Belaukiant Mesijo

Skaitymo trukmė: 7 min.

Izraelis neturi teisės kalbėti visų pasaulio žydų vardu. Jei turėtų, jo žodžių ir veiksmų nesmerktų ultra-ortodoksų žydų grupės, kurių Toros aiškinimai neigia Izraelio valstybės teisėtumą. Ypač tokios, kuri engia, tremia ir žudo istorinės Palestinos gyventojus, ant kurių žemės Izraelis ir buvo sukurtas. Reportažas iš Jeruzalės Mea Shearim žydų ortodoksų rajono, kurio vizualiai sustojusiame laike tęsiasi kova už tikrąjį judaizmą. 

Autorė: Giedrė Steikūnaitė. Jeruzalė, 2015

Ant rabino Meir‘o Hirsho laukujų durų Jeruzalės Mea Shearim rajone kabo metalinė lentelė su užrašu hebrajų, arabų ir anglų kalbomis: „Žydas, ne sionistas“ (angl. A Jew not a Zionist). Sako, ir didesnis stendas gatvėje stovėjęs, tačiau policija juo atsikračiusi. Izraelio policija – o ir visos kitos valdžios struktūros – rabino M. Hirsho ir tokių kaip jis nemėgsta. Švelniai tariant. Nemeilė abipusė, mat ilgabarzdis, švelnių, po storu akinių stiklu paslėptų akių rabinas nepripažįsta Izraelio valstybės teisėtumo, savo poziciją grįsdamas judaizmo teologija. Jo vizitinė kortelė papuošta Palestinos vėliava, jo vadovaujamas susibūrimas „Neturei Karta“ (NK) savo publikacijose, protestų plakatuose bei kitoje viešoje komunikacijoje Izraelio vėliavą perbraukia raudonu STOP ženklu, o NK nariai demonstracijose pasidabina kufija, tradicine juodai balta palestiniečių skara. 

Tokia vizualinė simbolika padeda išreikšti principinę NK poziciją, kad save pasiskelbęs visų pasaulio žydų valstybe Izraelis iš tiesų yra kolonijinis sionizmo projektas, neturintis nieko bendra su tikruoju judaizmu. „Neturei Karta prieštarauja taip vadinamai „Izraelio valstybei“ ne dėl jos sekuliarumo, o todėl, kad pats suverenios žydų valstybės konceptas prieštarauja žydų įstatymams“, – teigia NK. Žydų šventojoje knygoje Toroje nurodyta, jog Kūrėjas Šventąją Žemę pažadėjo prieš tūkstančius metų, tačiau, žmonėms nusidėjus, išsiuntė juos tremčiai ligi dienų pabaigos, kai į pasaulį mūsų atpirkti bus atsiųstas Mesijas. Tuomet visi pagaliau gyvensime draugiškai, Šventoji Žemė bus mūsų dvasinis centras. Iki to laiko žydams draudžiama kurti atskiras politines valstybes; jų prievolė yra priimti savo likimą diasporoje, laikytis moralinių bei dvasinių kodų. „Norime atsiskirti nuo šitos ant žmonių kaulų sukurtos valdžios ir valstybės, grąžinti žemę palestiniečiams ir kartu su jais gyventi jų valstybėje, taikoje ir teisingume, – išskirtiniame interviu kalbėjo Jeruzalės NK lyderis rabinas M. Hirshas. – Gyventi kartu be smurto, sionizmo ir sionistų.“

„Labai skausminga matyti, kaip mūsų kančiomis naudojamasi bandant pateisinti kitų priespaudą“

