Žurnalistas, kuriam rūpėjo tiesa: ačiū, Johnai Pilgeri, už viską

Skaitymo trukmė: 3 min.

Prieš pat naujuosius, gruodžio 30 d., Londone mirė žurnalistikos titanas, dokumentinio kino ir knygų autorius, australas Johnas Pilgeris (1939–2023). Kitaip nei dauguma meinstryminės žiniasklaidos darbuotojų, jis stovėjo ne galios, o paprastų žmonių pusėje. Ir, žinoma, Palestinos.

Vietnamas, Kambodža, Rytų Timoras, Nikaragva, Meksika, Pietų Afrika, Australijos čiabuviai, kolonializmas, korporatizmas, despotizmas, tironija: žurnalistas Johnas Pilgeris visą keletą dešimtmečių trukusią savo karjerą kalbėjo ir rodė tai, ką galingieji norėjo nuslėpti (visa jo filmografija yra čia, pilnas knygų sąrašas – čia, straipsnių archyvas – čia).

1974 m. jis sukūrė pirmąjį savo dokumentinį filmą apie Palestiną, pavadintą „Palestine Is Still The Issue“ (~Palestina vis dar tebėra esmė).

2002 m. jis sugrįžo į Palestiną ir sukūrė antrąjį dokumentinį filmą, kurį taip pat pavadino „Palestine Is Still The Issue“ – taip parodydamas, kad praėjo trys dešimtmečiai, užaugo nauja karta, o Palestina tebegyvena milžinišką neteisybę.

2002 m. versija

arba jutūbe:

(Daugiau apie Johno Pilgerio principus, vertybes, draugystę su Palestina, priešinimąsi blogiui ir kitus gyvenimo darbus: The Palestine Chronicle, Middle East Eye, CounterPunch)

Tačiau geriausiai žmonės kalba patys už save – tiek žodžiais, tiek veiksmais. Štai ką prieš keletą metų Johnas Pilgeris kalbėjo apie savo susipažinimą su Palestina:

Jie yra mes, o mes esame jie

„Kai 1960-ajame dešimtmetyje aš, jaunas reporteris, pirmąkart lankiausi Palestinoje, apsistojau kibuce. Žmonės, kuriuos ten sutikau, buvo darbštūs, gerai nusiteikę ir vadino save socialistais. Man jie patiko. Kartą, per vakarienę, paklausiau jų apie tolumoje matomus žmonių siluetus.

„Tai arabai, – man buvo atsakyta. – Klajokliai.“ Tie žodžiai buvo beveik išspjauti. Izraelis, sakė jie, turėdami omenyje Palestiną, anksčiau buvo tikra dykynė, ir vienas nuostabiausių sionistinio projekto pasiekimų buvo paversti dykumą žalia.

Kaip pavyzdį jie pateikė į visą pasaulį eksportuojamus Jafos apelsinus: koks tai triumfas prieš gamtos kaprizus ir žmonių apsileidimą!

Tai buvo pirmasis melas. Dauguma apelsinų giraičių ir vynuogių laukų priklausė palestiniečiams, kurie dirbo tą žemę ir apelsinus bei vynuoges į Europą eksportavo dar nuo aštuoniolikto amžiaus. Buvęs Palestinos miestas Jafa jos ankstesnių gyventojų buvo pramintas „liūdnų apelsinų kraštu“.

Kibuce žodis „palestinietis“ niekada nebuvo tariamas. Kodėl?, paklausiau. Atsakymas buvo nerami tyla.

Visuose kolonizuotuose kraštuose tikro vietinių žmonių suverenumo bijo tie, kuriems niekaip nepavyksta nuslėpti to fakto – to nusikaltimo, – kad jie gyvena pavogtoje žemėje.“

<…>

„Tuos, kurie kolonizuoja ir okupuoja, vagia ir engia, siaubia ir teršia, siutina vienas dalykas: jų aukų atsisakymas paklusti. Būtent už tai mes visi turėtume pagerbti palestiniečius: jie nesutinka paklusti. Jie gyvena toliau. Palaukia, o tada kovą tęsia. Ir daro tai net ir tuomet, kai jų pačių valdžia kolaboruoja su engėjais.

2014 m. Izraelio vykdomo Gazos bombardavimo sūkuryje palestinietis žurnalistas Mohammedas Omeras nenustojo rengti reportažų. Jį ir jo šeimą bombos taip pat palietė; jis stovėdavo begalinėje eilėje prie švaraus vandens ir per griuvėsius nešdavo jį savo šeimai. Kalbėdamas su juo telefonu, girdėjau už jo namų durų krintančias bombas. Jis nesutiko paklusti.

Mohammedo reportažai, iliustruoti jo darytomis nuotraukomis, buvo profesionalios žurnalistikos pavyzdys, į gėdos kampą pastatęs bailius, gãliai paklusnius vadinamosios meinstryminės žiniasklaidos Britanijoje ir Jungtinėse Valstijose naujienų pranešimus. BBC objektyvumo sampratą – kartoti valdžios melus (šia praktika BBC labai didžiuojasi) – tokie kaip Mohammedas Omeras gėdija kasdien.

Daugiau nei 40 metų dokumentavau Palestinos žmonių atsisakymą paklusti savo engėjams – Izraeliui, Jungtinėms Valstijoms, Britanijai ir Europos Sąjungai.“

<…>

„Kai palestiniečiai vėl sukils – o jie tikrai sukils, – iš pradžių jiems gali nepavykti, tačiau galų gale jiems pavyks, jei tik suprasime, kad jie yra mes, o mes esame jie.“

Žurnalistikos titanas Johnas Pilgeris (1939–2023).

Tądien spaudžiau jam ranką

2004 m. akademikas Gregas Philo su kolega Mike’u Berry išleido išsamiais tyrimais paremtą veikalą „Bad News From Israel“ (Blogos naujienos iš Izraelio), kuriame aprašė, kaip tendencingai (ir tyčia, specialiai) masinės žiniasklaidos priemonės žmonėms pateikia įvykius okupuotoje Palestinoje, nuslėpdamos ir/arba teisindamos Izraelio nusikaltimus ir demonizuodamos palestiniečius.

2011 m. pasirodė atnaujinta šio akademinio veikalo versija, pavadinta, atitinkamai realybei, „More Bad News From Israel“ (Dar daugiau blogų naujienų iš Izraelio). Autorius pasakojo, kaip, pvz., kai kažkuris BBC redaktorius prie bokalo anonimiškai pasipasakojo, kaip ten cenzūruojama Palestina, kiti nepatikėjo. Bet anas tik atsiduso: „Tiesą sakant, yra dar blogiau.“

Tame knygos pristatyme dalyvavo ir Johnas Pilgeris, kuris niekada nebijojo sakyti tiesos. Po renginio priėjau jam padėkoti.

Dėkoju ir dabar.