Gazos monologai #GazaMonologues
Šiandien, lapkričio 29 d. – Tarptautinę solidarumo su Palestinos žmonėmis dieną – Gazos vaikai prabilo ir lietuviškai.
„Gazos monologai“ – tai nepriklausomos Palestinos teatro trupės „Ashtar“ kūrinys, paremtas 33-imis Gazos vaikų pasakojimais apie 2008-2009 m. Izraelio vykdytą Gazos bombardavimą.
Kūrinys jau rodytas daugiau nei 80-yje pasaulio miestų, išverstas į 18 kalbų, o dabar ir – į lietuvių (vertė Ingrida Tatolytė).
Mes, kaip ir daugelis kitų visame pasaulyje, atsiliepiame į šio teatro kvietimą būtent šiandien, lapkričio 29 d. – Tarptautinę solidarumo su Palestinos žmonėmis dieną – įgarsinti šiuos Gazos vaikų balsus savo gimtąja kalba:
Visi šiuo metu į lietuvių kalbą išversti Gazos monologai yra čia (PDF):
Šiandien, lapkričio 29 d., Gazos monologai teatro „Ashtar“ iniciatyva buvo skaitomi ir okupuotoje Palestinoje (renginio įrašas arabų kalba).
Šiandienos protesto prieš Izraelio nusikaltimus žmoniškumui metu Vilniuje skaitėme šiuos monologus:
Gazos monologai proteste šiandieną
Monologas nr. 3
Vardas: Ašrafas Sosis
gimė 1994 metais
Al-Vehdos gatvė
Visi kaimynų vaikai mylėjo jį. Buvo švelnesnis už pavasario vėjelį. Tėčio duotus kišenpinigius atiduodavo man.
Visi jį mylėjo. Jo draugai atėjo jo pasiimti ir jie kartu išėjo į mokyklą. Išlėkė kaip peteliškės, nubaidytos nuo žemės… tarsi pasaulis buvo sukurtas specialiai jiems.
Danguje naršė Izraelio lėktuvai. Ūžė sraigtasparnis lyg baisūnas, tykantis savo grobio.
Ieškomi vyrai važiavo mašina Jarmuko gatve, peteliškės plasnojo šalia. Peteliškės nenumanė, kad ši mašina taps jas supleškinusia liepsna.
Raketa smigo į mašiną. Mano brolis Tarekas išskriejo į penkių metrų aukštį. Jis išskriejo aukščiau nei mašina, tada nusileido ir nuėjo: jam nieko nenutiko. Greitoji atvažiavo, surinko žuvusiuosius. Jam sakė: „Lipk į greitąją.“ Bet jis atsakė: „Man nieko nenutiko,“ – ir nuėjo į mokyklą.
Už šimto metrų jis prispaudė ranką prie širdies ir krito kaip kankinys. Stovėjau gatvėje laukdamas mokyklos autobuso, kai sesė liepė nueiti pasižiūrėti, kas nutiko. Aš nuėjau, bet nepamačiau Tareko, tada nuvažiavau į mokyklą. Per pamoką atėjo mano dėdės ir pasakė, kad tris dienas neisiu į mokyklą. Nieko neįtariau; susėdome į mašiną… Dėdė liepė vairuotojui išjungti žinias. Tada ėmiau kažką įtarti, nes šiaip dėdė mėgo klausytis žinių. Kai parvažiavome, prie namų būriavosi didžiulė minia. Dar nepriėjęs, pamačiau savo tėtį, sėdintį ant kėdės ir verkiantį. Pirmą kartą mačiau jį verkiantį, rankose laikė mano brolio Tareko nuotrauką. Paklausiau jo: „Tėti, ar mano brolis žuvo kankinio mirtimi?“ Ir jis atsakė: „Tepasigaili Viešpats jo sielos.“
Greitoji išvežė jį į ligoninę… Nubėgome visi su juo atsisveikinti. Miegojo lyg angelėlis, rankose tebelaikydamas knygą, kurią nešėsi.
Tėtis neleido mums kartu važiuoti į kapines. Bet įsmukau į mašiną ir vis tiek nuvažiavau kartu, ir atsisveikinau su juo, ir sukalbėjau „Alfatichą“ surą prie jo kapo… Dar tris mėnesius kasdien važiuodavau ant jo kapo, sėdėdavau šalia ir kalbėdavausi su juo.
Naktimis žiūriu į jo nuotrauką kambaryje, ant jos užrašyta: „Didvyris kankinys Tarekas“.
Nuo tos dienos, kai brolį nužudė, pripratau miegoti lovoje vienas. Miegodavome kartu, vienas ant kito, kojas užsikeldavome vienas kitam ant galvų, kartais atrodydavo, kad mūsų rankos ir kojos susipynusios tarpusavyje taip, kad neatskirsi, kur kieno.
