„Trečiasis kelias. Gyvenimo Vakarų Krante dienoraštis“
Kolonijinis genocidinis režimas jau šitiek dešimtmečių kankina ne tik Gazą, bet ir kitas Palestinos vietoves. Šįkart – truputis dienoraščio įrašų iš vakarinio Jordano upės kranto.
Ir arabiškai, ir angliškai rašantis knygų autorius, teisininkas, pirmosios Palestinoje žmogaus teisių organizacijos „Al Haq“ įkūrėjas Raja Shehadeh [liet. tar. Radža Šehadė] dalijasi savo dienoraščio iš gyvenimo Ramaloje okupacijos sąlygomis įrašais (ištraukos). Beje, 2021 m. Izraelis šią ir kitas penkias žmogaus teisių organizacijas išvadino t*rrroristais – žinoma, nepateikęs jokių įrodymų.
Ištraukos iš lietuvių kalba išleistos palestiniečių autorių straipsnių, memuarų, grožinės literatūros ir akademinių tekstų knygos „Sumud reiškia „tvirtybė“. Palestiniečių kelias“ (sud. ir vert. Gema Sabonytė, 2021 m.), kurią galite įsigyti knygyne „Humanitas“, leidykloje „Mintis“, portale Knygos.lt arba kitur.
Čia su knygos sudarytojos leidimu pateikiame dvi trumpas ištraukas: „Žalia kufija“ (apie kelionę pajūrin be okupanto leidimo) ir „Vizitas“ (apie tai, kaip į autorių teisinės konsultacijos kreipėsi nelegalūs kolonistai). Daugiau jų rasite pačioje knygoje „Sumud“.
Daugiau: lietuviškai išleistos knygos apie Palestiną ir 1-oji iš arabų į lietuvių k. versta knyga – palestinietės Adanios Shibli „Menka detalė“ (vert. J. Gulbinovič, RARA, 2023 m.).
Raja Shehadeh: Gyvenimo Vakarų Krante dienoraštis
Pratarmė
Samidi arabiškai reiškia „tvirtas, ištvermingas, nepalenkiamas“. Tai terminas, nukaldintas 1978 m. Bagdado konferencijos metu pusantro milijono Izraelio okupuotų palestiniečių. Būtent tada arabų politikai oficialiai pripažino, kad būtina skubiai sustabdyti masinį palestiniečių trėmimą iš okupuotų teritorijųii ir pabandyti nutraukti Izraelio vykdomą didžiulių žemės plotų Vakarų Krante nusavinimą. Mes, gyvenantieji okupacijoje jau dešimt metų, buvome raginami tapti samidin ir užimti sumud pozicijas: išlikti, tvirtai laikytis savo namų ir žemės visomis įmanomomis priemonėmis. Buvo įkurtas specialus arabų valstybių fondas Amwal es sumud, skirtas padėti mums priešintis Izraelio kolonizatorių vykdomam Palestinos socialinės-ekonominės struktūros naikinimui.
Šis oficialus pripažinimas ir pinigai buvo sveikintini, tačiau kiek pavėluoti. Mums nebuvo naujiena, kad Izraelio politika – išstumti mus iš žemės: ištremiant tiesiogiai arba darant mūsų gyvenimą toje žemėje vis labiau nepakenčiamą. Ilgus metus iki tol, kai tai buvo pripažinta, iš mūsų buvo sistemingai atimamos esminės žmogaus teisės ir buvome priversti stebėti, kaip mūsų žemė uždaroma ir perduodama Izraelio kolonistams.
Dar gerokai prieš tai, kai arabų valstybių politikai apibrėžė sumud kaip visų arabų tikslą, čia, Vakarų Krante, jį praktikavo kiekvienas vyras, moteris ir vaikas, iš visų jėgų stengdamiesi išmokti iškęsti sunkumus, su kuriais susiduria kiekvienas užkariautos tautos narys, ir jiems priešintis. Sumud stebi, kaip tavo namas paverčiamas kalėjimu. Tavo, samid, pasirinkimas yra likti tame kalėjime, nes tai tavo namai, ir baiminiesi, kad jei išvyksi, tavo įkalintojas neleis sugrįžti. Taip gyvendamas turi nuolat atsispirti dvigubai pagundai – arba tyliai, nebylioje neviltyje sutikti su įkalintojo planu, arba išprotėti nuo begalinės neapykantos jam ir sau pačiam, kaliniui. Būtent šiuo asmeniniu pagrindu mums sumud iš visa apimančio gyvenimo būdo virsta pasipriešinimo forma, vienijančia visus Izraelio okupuotoje žemėje gyvenančius palestiniečius.