Būtent tiems sionistams tokie Toros aiškinimai ir juodais kostiumais bei cilindrinėmis skrybėlėmis apsitaisę jų skelbėjai labai nepatinka. Sionizmas yra XIX a. pab. vengro Theodoro Herzlo pradėta politinė ideologija, siekusi sukurti išskirtinę valstybę tik žydams; tai padaryti jiems pavyko 1948 m., JAV bei įtakingoms Europos šalims pasidavus sionistų spaudimui, siekiant išspręsti antisemitizmu paplūdusios Europos „žydų problemą“ bei slegiant moralinei kaltei dėl holokausto. Svarstyti Ugandos Afrikoje bei Patagonijos regiono Pietų Amerikoje variantai, tačiau galų gale naujam, biblinio vardą uzurpavusiam Izraeliui įkurti buvo pasirinkta Palestina. Žemė derlinga, vietinė populiacija okupuota britų, pasaulio krikščionys supras ir palaikys biblines sąsajas, o pasaulio supervalstybė JAV turės ištikimą partnerį strateginiame naftos ir nesukalbamų vietinių vadukų turtingame regione. Taip su Vakarų valstybių pagalba teroristinės sionistų organizacijos (tarp jų – „Irgun“ ir „Haganah“, Izraelio kariuomenės pirmtakė; abi terorizavo vietos palestiniečius ir britų armiją) šautuvais ir bombomis išvijo daugiau nei 750 tūkst. palestiniečių iš jų namų, neleisdami sugrįžti; sunaikino apie 500 palestiniečių kaimų; jų žemę bei namus konfiskavo ir atidavė naujai atvykstantiems žydams, dažnas kurių buvo išgyvenęs holokausto siaubą; ir visų žydų vardu įkūrė naują valstybę – Izraelį. Pavadino tai „nepriklausomybe“. Palestiniečiams tai buvo katastrofa (arab. Al-Nakba),  tebesitęsianti iki šiol. „Sionistai naudoja judaizmą kaip antklodę sionizmui, – sako rabinas M. Hirshas. – Tokiu būdu, 1948 metais pasaulis padarė didžiulę klaidą, neužkirsdamas kelio sionistams pasaulio žydų vardu kurti naują valstybę ant krauju aplaistytos palestiniečių žemės ir leisdamas visą tautą išvyti iš jų namų.“ Pasak NK, „Žydams neleidžiama dominuoti, žudyti, kenkti ar žeminti kitus žmones; neleidžiama turėti nieko bendra su sionizmu, jų politiniais žaidimais ir jų karais.“ O kur dar doro žmogaus moralinės nuostatos, kadaise Dievo padiktuotos ant Sinajaus kalno: nevok (kito žemės), nežudyk (kito žmogaus), nemeluok (apie tai, ką pavogei ir ką nužudei)? 

Kaip gi sionistai sugebėjo apgauti visą pasaulį ir įgauti tiek galios, klausiu rabino. „Sionistai darbuojasi visame pasaulyje. Jie labai galingi ir turi gerų ryšių politikoje ir žiniasklaidoje. Turi pinigų, turi galios.“ Be to, sako rabinas, be skrupulų pasinaudota holokaustu (hebr. Šoa): „Savo visur sukamoje propagandoje sionistai naudojo žmonių kančias, siekdami gauti politinę valstybę.“ Čia verta įsigilinti į vyr. rabino Mošės Dov Becko, gyvenusio Budapešto Lujzos gatvės 8-ajame name, ištartus žodžius: „Nelaiminga tiesa yra ta, kad sionistų politika holokausto metu buvo tokia: tik milžiniškas žydų kraujo praliejimas padės po karo įkurti savo valstybę. Sionistai provokavo antisemitizmą ir žlugdė [žydų] gelbėjimo pastangas, siekdami politinių tikslų. Tokią pat taktiką jie naudoja iki šių dienų: praliedami žydų ir ne žydų kraują, jie gauna politinės naudos.“ Rabino M. Dov Becko mama buvo išsiųsta į Aušvico koncentracijos stovyklą; jis pats su broliu ir seserimi holokaustą išgyveno pasislėpęs bunkeryje. „Labai skausminga matyti, kaip mūsų kančiomis naudojamasi bandant pateisinti kitų priespaudą“, – sako rabinas. 

