„The Markaz Review“ ir „The Massachusetts Review“ įžanga:
„2024 m. lapkričio 28 d. Oksfordo draugijos (angl. Oxford Union) debatuose buvo svarstomas šis teiginys: „Šios draugijos manymu, Izraelis – apartheidą ir genocidą vykdanti valstybė.“ Šiam teiginiui debatuose prieštarauti pakviestas Izraelio akademikas Geraldas Steinbergas parašė straipsnį, kuriame Oksfordo draugiją sumaišė su žemėmis vien už tai, kad ši drįso iškelti tokią mintį. Prisijungti prie prieštaraujančiųjų komandos sutikęs Benny’is Morrisas paskutinę akimirką persigalvojo. Prieštaraujančiųjų komanda grasino išvis nedalyvausianti debatuose, jei jai nebus leista į komandą pasiimti ketvirtojo pranešėjo – buvusio palestiniečių šnipo Mosabo Hassano Yousefo. Galutinė teiginiui prieštaraujančiųjų komandos sudėtis buvo tokia: Natasha Hausdorff, Izraelį remiančių JK teisininkų draugijos (angl. UK Lawyers For Israel Charitable Trust) teisės reikalų direktorė, Oksfordą baigęs rašytojas Jonathanas Sacerdotis, buvęs palestiniečių šnipas Mosabas Hassanas Yousefas ir Yosephas Haddadas, Izraelio arabų NVO „Drauge garantuojame vienas už kitą“ generalinis direktorius.
Dalyvauti debatuose negalėsiąs paskutinę minutę pareiškė ir akademikas Normanas Finkelsteinas, kviestas atstovauti teiginį ginančiai komandai. Jį pakeitė Oksfordo draugijos prezidentas Ebrahimas Osman-Mowafy’us. Be jų, teiginiui pritariančiųjų komandą sudarė Susan Abulhawa, palestiniečių poetas ir aktyvistas Mohammedas El-Kurdas bei rašytojas ir aktyvistas Miko Peledas – antisionistinių pažiūrų izraelietis, turintis JAV pilietybę.
Išreiškęs savo nuomonę, Mohammedas El-Kurdas iškart išėjo iš salės, pasakęs štai ką: „Būti toje pačioje salėje su Mosabu Hassanu Yousefu ir Yosephu Haddadu man yra didelė negarbė.“ Vėliau Y. Haddadą dėl netinkamo elgesio iš patalpų išvedė apsaugos darbuotojai.
Teiginiui „Šios draugijos manymu, Izraelis – apartheidą ir genocidą vykdanti valstybė“ buvo pritarta didžiule persvara: 278 balsų „už“, 59 – „prieš“.“
Susan Abulhawa kalba Oksfordo debatų metu
Į klausimus atsakysiu tik baigusi kalbėti, todėl prašau susiturėti ir manęs nepertraukinėti.
Kalbėdamas apie iškilusią problemą – kur dėti vietos gyventojus – Rusijos žydas Chaimas Weizmanas 1921 m. vykusiame Pasaulio sionistų kongrese teigė palestiniečius esant it „sunkų kelią užtveriančius Judėjos akmenis, kuriuos būtina pašalinti“.
Lenkijos žydas Davidas Gruenas (vėliau tam, kad labiau susigretintų su šiuo regionu, persivadinęs Davidu Ben Gurionu) yra pasakęs: „Privalome išvaryti arabus ir užimti jų vietą.“
Tokių pokalbių, vykusių tarp smurtingą Palestinos kolonizavimą ir vietos gyventojų naikinimą planavusių ir vykdžiusių ankstyvųjų sionistų – tūkstančiai.
Tačiau jiems pasisekė tik iš dalies: išžudyta ir etniškai išvalyta buvo 80 procentų palestiniečių. Kitaip sakant, 20 procentų mūsų liko, kolonijinės fantazijos buvo neįgyvendintos pilnai, ir ateinančiais dešimtmečiais, ypač 1967 m. užkariavus likusią Palestiną, šis įkyrus faktas jiems niekaip nedavė ramybės.