Izoliacijos jausmas yra viena iš didžiausių grėsmių mūsų sumud. Palestiniečių politinė veikla ir reikalavimai gerai žinomi ir paskelbti. Tačiau mes patys nekalbame apie faktinę kasdienę gyvenimo okupacijos sąlygomis patirtį. Mintis ir jausmus pasiliekame sau ne tik dėl karinių įsakymų ir ištrėmimo grėsmės. Kova dėl išlikimo mums yra svarbiausias dalykas. Būtent tam, kad nutraukčiau šią tylą, pradėjau rašyti apie savo ir kitų samidin gyvenimus. Ši knyga – tai 1980 m. parašytų esė ir dienoraščių rinkinys. Žvelgdamas atgal matau, kad tie metai buvo lemiamas mano sumud išbandymas. Nors daugeliu požiūrių mano gyvenimas daug lengvesnis nei kitų samidin, manau, kad mus sieja daug bendrų dalykų, todėl čia surinktos istorijos turėtų padėti suprasti, kas tai yra sumud.
[…]
i Samid (arab.) – tvirtas, ištvermingas, nepalenkiamas. Tai vyriška žodžio forma. Moteriška – samdeh, daugiskaita – samidin. Tvirtybė, ištvermė, išlikimas – sumud. (Vert. past.)
ii 1967 m. karo metu buvo ištremta apytikriai 100 tūkst. žmonių; iš viso nuo okupacijos pradžios – 150–180 tūkst.
Žalia kufijai
Vakar vakare, žiūrėdamas į mirgančias šviesas Viduržemio jūros pakrantėjeii, prisiminiau, kaip jaučiausi prieš daugelį metų rengdamasis dienos išvykai – iš savo sumud žemės į senųjų samidin žemę: Lidą, Ramlą, Jafą, Haifą ir Aką (jau vien jų pavadinimai man skamba kaip muzika).
Kas kartą, kai Ramaloje dingdavo elektra, su pavydu ir susižavėjimu žvelgdavau į žemę vakaruose, kurią mano tėvai turėjo palikti, į magišką vaikystės svajonių pasaulį. Keliavau ten jau ne pirmą kartą, tačiau pralaimėjimas tebebuvo taip arti, kad dar negalėjau visiškai suvokti jo poveikio, ir jaučiausi labai susijaudinęs.
Ryte pasitikrinau, ar turiu patį svarbiausią dalyką – tapatybės kortelę, be kurios galėčiau atsidurti kalėjime, ir išvažiavau. Puikiai atsimenu, kokį didelį džiaugsmą jaučiau darydamas tai, kas draudžiama, važiuodamas tolyn per kalvas link Latrūno ties 1948–1967 m. paliaubų linija. Tai labai gražus kelias, vingiuojantis tarp aukštų kalvų, pro Viršutinį Beit Urą, paskui nusileidžiantis prie žemiau esančio kaimo tokiu pačiu pavadinimu. Terasų išraižyta, alyvmedžiais apsodinta vietovė atrodo tarsi būtų iš pradžių sugniaužta milžiniškos rankos, o paskui palikta nevaržomai išsiskleisti. Toliau už Žemutiniojo Beit Uro esanti žemė išvengė milžino gniaužtų. Laukai čia driekiasi dailiau, tik šiek tiek raitydamiesi, padengti tamsiai žalia, minkšta aksomine žole; iš žemės tekyšo vienas kitas akmuo.
Sustojau prie Latrūno vienuolyno, ties senąja paliaubųiii linija, kažkada skyrusia mane nuo pakrantės. Akmenuoti embriono pavidalo Vakarų Kranto, nepatogiai gulinčio Izraelio pilve, laukai jau buvo už manęs. Švelnus vėjelis glostė man veidą, kai kirtau kito pasaulio, palaimintų derlingų laukų pasaulio, ribą.
Prisimenu, kaip, važiuojant į Jafą, apsvaigus nuo apelsinmedžių giraičių kvapo, mano širdis staiga ėmė smarkiai plakti – gerai žinomas dalykas Vakarų Krante: priekyje pamačiau kontrolės postą.