Bėda ta, kad šiandien judaizmas – tūkstančius metų gyvuojanti žydų religija – dažnai tapatinamas su vos šimtmetį atgyvenusiu sionizmu – politiniu judėjimu, kuris skelbiasi kalbąs ir elgiąsis visų pasaulio žydų vardu.  Tačiau iš tiesų tai dvi labai skirtingos, viena kitai priešiškos filosofijos. „Sionizmo pagrindinis tikslas buvo ir yra pakeisti žydų charakterį iš religinio į politinį. Nuo pat sionizmo atsiradimo žydų dvasiniai lyderiai tvirtai tam priešinosi, – teigia NK. – [Bet] Sionistai teroru, apgaule ir propaganda sugebėjo suklaidinti daug gera linkinčių pasaulio žydų.“ NK aiškina, jog sionistinė ideologija siekia transformuoti judaizmą, paversdama jį nacionalistiniu-materialistiniu identitetu, taip numarinant dvasinį jo charakterį ir būtį. Panašiai, kaip pagonis suvilioti žvilgančiomis karūnomis ir galimybe nebaudžiamam ietį į širdį kitam įdurti už tai, kad anas atsisako kryžium puoštos karūnos.

Už lango krapnoja lietus, ant stalo stovi didžiulis puodas tirpios kavos; kažkas paskambina telefonu, rabinas M. Hirshas pokalbį veda jidiš kalba (į mano klausimus atsakinėja hebrajiškai). Ant sienos kabo giminaitės rankų darbo trimatis koliažas, jame – Jeruzalės namas, galbūt net tas pats, kuriame dabar esame. Nepratusiai akiai mes dabar esame laike atgal.   

Mea Shearim (hebr. מאה שערים) yra vienas seniausių Haredi (ultra-ortodoksų, t.y. teologiškai ir socialiai konservatyvaus judaizmo) žydų rajonų Jeruzalėje, suręstas 1880 metais žydams ortodoksams iš Lietuvos ir Lenkijos, kurie į Palestiną emigravo XIX a. pabaigoje. Izoliuotas nuo aplinkos ir ypač aplinkinių, rajonas buvo aptvertas siena, kurios šeši vartai naktimis rakinti. Čia žydai ortodoksai kasdienėje kalboje dažniau naujoja jidiš kalbą, hebrajų palikdami maldai ar religinėms studijoms – pagrindinei vietinių gyventojų veiklai. Nedarbas didžiulis. Skurdo apkerpėtose gatvėse kabo didžiuliai stendai, kuriais įspėjama, kad žioplinėtojų grupuotės (greičiausiai turimi omenyje klykaujantys ir fotoaparatais egzotiką pleškinantys turistai) yra nepageidaujamos, nes didžiai įžeidžia vietinius gyventojus. Šie gatvėse regimi apsirėdę tradiciškais rūbais – vyrai baltais marškiniais, juodais paltais ir juodomis skrybėlėmis, moterys – ilgais sijonais ir skara pridengtais plaukais. 

Sako, Mea Shearim vizualiai atrodo kaip štetlis – praėjusių amžių Rytų Europos žydų getas. 

