O vakar ryte iškilo prisiminimai anų praėjusių 2018 metų, kuomet tūkstančiai Palestinos žmonių Gazoje, dauguma kurių yra tremtiniai ir tremtinių vaikai, anūkai bei proanūkiai, išėjo į Didįjį Sugrįžimo Žygį.

Kiekvieną penktadienį jie pėsti, ginkluoti tik savo valia ir gal kuris – ir po kojom rastu akmeniu, žingsniuodavo link savo kalėjimu paverstos Gazos „sienos“ su okupantu – sakydavo norintys grįžti namo, pavargę antrą dešimtį metų gyventi absoliučios blokados sąlygomis, pavargę aštuntą dešimtį metų gyventi tremtyje, pavargę būti nuolat bombarduojami, pavargę laidoti savo žuvusiuosius, pavargę atstatinėti okupanto sugriautus namus, pavargę gyventi nuolatinėje baimėje ir pažeminime, pavargę negalėti susitikti su giminaičiais užu „sienos“, pavargę nuolat aiškinti pasauliui, kad jie tiesiog nori gyventi, ir teisintis, kodėl gi juos, uždarytus tame mažulyčiame žemės lopinėlyje prie Viduržemio jūros, viena geriausiai finansuojamų pasaulio armijų naudoja kaip bandomuosius triušius savo ginklų pramonei reklamuoti.