„Boker Tov [Labas rytas]“, – pasakiau hebrajiškai kaip galėdamas taisyklingiau.
„Boker Ohr [Labas rytas]“, – atsakė sargybinis, atidžiai žiūrėdamas man į veidą.
„Šalom [Viso gero]“, – tarė, mostu parodydamas, kad galiu važiuoti.
Dabar nejauku prisiminti tą piktdžiugišką pasitenkinimą, kurį jaučiau taip praslydęs, galvodamas: „Kaip gerai! Tikriausiai jis palaikė mane žydu dėl Rytų Jeruzalėje registruoto numerio ženklo.“ Praėjus kelioms sekundėms po šios mažos pergalės pajutau gėdą, o paskui – malonaus maišto momentą: juk negaliu kasdien priešintis ir teigti savo palestinietiškosios tapatybės – velniop orumą ir politiką, darau tai, ko niekas iš pasitraukusiųjų į Jordaniją negali daryti, kad ir kiek jie mus niekintų ar iš mūsų juoktųsi. Jie negali čia atvažiuoti kaip aš pažiūrėti į mūsų tėvų žemę.
Nepaisant tos bravūros, pasiekus Jafą susižavėjimas išblėso. Buvau suplanavęs grandiozinę kelionę po mėgstamiausių savo vaikystės istorijų vietas, pradedant 1948 m. paliktu tėvų namu. Tačiau vos pastatęs mašiną sutikau grupę turistų ir išgirdau gido aiškinimus. Ir klausytojų akimis pamačiau Izraelio atliktas „žavias“ senosios Jafos „rekonstrukcijas“: mano romantiško ilgesio objektą, naujai nutinkuotą ir paverstą dailės galerijomis, diskotekomis, brangiais restoranais, madingomis parduotuvėmis. Joks mano amžiaus turistas ar izraelietis niekada neatspėtų, kad prieš trisdešimt penkerius metus tai buvo gyvybingas ir klestintis Palestinos arabų miestas. Jo pėdsakų nebeliko; jo žmonės išblaškyti po visą pasaulį.
Ką geriausiai prisimenu – tai gilus, labai gilus pažeminimas, kurį jaučiau skubiai grįždamas į automobilį ir išvažiuodamas. Nutariau važiuoti į Aką, tęsti kelionę, bet jos spalva jau buvo pasikeitusi.
Sustojau pavalgyti Tel Avive – kad pasižiūrėčiau į izraeliečius jų natūralioje buveinėje. Moterų ir vyrų veidai, eisena, garsus kalbėjimas rodė pasitikėjimą savimi – akiplėšišką nugalėtojų pasitikėjimą. Jauna valstybė rūpinasi savo jaunimu mainais už tarnavimą vėliavai. Šie sveiki, energingi veidai buvo didelis kontrastas užsisklendusiems, išvargintiems veidams, kuriuos palikau Vakarų Krante.
Kai stačiau automobilį, vienas senas žmogus užsirašė jo registracijos numerį. Pagalvojau – ar jis ketina iškviesti policiją, ar fiksuoja laiką, kad paskui jį būtų galima palyginti su bombos sprogimo laiku. Bare radau moterį iš Argentinos, o padavėjas, regis, irgi buvo iš Lotynų Amerikos. Jie gyvai kalbėjosi ispaniškai, kartkartėmis įterpdami hebrajiškų žodžių. Moteris kalbėdama naudojosi pirštais kaip arabė. Abu, atvežti čia iš už tūkstančių mylių pradėti naujo gyvenimo, regis, atrado daug bendrumų. Jų pokalbis sukosi apie skalbimo mašinas ir apie neapmokestinamas išmokas, kurias jie gavo kaip nauji imigrantai.
Palikau Tel Avivą ir per Haifą nukeliavau į Aką pasižiūrėti namų, kuriuose anksčiau gyveno mano giminės. Ir čia radau tik savo svajonės vaiduoklį. Senovinis didvyriškas miestas – dabar pažemintas. Ant sienų pilna grafičių: Allahu Akbar! [Dievas didis!]. Vienoje iš senamiesčio parduotuvių turistams mačiau žalią kufiją – juodai baltas palestiniečių pasipriešinimo simbolis nudažytas gražia žalia spalva, kad būtų patrauklu turistams.