Bet šiandien visa lova priklauso tik man.
Niekada neužmiršiu savo brolio.
Monologas nr. 11
Vardas: Ravanda Džarur
gimė 1997 metais
Al Daradž kvartalas
„Ramiai, mergaitės, nebijokite – čia tik apšaudo.“ Taip mums pasakė mokytoja prasidėjus bombardavimui. Netrukus suskambo jos mobilusis, atsiliepusi ji ištarė tik kelis žodžius: „120 žuvusiųjų??!!“ Iš rankos iškritęs mobilusis trėškėsi ant grindų ir ji mums paliepė: „Eikite namo, visos.“
Vos išėję į lauką pamatėme savo tėvus: kas vilkėjo pižamomis, kas apatiniais, kas stovėjo basi… Labai išsigandome. Kartu su savo dviem sesutėm laukiau tėčio, bet jis tikrai užtruko… Tad nusprendėme namo pareiti pačios, nors kelias buvo tolimas.
Pakeliui pamačiau kai ką, ko dar niekada nebuvau mačiusi: būrys žmonių, su plakatais rankose, raudodami, nešė karste iškėlę į Palestinos vėliavą įsuptą kankinį, bet keisčiausia buvo, kad laidotuvių eisenoje ėjo vos trisdešimt žmonių. Dažniausiai kankinius išlydėdavo tūkstančiai! Tada pajutau, kad šalį tikrai ištiko kažkokia didelė nelaimė.
Labai išsigandau dėl tėčio, visai nenorėjau, kad eitų mūsų pasitikti, nes labai bijojau, kad jo nenumuštų raketa. O dar aš bijojau mirti, nenorėjau mirti dabar, nes būtų buvusi tikra nelaimė, jeigu mirčiau ir niekas neateitų į mano laidotuves!
Leidausi bėgti namo, aplink mus bėgo daugybė žmonių, lyg būtų atėjusi pasaulio pabaiga. Niekas nežinojo, kur pulti, nes raketos netilo. Jos vis krito ir krito kas kelias akimirkas, drebindamos žemę.
Gatvės nebebuvo tokios pačios, ir žmonės nebebuvo tie patys: nebepažinau vaizdų, garsų, kvapų.
Po karo daugybė dalykų manyje pasikeitė. Nekenčiu eiti į tualetą. Vos įeinu į vonios kambarį, noriu kuo greičiau iš jo ištrūkti. Per karą nuolat bijodavau, kad raketa pataikys į mūsų namą, kai esu tualete. Ten visad būni labai susikaupusi, ir patys suprantate…
Taip pat nekenčiu rytinės rikiuotės mokykloje. Kai prasidėjo karas, stovėjau rikiuotėje, todėl dabar minutės rikiuotėje man tęsiasi lyg valandos, kupinos baimės ir nerimo. Mokykla man yra víena, o rikiuotė – visiškai kas kìta…
Mane ėmė kamuoti baugūs sapnai. Kasnakt manyje vyksta kova tarp noro miegoti ir košmarų baimės… Miegas tapo pabaisa, slypinčia po mano vokais. Guliu lig ryto šitaip kankindamasi: neatskiriu, ar buvau užmigusi ir kada nubudau.
Noriu tapti aktore, o tai Gazoje sunkiai įgyvendinama svajonė, ypač mergaitėms… Sakau sau, būtų baisiai apmaudu, jeigu Gazos žmonės netektų galimybės pasimėgauti mano talentu, nes galėčiau tapti tikrai įžymia aktore… bet jeigu jie manęs nenori, eina sau, išvyksiu į kitą šalį ir vaidinsiu ten!
Gazos gyventojai bet kuriuo atveju neturi jokių galimybių – ne vien galimybės mėgautis teatru. Kartais pamanau sau, žmonės Gazoje net maisto sunkiai prasimano, kaip jie galėtų sau leisti nueiti į teatrą?
O žinote? Norėčiau gyventi pilietinėje, demokratinėje visuomenėje, taikoje, su dvidešimčia kino teatrų, ištisai žiūrėti filmus ir skraidyti sapnuose ir vaizduotėje.
Atsiliepdamas į didžiulį poreikį, teatras ASHTAR kartu su Palestinos psichologais imasi padėti vaikams ir jaunimui mokyklose bei jaunimo centruose tvarkytis su okupacijos sukeltomis traumomis, teatrą naudojant kaip būdą tiek fiziškai, tiek psichologiškai paleisti traumą. Kviečiame jus prisidėti prie šios taurios ir labai reikalingos iniciatyvos.