Sionistai nuolat apraudodavo mūsų buvimą savojoje žemėje ir visose arenose – politinėje, akademinėje, socialinėje, kultūrinėje – viešai aptarinėjo, ką gi su mumis daryti. Ką daryti dėl didelio palestiniečių gimstamumo, ką daryti su mūsų kūdikiais, jų vadinamais „demografine grėsme“.
Čia šiandieną būti planavęs Benny’is Morrisas kartą apgailestavo, kad Ben Gurionas „nebaigė pradėto darbo“ nusikratyti mumis visais ir neišsprendė, jų žodžiais tariant, „arabų problemos“.
Lenkijos žydas Benjaminas Netanyahu, kurio tikrasis vardas ir pavardė yra Benjaminas Mileikowsky’is, sykį dejavo dėl pražiūrėto šanso ištremti didelę dalį palestiniečių populiacijos 1989 m., vykstant Tiananmeno aikštės protestams, „kol pasaulio dėmesį buvo prikausčiusi situacija Kinijoje“.
Tarp aibės pasiūlytų šios įkyrios mūsų egzistavimo problemos sprendimų buvo ir devintajame bei dešimtajame XX a. dešimtmetyje taikyta „kaulų laužymo” strategija, ją sugalvojo Ukrainos žydas Yitzhakas Rubitzovas, dėl jau minėtų priežasčių vėliau persivadinęs Yitzhaku Rabinu.
Šios pasibaisėtinos strategijos įgyvendintojai suluošino kelias palestiniečių kartas, tačiau nepadėjo ir tai – mes vis tiek neapleidome savo žemės. Toks palestiniečių atsparumas kėlė neviltį, kuri, pagilinta naujo atradimo – prie šiaurinės Gazos pakrantės buvo aptiktos trilijonų dolerių vertės gamtinių dujų sankaupos – davė pradžią naujam planui.
O šį naująjį planą puikiai atspindi pulkininko Efraimo Eitano 2004 m. ištarti žodžiai: „Mes turime juos visus išžudyti.“
Izraelietis Aaronas Soferis, atseit intelektualas bei patarėjas politikos klausimais, 2018 m. primygtinai teigė: „Mes privalome žudyti, žudyti ir dar kartą žudyti. Kiekvieną valandą, kiekvieną dieną be paliovos.“
Sykį būdama Gazoje mačiau dešimties nesulaukusį berniuką. Jo rankas nutraukė ir dalį veidelio sumaitojo konservuoto maisto skardinėje paslėpta bomba – tokias atsisveikinimo dovanas badaujantiems Gazos mažyliams paliko iš ruožo atsitraukę kareiviai. Vėliau sužinojau, kad jie dar užnuodijo Šudžaijos miestelio gyventojams skirtą maistą, o devintajame ir dešimtajame dešimtmetyje Izraelio kareiviai Libano pietuose mėtė žaislus su viduje įtaisytais sprogmenimis. Jie ištaškydavo juos pakėlusių vaikų veidus.
Tokių veiksmų žiaurumas atima kvapą, tačiau jie mus visus bando įtikinti esą aukos. Nuolat primindami Europos vykdytą Holokaustą ir klykdami apie antisemitizmą, jie tikisi, kad pamiršę bet kokią logiką patikėsime, jog kasdien mūsų vaikus varpantys mirtini snaiperių šūviai bei gyvenamųjų rajonų bombardavimas, nuo žemės paviršiaus šluojantis ištisas gimines ir po griuvėsiais laidojantis dar gyvas šeimas, yra savigyna.
Jie nori jus įtikinti, kad 72 valandas nieko burnoje neturėjęs vyras, tęsęs kovą net tada, kai jam beliko viena funkcionuojanti ranka, buvo į priekį varomas ne nenumalšinamo troškimo matyti savo tautą laisvą jos pačios gimtinėje, o kažkokio vidinio gaivalo ir protu nepaaiškinamos neapykantos bei pavydo žydams.