Čia mačiau daugiau arabų nei Jafoje ar Haifoje. Tačiau jie neturėjo ko man pasakyti. Dirbo atsukę man nugaras, buvo užsiėmę žvejybinių tinklų taisymu. Šie žvejai tęsė savo verslą, nuo 1948 m. kovodami vieni, kitų arabų apleisti. Manau, tada pirmą kartą suvokiau, koks sunkus turėjo būti jų gyvenimas. Žinojau ir tai, kad jie nepatikėtų, jei pasakyčiau, kad tai suprantu. Buvome nejautrūs jų atžvilgiu, lygiai kaip kai kurie mūsų broliai Jordanijoje – mūsų atžvilgiu.
Tyliai pro juos praėjęs, stovėjau žiūrėdamas į bangolaužius vakaruose. Įpykusios bangos lūžo sienos papėdėje, o jų purslai tyško man ant veido. Visą gyvenimą svajojau gyventi pajūryje – mano tėvo žemėje. Dabar buvau šioje žemėje, mano veidas šlapias nuo jūros vandens, o ji buvo dar labiau nepasiekiama nei kada nors anksčiau.
Kai grįžau, Ramala skendėjo rūke. Buvo jau sutemę. Visi savo namuose: nemačiau ir negirdėjau nė vieno žmogaus. Jaučiausi tarsi sugrįžęs iš kito pasaulio. Tačiau tas, į kurį grįžau, skleidė pažįstamą garsą. Žinojau, ką mano žmonės nori pasakyti, net negirdėdamas jų kalbant. Žinojau, ką jie ketina daryti, net ir nematydamas jų veiksmų. Mus visus vienijo sumud. Gyvendami visi kartu okupacijos sąlygomis tapome tauta, kurios nesunaikins jokia fizinė jėga ar gudri taktika.
Važiuodamas per rūką ištuštėjusiomis gatvėmis, tolumoje pamačiau žybsinčią švieselę. Sustojau ir arabas policininkas paprašė parodyti tapatybės kortelę. Dėl mano tapatybės nekilo jokių klausimų… Buvau namie.
i Kufija – tradicinis arabų galvos apdangalas, medvilninė (arba su vilna) kvadratinė skara, balta arba languota (langai juodi, raudoni), dėvima apsaugant galvą nuo karščio, dulkių ir smėlio. Palestinoje ji tapo pasipriešinimo simboliu 1936–1939 m. sukilimo prieš britus metu, o dabar visame pasaulyje dėvima kaip solidarumo su palestiniečias ženklas. (Vert. past.)
ii Nuo Ramalos, kurioje gyvena autorius, iki Viduržemio jūros yra apie 90 kilometrų. Daugeliui Vakarų Krante gyvenančių palestiniečių Izraelis draudžia nuvažiuoti prie jūros. (Vert. past.)
iii Turimos omenyje 1949 m. paliaubų sutartys tarp Izraelio ir kaimyninių valstybių – Egipto, Jordanijos, Sirijos ir Libano, kuriomis buvo oficialiai užbaigtas karas ir nustatytos valstybes skiriančios demarkacinės linijos. (Vert. past.)
Vizitas
Vakar ryte buvau užsiėmęs su klientais, kai suskambėjo telefonas. Skambino Aharonas iš gretimos Guš Emunimoi kolonijos Ofros. Jis norėjo susitarti susitikti ir aš, daug negalvodamas, paskyriau laiką šį rytą.
Turėjau dvidešimt keturias valandas laiko gailėtis, kad sureagavau į savo „užsiėmusio teisininko“ refleksą.
Ofros kolonistai turbūt patys smurtingiausi iš visų šiose apylinkėse. Jie inicijavo nesuskaičiuojamus žiaurius incidentus žmonėms įbauginti. Tai gali būti spąstai.
Tą vakarą praleidau svarstydamas galimybes ir rengdamasis išeičiai. Būti teisininku Vakarų Krante gana sunku. Man tikrai nereikėjo komplikacijų, kurių galėjo sukelti Ofros dėmesys. Žinoma, tai gali būti kurio nors iš mūsų uolesnių narių triukas – patikrinti, ar aš bendrininkausiu su priešu. Tačiau labiausiai tikėtina tai, kad Ofra tikrai kažko nori, ir susilauksiu nemalonumų, jei atsisakysiu.
Atvirai kalbant, šįryt jaučiausi gana susijaudinęs. Tai bus mano pirmas susitikimas akis į akį su padarais, kurių nekenčiau jau trylika su puse metų. Kartu buvo ir labai smalsu, kokie iš tiesų jie yra.
