Antroji „Sheikh Jarrah – Jeruzalė – Gaza. Kas iš tikrųjų vyksta?” straipsnio dalis.

Pastarosiomis dienomis iš Palestinos mus pasiekia tragiški vaizdai. Lietuvos žiniasklaida – tyčia ar iš nežinojimo – pateikia labai iškreiptą tikrosios situacijos vaizdą ir jos priežastis. Kviečiame Jus susipažinti su tuo, kas ir kodėl iš tikrųjų vyksta Izraelio kolonizuojamoje Palestinoje.

Šioje, antrojoje, straipsnio dalyje pristatome istorinį įvykių kontekstą ir apnuoginame Lietuvos žiniasklaidos, iš pažiūros, besąlyginę paramą Izraeliui.

Istorinis kontekstas

Seniai seniai

Istorinė Palestinos žemė tūkstančius metų yra kultūrinės įvairovės šerdis. Joje taikiai sugyvena įvairiausios kultūros, nors politiškai ją bando pasisavinti tai kryžiuočiai (jiems pavyko šimtui metų), tai Napoleonas (jam nepavyko, buvo išvytas), tai Osmanų imperija (jai pavyko keletą amžių).

Dvidešimtas amžius. Pradžia

XIX a. pabaigoje Europoje pradeda kurtis sionistinis judėjimas, siekiantis „sukurti žydams naują tėvynę“. Dauguma jo lyderių yra nereligingi Rytų Europos ir Rusijos gyventojai. Jų ideologija pagrįsta antisemitinėmis nuostatomis, esą būtina spręsti „Europos žydų problemą“.

Sionistų tikslai sutampa su Europos imperinių jėgų tikslais. Didžioji Britanija palaiko ir visokeriopai remia jų ketinimus. Po Pirmojo pasaulinio karo imperijoms tarpusavyje pasidalijus visą Vakarinės Azijos regioną, Palestina priskiriama būtent Britanijai. Prasideda masinė Europos žydų imigracija į Palestiną. Vietos žmonės naujus atvykėlius iš pradžių priima atviromis rankomis, tačiau britams pradėjus vykdyti prieš palestiniečius nukreiptą politiką jie pamažu susizgrimba, kad šis imperinis projektas jiems nieko gera neatneš.

1936-1939 m. vyksta Palestinos sukilimas prieš britų valdžią. Revoliucija sutriuškinama, jos lyderiai išžudomi. Žydų imigracija spartėja.

Dvidešimtas amžius. Nakba

Prasideda Antrasis pasaulinis karas. Europoje europiečiai žudo vieni kitus. Sionistinis judėjimas bendrininkauja su Hitleriu, nes, kaip ir su imperine Britanija, jų tikslai sutampa. Išlaisvinus koncentracijos stovyklas, nei JAV, nei kitos Vakarų valstybės nenori priimti Vokietijos žydų. Jie išsiunčiami į Palestiną.

Vos pasibaigus Antrajam pasauliniam karui sionistinės žydų teroristų gaujos Hagana, Irgun ir Sterno gauja pradeda koordinuotas ir gerai suplanuotas teroro atakas prieš Palestinos gyventojus. Ben Gurionas su kitais sionistiniais ideologais sukurpia „Planą Dalet“ – Palestinos etninio valymo schemą. Pagal ją vykdomos sadistinės žudymo ir gyventojų bauginimo kampanijos. Dalis palestiniečių vengdami smurto pasitraukia į kaimyninius kraštus.

1947 m. lapkričio 29 d. Jungtinės Tautos pasiūlo padalinti Palestiną į dvi valstybes – žydų ir arabų. Gyventojų daugumą Palestinoje sudarantys palestiniečiai nesutinka naujiesiems imigrantams atiduoti daugiau nei pusės savo žemės.

Teroristinės žydų sionistų grupuotės tęsia savo terorą. Dėl savo vykdyto Holokausto gėdą jaučianti Europa patylomis jas palaiko.

1948 m. gegužės 14 d. Palestinoje pasiskelbia įsikuriantis Izraelis. Palestinos genocido – Nakbos (arab. Katastrofa) metu Izraelis sugriauna virš 500 Palestinos gyvenviečių ir kaimų, tremtiniais paverčia virš 750 tūkst. žmonių. Į jų namus įkrausto žydus. Palestiniečiams tremtiniams (taip vadinamiems „pabėgėliams“) sugrįžti į Tėvynę Izraelis neleidžia iki šiol.