Neturiu jokios abejonės: šiandieną iš tikrųjų diskutuojame ne apie tai, ar Izraelis vykdo apartheidą ir genocidą. Šiandienos debatų centre – palestiniečių gyvybės vertė; iš tikrųjų debatuojame apie tai, ko vertos mūsų mokyklos, tyrimų centrai, knygos, menas ir svajonės; ko verti mūsų namai, kuriuos kurdami lenkėme nugaras visą gyvenimą, pilni per kartas keliaujančių prisiminimų; ar verti esame būti laikomi žmonėmis, ar turime teisę patys spręsti, kaip gyventi; ar verti ko mūsų kūnai, mūsų ambicijos.
„Mes privalome žudyti, žudyti ir dar kartą žudyti. Kiekvieną valandą, kiekvieną dieną be paliovos.“
Izraelietis Aaronas Soferis, patarėjas politikos klausimais
Nes apsikeitus vaidmenimis – jei pastaruosius aštuonis dešimtmečius palestiniečiai būtų grobę žydų namus, juos engę, trėmę, kalinę, nuodiję, kankinę, žaginę ir žudę; jei tai palestiniečiai per vienerius metus būtų išskerdę apytikriai 300 tūkstančių žydų, medžioję jų žurnalistus, mąstytojus, sveikatos priežiūros specialistus, atletus, menininkus, subombardavę kiekvieną Izraelio ligoninę, universitetą, biblioteką, muziejų, kultūros centrą, sinagogą, ir įrengę apžvalgos aikštelę, kurioje galima žydų skerdynes stebėti it per turistinę ekskursiją pateikiamą pramogą;
jei tai palestiniečiai šimtus tūkstančių žydų suvarytų į palaikes palapines, bombarduotų juos neva saugiose zonose, degintų juos gyvus, atimtų iš jų vandenį, maistą ir vaistus;
jei palestiniečiai verstų žydų vaikus bastytis su tuščiais puodais rankose; rinkti į gabalus suplėšytų tėvų palaikus į plastiko maišelius; laidoti savo brolius ir seseris, pusseseres, pusbrolius ir draugus; jei tai žydų vaikai tykiai išsėlinę vidury nakties iš palapinės miegotų ant tėvų kapo; melstų mirties vien tam, kad vėl pamatytų savo artimuosius ir nebebūtų šitame kraupiame pasaulyje vienui vieni; jei dėl palestiniečių vykdomų baisybių žydų vaikams slinktų plaukai, jie prarastų atmintį ir protą; jei tai žydų keturmečiai ar penkiamečiai kristų nuo širdies smūgių;
jei tai mes be gailesčio pasmerktume naujagimių intensyvios terapijos skyriuose gulinčius jų kūdikius mirti – absoliučiai vienus savo lovytėse klykti tol, kol išseks visos jėgos, tada likti ten pūti;
jei tai palestiniečiai, atvairavę miltų maišų kupinus sunkvežimius, pasaloje lauktų išbadėjusių žmonių ir imtų šaudyti, tik šiems pasirodžius; jei tai palestiniečiai, galiausiai leidę į prieglobsčio vietą įvažiuoti sunkvežimiui su maistu, vėliau padegtų ir visą prieglaudą, ir sunkvežimį, ir ten esančius išbadėjusius žydus, nė vienam nespėjus nė kąsnelio įsidėti į burną;
jei tai palestiniečių snaiperis puikuotųsi per vieną dieną sutrupinęs 42 žydų kelio girneles, kaip kad 2019 m. gyrėsi vienas Izraelio kareivis; jei palestinietis CNN žurnalistams pripažintų savo vairuojamu tanku sutraiškęs šimtus žydų ir pasakotų apie vikšrų vingiuose likusius jų kūnų audinius;
jei tai palestiniečiai sistemiškai žagintų žydų gydytojus, ligonius ir kitus belaisvius karštais metaliniais strypais, dantytomis lazdomis, elektriniais botagais ir ugnies gesintuvais, kartais tol, kol šie išleidžia paskutinį kvapą – kaip kad nutiko ir dr. Adnanui Al-Burshui ir kitiems;
jei tai žydų moterys būtų verčiamos gimdyti purve, kęsti cezario pjūvius ar kojų amputacijas be jokių nuskausminamųjų; jei tai mes medžiotume jų vaikus, o tada puoštume savo tankus jų žaislais; jei tai mes žudytume arba tremtume jų moteris, o tada pozuotume nuotraukoms užsitempę jų apatinius…
Jei visas pasaulis stebėtų gyvai transliuojamą sistemišką žydų naikinimą, niekam net į galvą nešautų diskutuoti, ar visa tai galima vadinti terorizmu ar genocidu.