9 valandą ryto Aharoną įleido į mano kontorą. Kartu atėjo Boazas, irgi iš Ofros. Paspaudėme rankas ir jie atsisėdo priešais mane kitoje stalo pusėje. Daugiausiai kalbėjo Aharonas. Jo akys buvo netaisyklingai sufokusuotos – visą laiką turėjau spręsti, į kurią žiūrėti. Boazas buvo nutukęs, akys išblukusios žydros spalvos. Sėdėjo atsilošęs ir šypsojosi, mano manymu, gana kvailai – čia pavojaus nėra. Susitelkiau ties Aharonu.
„Kuo galiu jums padėti?“ – paklausiau angliškai.
„Mes gyvename Ofroje prie Ramalos, – pradėjo Aharonas. – Ar žinote Ofrą?“
„Taip, matau ją, kai važiuoju į Jerichą“, – atsakiau neutraliu balsu.
„Taigi, norime Ofroje įregistruoti kompiuterinių paslaugų įmonę. Žinome, kad šiame rajone kelios įstaigos pradeda naudoti kompiuterius. Birzeito universitete vienas yra, taip pat ir Betliejuje. Ketiname užsiimti kompiuterių pardavimo jūsų žmonėms verslu. Bet pirmiausia reikia įregistruoti įmonę, ir norime, kad jūs mums tai atliktumėte.“
„Bet kodėl atėjote pas mane, o ne pas teisininką izraelietį?“ – paklausiau.
„Mūsų politika – naudotis vietinių žmonių profesionalų įgūdžiais. Visi mūsų dailidės, statybininkai ir kiti – arabai iš aplinkinių kaimų. Kai „Discount Bank“ Al Biroje valdytojui pasakėme, kad mums reikia teisininko, jis pasiūlė jus.“
„Atsiprašau, – pasakiau, – bet negaliu jums padėti.“
Aharonas atrodė nustebintas, kiek įsižeidęs. „Bet kodėl ne? Jūs teisininkas. Mes prašome atlikti paprastą dalyką.“
Atsakiau labai iš lėto ir atsargiai, stengdamasis kiek galėdamas išlaikyti Aharono žvilgsnį.
„Atsisakau, nes jūs esate Ofros kolonistai. Aš dirbu su žydais Izraelyje, ir jei negyventumėt Vakarų Krante, mielai pasiūlyčiau jums pagalbą.“ Paaiškinau jiems tai, nes jau seniai buvau patyręs, kad beveik kaskart kritika ar atsisakymas bendradarbiauti interpretuojami kaip antisemitizmas ir tuomet iš karto prasideda nemalonumai.
„Bet koks jums skirtumas, kur mes gyvename?“ – greitai pasakė Aharonas, jo balse buvo galima justi susierzinimą.
„Skirtumas toks, – atsakiau gerai apgalvodamas žodžius. – Mano supratimu, žydų kolonijos Vakarų Krante yra nelegalios. Negaliu dirbti su jumis ne tik dėl savo tautybės, ne tik todėl, kad esu palestinietis. Mano įsitikinimu, privalau atsisakyti jūsų pasiūlymo profesiniais sumetimais.“
„Ak, nepainiokime čia politikos. Atėjome dalykiško pokalbio“, – atsakė Aharonas, metęs žvilgsnį į Boazą. Jo balsas buvo užgaulus ir nekantrus. Jį išgirdęs pajutau, kad mano rezervai nyksta. Štai ir vėl – pažįstama įžūli užuomina, kad kolonizavimas yra tik verslas, neturintis nieko bendra su politika.
O labiau asmeninėje plotmėje siutino implikacija, kad, atsisakydamas dirbti su kolonizatoriais, elgiuosi neprofesionaliai – trumpai tariant, buvau tik „primityvus atsilikęs arabas“. Jutau, kaip kraujas plūsta man į galvą, ir bandžiau atgauti savitvardą pakeisdamas taktiką.
„Kol kas palikime politiką, – atsakiau. – Turiu ir kitų priežasčių atsisakyti. Man įdomu, grynai verslo požiūriu: kai įsteigsite įmonę, ar tikrai manote, kad palestiniečiai Vakarų Krante naudosis jos paslaugomis?“
„Kodėl ne? Mes gyvename Ofroje, jūs gyvenate Ramaloje. Mes turime kompetencijos, kurią galime jums pasiūlyti, lygiai kaip ir jūs galite pasiūlyti savo kompetenciją mums. Kodėl vietiniai turėtų atsisakyti dirbti su mumis? Mes nešame pažangą šiai vietovei. Ar norit pasakyti, kad esat prieš tai nusiteikęs?“
Jis ėmė kalbėti aukštu balsu ir mačiau, kad pradeda nervintis. O aš nepajėgiau sustoti. Tiesiog negalėjau patikėti, kad jis kalba rimtai.