Dvidešimtas amžius. Antroji pusė

1967 m. birželį vadinamojo „Šešių dienų karo“ metu Izraelis užgrobia ir likusias Palestinos teritorijas – Gazą, visą Jeruzalę ir Vakarų Krantą, bei Sirijos Golano aukštumas ir Egipto Sinajaus pusiasalį.

Palestiniečiai gyvena karinės okupacijos ir sąlygomis, tačiau atsisako pasiduoti ir tiesiog išmirti.

Šiandien

Nuo 1948 m. iki dabar Izraelis sistemiškai vykdo Palestinos etninį valymą, krašto (ypač Jeruzalės) judaizaciją, karinę okupaciją ir apartheido politiką. Palestiniečiai visą šį laiką priešinasi Palestinos vagystei ir savęs pačių nužmoginimui. Ypač rezistencija pasižymi Gaza, kurios dauguma iš jos dviejų milijonų gyventojų yra tremtiniai, kurie namo galėtų pareiti pėsčiomis, nes namai čia pat, už kelių žingsnių.

Kaip apie Palestiną meluoja žiniasklaida

Kai palestiniečiai yra jėga iškeldinami iš savo namų, užpuolami šventosiose vietose ir verčiami stebėti, kaip jų žemės vagys okupantai ir vėl žudo jų vaikus ir tėvus, vadinamųjų „Vakarų“ (čia įskaičiuojam ir Lietuvą) vadinamoji „laisva ir nepriklausoma“ žiniasklaida ir toliau užsiiminėja tiesos iškraipymu ir lyg niekur nieko lygiaverčiais pateikia tą, kuris kolonizuoja, ir tą, kuris yra kolonizuojamas. Tarsi tarp jų būtų lygybės ženklas galios prasme. Teisine prasme. Moraline prasme. Žmogiška prasme.

Nuolatiniame Izraelio kare prieš Palestiną žiniasklaida atlieka itin svarbų vaidmenį, tad žurnalistų ir redaktorių darbas čia turėtų būti atseikėti grūdus nuo pelų, o ne nekritiškai atkarksėti Izraelio propagandos mašinos be perstojo pumpuojamą naratyvą. Be žiniasklaidos bendrininkavimo šituose meluose nebūtų taip lengva įtikinti žmones, kad, vaizdžiai tariant, ant pelės uodegos užsilipęs dramblys yra pelės auka, o ne atvirkščiai (aliuzija į Pietų Afrikos arkivyskupo Desmondo Tutu žodžius: „Jei esi neutralus neteisybės akivaizdoje, pasirinkai engėjo pusę. Jeigu dramblys koja mina pelės uodegą, pelė tavo neutralumu neapsidžiaugs“).

Galima būtų sakyti, kad lai jie publikuoja, ką nori. Tačiau juk būtent iš žiniasklaidininkų pranešimų daugybė žmonių susidarinėja savo nuomonę apie situaciją Palestinoje. Žiniasklaidos įtaka yra milžiniška, kokia turėtų būti ir atsakomybė. Tačiau objektyvia save vadinanti žiniasklaida ne tik kad nepateikia „abiejų pusių“, bet ir akivaizdžiai remia vieną jų. Taip lengviau, patogiau, saugiau. Tik o kuo tai padeda tiesai?

Tyrimais nustatyta, kad 8 iš 10 žmonių perskaito tik antraštes ir į tekstus nesigilina. Tad pasižiūrėkime į keletą Lietuvos žiniasklaidos antraščių šiomis dienomis ir paanalizuokime, kokią žinią jomis perduoda Lietuvos naujienų portalų redaktoriai ir žurnalistai.

„Paaštrėjęs palestiniečių ir Izraelio konfliktas“

Propagandos klasika. „Palestiniečiai“ kaip kažko kažkur besiblaškantys benamiai, „Izraelis“ kaip „vakarietiška“ valstybė – t. y., „mūsų lygio“. „Amžinas konfliktas“. „Paaštrėjęs“.

„Per naujus susirėmimus Jeruzalėje sužaloti šimtai žmonių“

Na, ir kas gi čia „susirėmė“? Okupacijos išvargintas jaunuolis su akmeniu rankoje prieš kulkomis, granatomis ir dujomis apsikarsčiusį okupacijos kareivį.