Būtent čia, šiame litvakams įkurtame rajone, yra anti-sionistinio judaizmo širdis. Pagrindiniai jos puoselėtojai yra Jeruzalėje susibūrusi „Neturei Karta“ (aramajų kalba „Miesto saugotojai“), 1938 m. atskilusi nuo politinės žydų ortodoksų organizacijos „Agudas Yisroel“. Metams bėgant, nemažas skaičius NK aktyvistų paliko Palestiną ir išvyko gyventi kituose kraštuose (daugiausia – Niujorke, JAV). Ypač skaudu tokį žingsnį buvo priimti tiems, kurių ištisos kartos Jeruzalėje gyveno šimtmečius prieš Izraelio įkūrimą 1948 m. Anot NK, tokios priverstinės emigracijos priežastys yra kelios: ideologinis atsisakymas gyventi „neteisėtame eretiškame „Izraelio“ režime“; sionistinės valdžios įsakymu nulemta tremtis, kaip bausmė už atkaklų nepasidavimą erezijai ir siekį gyventi nepriklausomai; tapus neįmanomam normaliam gyvenimui dėl nuolatinio sionistinės policijos ir valdžios agentų spaudimo, priekabiavimo, pakartotinių areštų ir fizinio smurto. Kad ir 2005 m. balandį, kai Izraelio policija užpuolė Jeruzalės sinagogoje besimeldžiančius ortodoksus – manoma, už tai, kad jie surengė masinį protestą prieš valdžios planus plečiant greitkelį nr. 6 sunaikinti senovės žydų kapus; arba 2004 m. spalį, kai per archeologinius kasinėjimus šalia Akos miesto surengtą demonstraciją prieš kapų niekinimą policija sumušė ir areštavo 25 žydus ortodoksus. Arba per dešimtis kitų panašių akcijų, kai uniformuoti valstybės smurto aparato sraigtai muša, spardo ir antrankiais rakina beginklius juodaskrybėlius. Tačiau šiems moraliniai ir religiniai principai svarbesni nei prieš juos naudojamas smurtas. 

Už savo tvirtą poziciją NK sumoka kainą. „Sionistai mūsų nepriima, kaip nepriima ir valstybė. O mes netikime jų skelbiamomis nuostatomis. Tikimės, jog susipras nesantys niekaip nesusiję su Palestina, – sako rabinas M. Hirshas. – Nuo pat Izraelio valstybės egzistavimo pradžios tvarkomės su prieš mus nukreiptu smurtu – fizinėmis atakomis, areštavimu vidury nakties ar dieną gatvėje. Energijos šiai kovai semiamės iš tikėjimo ir maldos.“ O kokie jūsų santykiai su palestiniečiais, klausiu rabino. Jis sako, kad palestiniečiai yra kolonizatorių sionistų aukos: „Ir jie, ir mes bendrame kare prieš sionizmą kovojame su tuo pačiu priešu. Ši žemė buvo atimta ginklu ir žudynėmis; privalome ją išlaisvinti. Nepritariame dviejų valstybių (Izraelio ir nepriklausomos Palestinos Vakarų Krante bei Gazoje – aut.past.) sprendimui. Visa teritorija turi būti grąžinta palestiniečiams.“

„Bėda ta, kad žmonės nesupranta skirtumo tarp judaizmo ir sionizmo. Taip pat kenčiame ir mes, religingi žydai ortodoksai, ginantys Torą nuo sionizmo. Kuo įnirtingiau sionistai vystys sionizmą, tuo greičiau įvyks neišvengiama jų savidestrukcija. Tai bus gera žinia ne tik palestiniečiams, bet ir visam pasauliui. Meldžiamės ir darome viską, kas mūsų galioje, kad ši diena ateitų ir kad ši žemė būtų grąžinta palestiniečiams, su jų sostine Al-Kuds (arabiškas Jeruzalės pavadinimas – aut.past.), kad gyventume Palestinos valstybėje taikoje ir teisingume. Inšala, šią dieną regėsime savo akimis.“

NK ginklai kovoje prieš sionizmą yra protestai, demonstracijos, vieši pasisakymai, literatūra, taip pat – solidarumo su palestiniečiais akcijos: pvz., praėjusių metų rudenį sionistinių paskatų vediniems nusikaltėliams Jeruzalės viešajame transporte pakorus palestinietį autobuso vairuotoją, NK nariai aplankė jo šeimą ir išreiškė užuojautą. NK griežtai atsisako turėti ką bendra su Izraelio valstybinėmis institucijomis: jie nedalyvauja rinkimuose ir netarnauja armijoje, nepriima jokios finansinės pagalbos iš socialinės apsaugos sistemos, atsisako valstybinio finansavimo savo religinėms mokykloms. Pajamų iš valstybės nepriimantys ortodoksai daugiausia gyvena iš užsienyje surinktų aukų. 