„Tai tikrai ne taip paprasta. Daugumos palestiniečių nuostata tokia pati kaip ir mano. Jie nenorės turėti nieko bendro su kolonistais“, – pasakiau.
„Bet kodėl? Mes nieko iš jūsų neatimame. Kuo daugiau kolonijų, tuo daugiau progreso. Kodėl tai gali būti blogai jums?“ – atkirto Aharonas.
Jam kalbant, to progreso vaizdai pralėkė mano mintyse: ryškių neoninių šviesų žiedai aplink žydų gyvenvietes ant tamsių arabų kalvų; laistymo įtaisai žydų pievelėse sausoje arabų žemėje.
„Ar nuoširdžiai manote, kad tai taip paprasta? – paklausiau, nelabai sėkmingai bandydamas elgtis kaip šaltakraujiškas, susitelkęs teisininkas. – Jūsų buvimas čia tapo įmanomas todėl, kad atėmėte žemę iš palestiniečių. Jūs esate sąjungoje su mus persekiojančia karine valdžia. Trumpai tariant, esate mus okupuojančio priešo, pasiryžusio mus sunaikinti, priešakyje.“
Pasakęs tuos žodžius, buvau baisiai nustebintas. Aharono akys nušvito, jis ištiesė į priekį abi rankas, tarsi norėdamas mane apkabinti, ir susijaudinusiu balsu pasakė: „Ak – tai štai ką galvojate! Suprantu! Bet argi jūs nesuprantate? Mes, kaip ir jūs, turime kovoti su karinės valdžios aparatu. Jie riboja mūsų augimą. Ofra buvo įkurta be karinės valdžios sutikimo ar bendradarbiavimo. Kai kurie izraeliečiai netgi drįsta vadinti mus „nelegaliais“. Mes atėjome naktį, pasistatėme palapines ir ilgą laiką gyvenome blogesnėmis sąlygomis nei jūsų žmonės pabėgėlių stovyklose. Pasakysiu jums – buvome pabėgėliai. Viską turėjome padaryti patys, įnirtingai kovoti. Nekenčiame to aparato ne mažiau nei jūs.“
Kelias akimirkas buvau bežadis. Ar jis išprotėjęs? Ar vaidina tikėdamasis, kad staiga suvoksiu, jog turime bendrą priešą ir kartu kovosime su juo? Tai buvo kažkas visiškai nauja.
Stengdamasis laimėti laiko, paklausiau jo, kas bus, kai karinė okupacija baigsis, kai nugalėsime bendrą priešą.
Aharonas jau buvo paruošęs atsakymą. „Na, žinoma, tada visi taikiai gyvensime Erec Izraelii. Žinote, kad Izraelyje jau gyvena arabų. Pažiūrėkit, kokie jie pasiturintys, palyginti su jumis iki mums ateinant. Mes su jais gražiai elgiamės. Ar nematot, kaip bus gerai – arabai ir žydai kartu Erec Izrael? Visi trokštame taikos.“
Ir vėl ta pati dainelė – manipuliavimas žodžiais, mūsų santykių istorija. Aš esu kraujo ištroškęs arabas, atsisakantis „taikos“. Mano supratimu, pokalbis buvo baigtas. Smalsumo, dėl kurio tapau pažeidžiamas, nebeliko. Padariau trumpą politinį pareiškimą apie savo ryžtą pasiekti, kad būtų įkurta mano valstybė.