Žodis „susiremti“ reiškia apylyges jėgas: štai Jonas su Petru susirėmė išsiaiškinti, kuris iš jų stipresnis. Tačiau okupacijos sąlygomis negalima dėti lygybės ženklo tarp engėjo ir engiamojo. Greičiausiai žiniasklaidininkai tuos „susirėmus“ pasiskolina iš angliško termino „clashes“, taip pat dažnai tuo pat tikslu vartojamo Palestinos situacijoje: juk sionizmas reikalauja, kad bet kokia Palestinos žmonių reakcija į prieš juos vykdomas neteisybes būtų iškraipyta ir taptų „barbarišku smurtu“.

Iš čia ir atsiranda „susirėmimai“, kai iš tiesų yra visai kitaip: viena stipriausiai ginkluotų pasaulio kariuomenių užpuola mečetėje besimeldžiančius daugiausia vyresnio amžiaus žmones. O tada atsiranda ir „neramumai“ – dar vienas vangus terminas, po kuriuo paslepiamas etninis valymas, autokratinis-apartheidinis valdžios aparatas, tautos etninis valymas ir tikrasis agresorius.

„Plečiantis žydų ir palestiniečių konfliktui tęsiasi apšaudymas raketomis, smurtas gatvėse“

Pirmiausia, žydai nėra tauta – žydai yra judaizmo religijos išpažinėjai. Jei netikit, pagalvokit, kodėl tuomet į judaizmą – kaip ir bet kokią kitą religiją – galima „atsiversti“? Arba kas tautiškai bendro tarp juodaodžio Etiopijos žydo ir baltaodžio Rusijos žydo? Išskyrus religiją – nieko.

Šalia to, palestiniečiai yra ne religija, o tauta: joje yra krikščionių, musulmonų, stačiatikių, bahaistų, ateistų, agnostikų ir t. t. Tad kodėl supriešinama tauta su religija? Antra, kodėl tai, kas vyksta, vadinama „konfliktu“? Kodėl niekaip iki šiol nesuvokiama, kad kolonializmas nėra „konfliktas“, kad karinė okupacija nėra „konfliktas“? Kaip ir su tais „susirėmimais“, žodis „konfliktas“ imponuoja apylyges dėl kažko susipykusias jėgas. Kolonijinėje situacijoje tos jėgos nėra apylygės, jos yra žymiai labiau nusvertos į kolonizaciją vykdančiojo pusę.

„Izraelis žada atkurti taiką Jeruzalėje, atidėjo smurtą išprovokavusį teismo posėdį“

Čia Izraelis pateikiamas kaip racionalus taikos balandis. Tačiau o kas gi sutrikdė tą vadinamąją „taiką“ prievarta vydamas žmones iš jų namų ir puldamas tikinčiuosius jų šventovėje? Kokia taika apskritai yra įmanoma okupuotame mieste? Kodėl nuolat meluojančio Izraelio pažadai skelbiami kaip įvykęs faktas? Ir ar tai teismo posėdis „išprovokavo“ smurtą (beje, kieno smurtą? Nes juk tai Izraelio ginkluotosios pajėgos puola beginklius žmones, nors suponuojama, žinoma, atvirkščiai) – o ne Izraelio vykdoma Jeruzalės etninio valymo kampanija?

„Kariuomenė: iš Gazos Ruožo Izraelio link paleista apie 1 500 raketų“

Na na, nuo kada laisvieji Lietuvos žiniasklaidininkai užsiima nemokamu (?) okupacinės kariuomenės pranešimų spaudai publikavimu? Įdomu ir tai, kad pačiame tekste nėra nei žodžio nei apie tos pačios okupacinės kariuomenės į Gazą paleistas bombas ir jų aukas, nei apie tai, kodėl jos paleistos (po ultimatumo užbaigti Jeruzalės niekinimą ir etninį valymą), nei apie tai, kad daugumą raketų iš Gazos numušė Izraelio turimos techninės priemonės. Pranešimuose spaudai tokia informacija neminima, žinoma. Tačiau skaitytojams jau sudarinėjamas siaubo vaizdas: štai, įsivaizduok, kiek daug raketų į taikos balandį Izraelį ir kokie teroristai tie palestiniečiai…

„Izraelio prezidentas pasmerkė „pogromą“ žydų ir arabų Lodo mieste“

Tekste rašoma, kad šis asmuo smerkia „kraujo ištroškusių arabų“ vykdomus „pogromus“. Na, pirma, pogromus vykdo izraeliečiai, o ne palestiniečiai (ak, istorijos ironija… Palestiniečiai, kurių parduotuves, namus, automobilius degina, plešia ir naikina žydų izraeliečių gaujos, tai jau pavadino „Palestinos Kristallnacht“ (tik turbūt niekas nesibodėjo pranešti prezidentui)).