NK yra ne vienintelė anti-sionistinė žydų ortodoksų grupė. „Satmar Hasidim“ taip pat nepripažįsta Izraelio valstybės teisėtumo, nes žmogaus Palestinoje ar bet kur kitur pasaulyje sukurta žydų valstybė yra Dievo niekinimas; žydai turį laukti Dievo siųsto Mesijo, kuris ir grąžins žydų žmones į biblinį Izraelį. „Satmar Hasidim“ veikla prasidėjo 1928 m., jai dvasios įpūtė tuometinėje Austro-Vengrijos imperijoje gimęs rabinas Yo’elis Teitelbaumas. Šiandien „Satmar Hasidim“ priklauso apie 100 tūkst. žydų ultra-ortodoksų; didžiausia jų bendruomenė – Niujorko Viliamsburgo rajone. 

Rabinas M. Hirshas klausia, ar aš iš Vilniaus. Taip, atsakau ir jis paaiškina judaizme sekantis Vilniaus Gaono mokymais. Ha‘Gaon mi‘Vilna (hebr. Vilniaus genijus) – tai XVIII a. gyvenęs žymus rabinas, Toros ir Talmudo aiškintojas, gimęs Elijo Ben Solomon Kremerio vardu, tačiau geriau žinomas kaip Vilniaus Gaonas. Kartu rabinas M. Hirshas pamini studijavęs Jeruzalės Brisko ješivoje (žydų religinėje įstaigoje), taip pavadintoje pagal Brisko miesto (dabartinėje Baltarusijos teritorijoje) gimusių Soloveičikų rabinato pradėtas tradicines Talmudo studijas. 

„Bėda ta, kad žmonės nesupranta skirtumo tarp judaizmo ir sionizmo. Taip pat kenčiame ir mes, religingi žydai ortodoksai, ginantys Torą nuo sionizmo. Kuo įnirtingiau sionistai vystys sionizmą, tuo greičiau įvyks neišvengiama jų savidestrukcija. Tai bus gera žinia ne tik palestiniečiams, bet ir visam pasauliui. Meldžiamės ir darome viską, kas mūsų galioje, kad ši diena ateitų ir kad ši žemė būtų grąžinta palestiniečiams, su jų sostine Al-Kuds (arabiškas Jeruzalės pavadinimas – aut.past.), kad gyventume Palestinos valstybėje taikoje ir teisingume. Inšala, šią dieną regėsime savo akimis.“ Šypteliu. Inšala (angl. Inshallah, arab. إن شاء الله) yra musulmonų posakis, reiškiantis Dievo valią, pažodžiui verčiamas kaip „Dievui panorėjus“. Perklausiu rabino M. Hirsho, ar gerai išgirdau, ar tikrai jis šį žodį pavartojo. Jis linksi ir – įtariu, tik neturiu įrodymų – šypsosi pro barzdą. 

Atsisveikinant rabinas M. Hirshas sako menantis, jog jo senelių, kadaise gyvenusių Jeruzalės senamiestyje, kaimynai buvę musulmonai ir šeimos gerbusios viena kitos tradicijas ir religines apeigas: per Šabatą palestiniečiai musulmonai savo vaikus drausdavo triukšmauti, o per musulmonų pasninko mėnesį Ramadaną žydų šeimos iki saulėlydžio gatvėje atsisakydavo valgio ir gėrimų. „Visad sugyvenome“, – prisimena rabinas M. Hirshas. Palestinos-Izraelio „konfliktas“, be žodžių sutariame, niekad nebuvo religinis.