Kai Aharonas atsakė, jo balsas irgi buvo visiškai pasikeitęs. Jis tapo griežtas ir dalykiškas, valdingas: „Nesivelkime į tą ilgą istoriją. Mes čia apsigyvenome ir čia pasiliksime. Tai faktas, ir apie tai nėra reikalo kalbėti. Arba padėsite mums, arba ne. Turiu jums priminti, kad neturite teisės atsisakyti suteikti mums paslaugų. Tai neteisėta.“
Tai neabejotinai buvo bjaurus grasinimas, priminimas, kieno pusėje valdžia. Lygiai taip pat šaltai atsakiau, kad nesu girdėjęs apie įstatymą, verčiantį teisininką kam nors dirbti prieš jo valią.iii
Ore tvyrojo įtampa ir šaltas priešiškumas, ir staiga Boazas, kuris iki šiol nebuvo atvėręs burnos, prabilo: „Jei norite valstybės, kodėl nevažiuojate į Jordaniją?“ Jo balsas skambėjo džiaugsmingai – ir tikrai kvailai. Tikriausiai jam buvo pasakyta, kad Jordanija yra palestiniečių valstybė, ir jis pakartojo išmoktą pamoką.
Šis idiotizmas nutraukė įtampą; su juo nebuvo sunku – ir aš jam paaiškinau, kodėl tai nėra gera mintis. Pasakiau, kad 1948 metais mano tėvai buvo priversti palikti Jafą ir kad nematau priežasties, kodėl turėtume tapti pabėgėliais antrą kartą vardan Didžiojo Izraelio.
Įsivyravo gana ilga tyla. Įtampa buvo nutraukta mums nepriėjus iki kumščių. Aharonas atsistojo ir tarė: „Akivaizdu, kad nenorite su mumis dirbti.“ Palydėjau juos iki durų.
i Guš Emunim (hebr. „Tikinčiųjų blokas“) – oficialiai nebeegzistuojantis, tačiau vis dar įtakingas Izraelio žydų fundamentalistų (karingos religinės pakraipos) judėjimas, po Vakarų Kranto okupavimo 1967 m. ėmęs aktyviai steigti ten kolonijas – tariamu pagrindu, kad pagal šventąsias knygas dievas neva atidavęs tą žemę žydams (https://www.britannica.com/topic/fundamentalism/Jewish-fundamentalism-in-Israel). 2017 m. B. Netanjahu vyriausybė vieną iš šio judėjimo steigėjų paskyrė vadovauti komitetui, įkurtam su tikslu legalizuoti neteisėtus avanpostus ir kitas kolonijas Vakarų Krante. (Vert. past.)
ii Erec Izrael – didysis Izraelis, įskaitant Vakarų Krantą. (Vert. past.)
iii Autoriaus prierašas 1981 m. gruodžio mėn.: „Vėliau sužinojau, kad tai buvo vienas iš karinių įsakymų okupuotosioms teritorijoms, su kuriuo nebuvau susipažinęs. Iš tiesų, įsakyme Nr. 538 teigiama, kad „nepagrįstas“ atsisakymas suteikti paslaugas okupuotosiose teritorijose yra baudžiamasis nusikaltimas.“
APIE AUTORIŲ
Raja Shehadeh gimė 1951 m. Jafoje. Literatūros ir filosofijos studijas baigė Amerikos universitete Beirute. 1976 m. tapo Lincoln’s Inn – vienos iš prestižiškiausių teisininkų organizacijų pasaulyje – nariu ir nuo tol dirba teisininku Vakarų Krante. Įkūrė pirmąją Palestinoje žmogaus teisių organizaciją Al Haq ir Tarptautinės teisininkų komisijos (Ženeva) filialą Vakarų Krante. Parašė kelias knygas tarptautinės teisės ir žmogaus teisių tema; pagrindinis studijos „Vakarų krantas ir teisinė valstybė“ (The West Bank and the Rule of Law, 1980) bendraautoris.
Vėliau parašytos knygos atspindi asmeninę gyvenimo okupuotoje šalyje patirtį: „Svetimi namuose“ (Strangers in the House, 2002), „Kai paukščiai nustojo čiulbėti: gyvenimas apgultoje Ramaloje“ (When the Bulbul Stopped Singing: Life in Ramallaw under Siege, 2003), „Palestinietiški pasivaikščiojimai“ (Palestinian Walks, 2008 m. apdovanota Orwello premija), „Kur brėžiama linija: ribų peržengimas okupuotoje Palestinoje“ (Where the Line is Drawn: Crossing Boundaries in Occupied Palestine, 2017) ir kt.
Knyga „Trečiasis kelias. Gyvenimo Vakarų Krante dienoraštis“ (The Third Way, A Journal of Life in the West Bank, 1982) sudaryta iš 1980 m. parašytų esė ir dienoraščių įrašų. Jos publikavimas buvo labai drąsus žingsnis karinės okupacijos sąlygomis.