Antra, žydai yra religija, arabai yra kalba. Tai kas čia turima omeny?

Trečia, miesto pavadinimas yra Lida arba Lyda – toks jis buvo šimtus metų prieš tai, kai išvaręs didžiąją dalį jo gyventojų jame jėga įsikūrė Izraelis ir pavadinimą suhebrajino, kad skambėtų lyg amžinai čia toks buvęs.

„Izraelyje nuaidėjo apie oro pavojų perspėjančios sirenos – žmonės panikoje bėgo į bunkerius“

Gazoje apie oro pavojų perspėjančios sirenos nenuaidėjo, nes Izraelis ją laiko užgniaužęs savo blokadoje ir naikina viską, įskaitant ligonines ir mokyklas, ką jau kalbėti apie sirenas ar bunkerius žmonių gyvybėms gelbėti – kai bombos krenta ant Gazos, slėptis žmonėms tiesiog nėra kur. Tačiau tokia antrašte siekiama kai ko kito – pabrėžiant siaubą, kurį išgyvena izraeliečiai, juos sužmoginti, nuo pačiu nužmoginant tuos, kurie neva iš niekur nieko pradėjo anuos bombarduoti.

Vėlgi, nei žodžio nei apie Izraelio vykdomą Gazos blokadą, nei apie Izraelio ginkluotųjų pajėgų ir ginkluotų rasistinių gaujų vykdomus civilių puolimus, nei apie Palestinos žmonių teisę gintis, nei nieko, kas padėtų skaitytojui susigaudyti, kas yra tikrasis agresorius ir kas – jo taikinys.

Tarsi dešimtmečiai kolonizacijos ir karinės okupacijos nebūtų buvę, žiniasklaidai įvykiai prasideda tik tada, kai Izraelis pradeda šaukti, kad tai jis yra auka.

Pasaulis aukštyn kojom

Juk tai Irakas su Afganistanu okupavo Jungtines Valstijas, Lietuva į savo imperiją pavergė Rusiją, sausio 13-ąją prie TV bokšto riaušininkai tankais pervažiavo omonininkus, lageriai buvo tiesiog Rojus Žemėje, pati Žemė yra plokščia, o Dievas yra nekilnojamojo turto agentas, diskriminuojantis savo paties kūrinius.

… ir taip toliau ir panašiai ir taip toliau ir panašiai iki begalybės.

O kur Palestinos žmonių balsai? Kur jų istorijos? Kur jų istorija? Kodėl ji slepiama?

Kodėl cituojami Izraelio armijos ir kiti vadai, bet nėra jų okupuojamų žmonių balsų? (Tiesa, LRT pasikalbino Gazoje su nevyriausybinėmis organizacijomis dirbančią Asmą Abu Mezied, tačiau po jos liudijimų vis tiek pridėjo savo „neramumus“ ir „smurto protrūkius“)

Vakarų žiniasklaidos šališkumas

Kviečiame žiniasklaidininkus nustoti tingiai publikuoti Izraelio propagandos stumiamą naratyvą ir verčiau susipažinti su tikrąja situacija Palestinoje. Apie tai yra ir milijonai straipsnių, ir žmogaus teisių organizacijų ataskaitų, ir knygų, dvi iš jų išleistos ir lietuviškai: tai Ilano Pappe „Palestinos etninis valymas“ ir „Dešimt mitų apie Izraelį“ (Mintis, vert. Gema Sabonytė). Arba pasiskaityti, taip pat lietuviškai, pačių Palestinos žmonių pasakojimų apie savo gyvenimus: „Palestina: Laisvė yra labai graži“ (aut. Giedrė Steikūnaitė, Alma littera). O tiems, kurie save laiko progresyviais, pradėti galima čia: „Palestinos sankirtos“.