LT eteryje vol. 4: 2023–2024 m. sandūra
Ketvirtasis mūsų rubrikos „LT eteryje“ epizodas. Čia išryškiname Lietuvos žiniasklaidoje pasirodančius straipsnius, vaizdo pokalbius, tinklalaides bei kito formato publikacijas, kuriose Palestiną bandoma iš tiesų suprasti ir paaiškinti.
Šįkart – du atskiri pokalbiai: vienas su Lietuvoje gyvenančiais palestiniečiais studentais, kitas – apie tai, kad menas yra geras Palestinos ambasadorius; taip pat: Lietuvos ir Palestinos laisvės dainų garso takelis, žydės mokslų daktarės prisiminimai iš anų laikų Gazos ir išsamus esė apie skausmą, su kuriuo nesitapatiname.
Prasmingo skaitymo, klausymo ir žiūrėjimo!
Iš eilės, pagal publikavimo datą:
Dr. Sara Roy (vert. Gema Sabonytė). „Ilgas karas prieš Gazą“ (Bernardinai.lt, 2024.01.05)
Šio „The New York Review of Books“ publikuoto straipsnio autorė yra politinė ekonomistė, gimusi Holokaustą išgyvenusių Lenkijos žydų šeimoje.
„Gazoje pirmą kartą apsilankiau 1985 metais, dar būdama studentė. Iš karto pamilau vietos žmones, jie priėmė mane kaip žydę, kaip amerikietę, kaip moterį. Tais senais laikais vienas iš pirmųjų klausimų, kurių sulaukdavau, paprastai būdavo toks: „Ar tu krikščionė?“ Sužinoję, kad esu žydė, žmonės iš pradžių apstulbdavo ir sutrikdavo, bet iš karto imdavo smalsiai klausinėti.“ S. R.
„„Aš dar gyvas“ – tai matas, kuriuo savo gyvenimą matuoja mano draugai Gazoje.“ S. R.
Tadas Zaronskis. „Nahed Awwad: „Palestinos menas yra labai geras Palestinos ambasadorius““ (artnews.lt, 2024.01.04)
Pokalbis su Lietuvoje rodyto filmo „Gaza Calling“ režisiere, šiuo metu gyvenančia Berlyne.
„Žmonės nori suprasti, kas vyksta. Socialiniai tinklai tam padeda: žmonės pastebi skirtumą tarp to, ką apie Palestiną praneša didžioji žiniasklaida, ir informacijos socialiniuose tinkluose – aktyvistų ir pačių palestiniečių paskyrose. Tai kaip du paraleliai egzistuojantys pasauliai. Žmonės yra protingi, ypač jaunimas, ir jie pastebi, kad kažkas ne taip, kažkas nutylima kalbant apie Palestiną, jie tai kvestionuoja.“ N. A.
„Dokumentavimas man svarbus kaip būdas priešintis tikrovei, su kuria nesutinku. Turiu užfiksuoti tai, kaip viskas buvo ir kaip yra, nes žmonės be atminties yra tarsi kompiuteris, tuščia mašina.“ N. A.
Šis interviu taip pat publikuotas Šiuolaikinio meno centro (ŠMC) portale.
ful فول w/ Marijan. „Freedom songs from Lithuania to Palestine“ (RadioVilnius, 2023.12.27)
Laisvei skirtų dainų iš Lietuvos ir Palestinos garso takelis.
Kokie gi visgi mes iš tiesų esame panašūs 🙂
Ugnė Litvinaitė. „Skausmas, su kuriuo nesitapatiname“ (Šauksmas, 2023.12.23)
„Ne kartą skaičiau lietuvių komentarus, skambančius maždaug taip: „Aš žydams duočiau dar daugiau nei Izraelį, nes jie ir taip per istoriją prisikentėjo.“ Mane šokiruoja tokią idėją įgalinantis iš Vakarų perimtas kolonialistinis žvilgsnis į pasaulį. Deja, jis lieka ne tik nekvestionuojamas, bet net nesuvoktas ir nepastebėtas. Belieka klausti per grubias paraleles: jei žydų nacionalinius namus dėl kokių nors priežasčių būtų buvę nuspręsta įsteigti Vilniuje ar Berlyne, ar būtume sutikę?“ U. L.
„Prieš palestiniečius nukreiptą demonizavimą, smurtą ir imperializmą galima įveikti tik pasitelkus ištikimybę žmogiškumui.“ U. L.
Ši esė vėliau publikuota ir portale GPB (Gyvenimas Per Brangus).
Karolis Vyšniauskas, Austėja Pūraitė. „’I’m an Open Wound’: Meeting Palestinian Students in Vilnius“ [Aš esu atvira žaizda: susitikimas su palestiniečiais studentais Vilniuje] (NARA, 2023.12.23)
„Kaip sako Michaelas, Vilnius Tech studentas, palestiniečius Lietuvoje galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Michaelas yra vienas jų – jis užaugo Ramaloje, „20 minučių nuo ten, kur gimė Jėzus“, kaip juokauja jis.
O šiemet magistro studijas Vilniaus universitete baigianti Noura užaugo Palestinos pabėgėlių stovykloje Libane, jos senelis yra palestinietis, su kurio istorija ji stipriai identifikuojasi.
“What I see in Gaza is a collective trauma, the trauma that we are living all over again” („Gazoje matau kolektyvinę traumą – traumą, kurią mes vėl išgyvename.“), – sako Noura, ateityje norinti dirbti žmogaus teisių lauke ir tirti Palestinos temas universitete.
Vilnius šiems jauniems žmonėms tapo saugia vieta mokytis ir atrasti naujų ryšių, tarp jų – ir su Vilniuje gyvenančiais žydais, su kuriais tapo draugais. Išvada, kurią pasidarė Michaelas: „Mes tokie panašūs, bet (namuose) esame patupdyti į situaciją, kai bijome vieni kitų.““
Kiti mūsų rubrikos „Lietuvos eteryje“ epizodai:
LT eteryje vol. 1 (solidarumo laiškai, kodėl mums rūpi Gaza, kas per vienas tas Hamas, pamokymai okupacinio žudikiško Izraelio režimo rėmėjams ir ar lietuvis jaučia genocido kvapą),
LT eteryje vol. 2 (judėjai-žydai islamiškuose kraštuose, kasdienis gyvenimas okupacijoje, įmanomi ir neįmanomi okupacijos sprendimai),
LT eteryje vol. 3 (Vakarų ir Lietuvos valdžios veidmainystė, tiesioginė genocido transliacija ir per Palestiną dėl okupacijos nebenorintys migruoti gandrai)
Šiame tekste panaudota iliustracija: „Blind hearts“ (Aklos širdys), aut. @thecitizenraja (2023). Iliustracijos tekstas: Aklos ne akys, o širdys. Šaltinis: Artists Against Apartheid (Menininkai prieš apartheidą).
Naji Al Ali. Šaltinis: albawaba.com