotografijos knygą vis susidurdavau su informacijos apie britų mandato laikus Palestinoje (1920–1948 m.) trupiniais, kurie tiesiog prašėsi rimtesnio tyrimo. Kartą vienas antikvarinių daiktų pardavėjas man parodė brošiūrą, kurią britai išleido 1946 m. Jeruzalėje. Joje buvo rašoma apie sprogstamuosius sionistų naudotus užtaisus.

Visi žinome apie Karaliaus Dovydo viešbučio sprogdinimą (1946 m. teroristinė sionistų organizacija „Irgun“ subombardavo viešbutį Jeruzalės centre, kuriame buvo įsikūręs vyriausiasis britų mandato štabas; žuvo 91 žmogus – aut. past.), tačiau jis pateikiamas kaip neva „blogų vyrukų“ darbas, keli supuvę obuoliai… Tačiau galai nesuėjo. Pradėjau vaikščioti į pačių britų archyvus, užsirašinėti, ką juose radau. Taip atsirado mano knyga.

Kodėl ji svarbi? Nes būtina atskleisti, kas iš tiesų yra sionizmas, ypač šiandienos kontekste. Bet kadangi tai sudėtinga padaryti net ir per tiek laiko, manau, efektyviausias būdas yra pademonstruoti didįjį Pradžios melą. Tiesa, rasti leidėją knygai buvo labai sunku. Kad geriau suprastumėt situaciją, pacituosiu, ką perskaitęs rankraštį man pasakė vienas jų: „Norėtume tavo knygą išleisti, bet privalai sionistų padarytus nusikaltimus subalansuoti prie kiekvieno parašydamas ir kokį nors blogą dalyką, kurį padarė palestiniečiai.“

– Orwello pasaulis… O kaip jums prasidėjo Palestina?

– Mano tėtis buvo ypatingas žmogus. Gimė Ispanijoje, bet ten tuo metu nebuvo ko valgyti, tad nusprendė keliauti į Jungtines Valstijas, nes manė, kad auksas gatvėse auga. Tėtis buvo labai principingas, tad prasidėjus Antrajam pasauliniam karui užsirašė į savanorius. Ne dėl kažkokio kvailo nacionalizmo, o iš principo, kuris buvo aukščiau bet kokios religijos, šalies ar sienų: tvirtai tikėjo, kad nacius būtina sustabdyti, prieš juos reikia kovoti.

Gimiau po karo praėjus šešeriems metams. Kaip ir dauguma veteranų, tėtis apie karą daug nekalbėdavo, tačiau kiekvienu svarbiu klausimu sakydavo: „Ar dėl to mes kovojome su blogiu per Antrąjį pasaulinį karą? Tam, kad vėl tą patį darytume Vietname ar Palestinoje?!“ Kitaip nei dauguma vaikų Valstijose, užaugau suvokdamas, kas ten vyksta. Aktyviai protestavau prieš karą Vietname, o Palestiną supratau kaip dar vieną kolonijinę priespaudą, už kurią mano gimtoji šalis didele dalimi buvo atsakinga. Tad jei jaučiau pareigą kovoti prieš karą Vietname, ta pati pareiga galiojo ir su Palestina, ypač vis daugėjant įrodymų apie tai, kas iš tiesų joje vyksta. Jau tada buvo prirašyta begalė gerų knygų, kurios galėjo viską iškart išspręsti. Net jei tie jas rašę palestiniečiai ir žydai nežinojo tiek, kiek mes žinome dabar, jie žinojo pakankamai, kad atskleistų visą tiesą.

Tačiau ta tiesa nieko nepakeitė. Po poros dešimtmečių užėjo nauja istorinių faktų atradimo banga – ir nieko. Tuomet Ilano Pappe’s karta (Ilanas Pappe – Izraelio istorikas, tyrinėjęs Nakbą, Palestinos etninį valymą – aut. past.). Nieko. Tačiau tiesa prieš mūsų akis, ji visad ten buvo! Tačiau, regis, tai nėra svarbu.

Po Izraelio atakos prieš Gazą 2008–2009 m. kartu su grupe amerikiečių į ją patekome per Egiptą – būti liudininkais. Susitikome su šeima, kurios namus šiaurinėje Gazos dalyje Izraelis subombardavo. Mergaitė patyrė didžiulius nudegimus nuo baltojo fosforo (tarptautiniu mastu uždrausta cheminė medžiaga, kuria Izraelis apšaudė Gazą – aut. past.), buvo labai sunku ją nugabenti į ligoninę, nes aplink vien Izraelio kareiviai… Užrašiau šią istoriją kitoje savo knygoje, ir vien tas rašymas buvo siaubinga patirtis. Įsivaizduokite, ką turėjo jausti mergaitės tėvai! Ką jie išgyveno? Palestiniečių sugebėjimas išlaikyti žmogiškumą tokiomis aplinkybėmis yra tikrai išskirtinis.

Kai žmonės suvokia, kas iš tiesų vyksta Palestinoje, jie nebegali nurimti, nes neteisybė yra tokia didžiulė, visa apimanti. Nėra taip, kad kažkas kažką truputį ne taip padarė – ne, viskas vyksta visam pasauliui stebint, šiandieninės technologijos viską fiksuoja, mes tame dalyvaujame… Tarsi alternatyvi realybė. Ateities istorikams bus labai sunku paaiškinti, kodėl leidžiame visam tam vykti.

– Koks turėtų būti Vakarų valstybėse gyvenančių žmonių vaidmuo Palestinos klausimu?

– Būdamas demokratinės ar tokia save skelbiančios valstybės pilietis, esi atsakingas už tai, ką daro tavo valdžia. Žinoma, pasaulyje yra daug neteisybių, galbūt net didesnių. Tačiau tragediją Palestinoje mes galime sustabdyti. Ji tebevyksta vien todėl, kad mes leidžiame jai vykti. Tad sutelkdami dėmesį į Palestiną galime priversti savo vyriausybes pradėti veikti tinkama linkme. Tam turime galios. Galime tai sustabdyti.

///
Nakba tebesitęsia. Pirmadienį Izraelio kariuomenė nužudė 55 neginkluotus civilius žmones Gazoje, dar beveik 3 tūkst. sužeidė. Blokados sąlygomis jau dešimtmetį gyvenančios Gazos gyventojai – didelė dalis jų yra 1948 m. tremtiniai – protestavo ne tik prieš JAV ambasados perkėlimą iš Tel Avivo į okupuotą Jeruzalę, bet ir už savo bei visų Palestinos tremtinių teisę grįžti į tėvynę.

1952 m. prieš pat savo žūtį partizanas Bronius Krivickas rašė: „Bet ar tauta galėjo nesipriešinti ir kodėl ji priešinosi? <…> Tauta pakilo į kovą gindama savo žmogiškąjį vertingumą, gindama tai, kas visiems laisviesiems ir doriesiems žmonėms yra brangu. Tuo ji pasirodė kaip kilnus ir vertingas žmonijos bei tautų bendruomenės narys. Tuo ji įnešė savo indėlį į bendrąją žmonijos kovą dėl laisvės ir žmogiškumo idėjų.“