Tačiau du palestiniečiai – Mohammadas El-Kurdas ir aš pati – šiandien atvyko čia būtent tam. Ištverti pažeminimą, kai tenka debatuoti su žmonėmis, manančiais mus turint tik tris pasirinkimus: palikti savo gimtinę, nuleisti galvą prieš jų viršenybę arba mandagiai ir tyliai numirti.
Tačiau, jei manote mane šiandien čia atvykus jus kažkuo įtikinėti, klystate. Šio mūsų laikų holokausto kontekste Oksfordo rūmų iškeltas teiginys – nors vertinamas ir gerų norų paskatintas – mažai ką tereiškia.
Atėjau čia šiandien sekdama Malcolmo X ir Jimmy’io Baldwino pavyzdžiu. Dar prieš man gimstant abu jie lankėsi Kembridže, Oksforde, ir stovėjo toje pačioje vietoje, kurioj stoviu šiandien aš – prieš puikiai apsirengusius iškalbingus monstrus, kurie ištikimai laikosi tokių viršenybę propaguojančių ideologijų kaip sionizmas, ir šventai tiki, kad jų teisės ir prigimtinės privilegijos svarbesnės už kitų teises. Kad jie – palaimintieji, išrinktieji, dievų numylėtiniai.
Atėjau čia šiandien ir dėl istorijos. Atėjau, kad kalbėčiau ateities kartoms, metraštininkams šių baisių laikų, kai švilpiančiu kilimu ant beginklių čiabuvių bendruomenių mėtomos bombos yra tapę savaime suprantamu dalyku.
Atėjau čia dėl savo močiučių. Abi jos mirė būdamos tremtinės be skatiko kišenėje, kuomet iš jų atimtuose namuose gyveno iš užsienio atsikraustę žydai.
Atėjau čia ir tam, kad tiesiogiai prabilčiau į šioje salėje esančius ir apskritai pasaulio sionistus.
Kai jūsų tėvynainiai bandė jus išžudyti, o visi kiti atsuko jums nugaras, mes atvėrėme jums savo namų duris. Pamaitinome jus, aprengėme, suteikėme prieglobstį, pasidalinome su jumis mūsų dirbamos žemės vaisiais, o jūs, atėjus palankiam momentui, išmetėte mus iš mūsų pačių namų ir gimtinės, ėmėte mus žudyti, iš mūsų vogti, grobti, deginti visa, ką turėjome.
Jūs išplėšėte širdis iš mūsų krūtinių, nes – akivaizdu – nesugebate gyventi šiame pasaulyje nekeldami savęs aukščiau kitų.
ir jūs arba paliksite šį kraštą, arba galiausiai išmoksite gyventi su kitais kaip lygūs su lygiais.
Susan Albuhawa
Jūs peržengėte visas ribas, pademonstravote pačius atgrasiausius iš žmogiškųjų impulsų, bet pagaliau pasaulis bent akies krašteliu mato siaubą, kuriame mus verčiate gyventi tiek metų, ir žmonės ima matyti tikrąjį jūsų veidą kaukė nukrito. Absoliučiai apstulbęs pasaulis stebi jūsų sadizmą ir piktdžiugą, kai kasdien gniuždote mūsų kūnus, protus, mūsų ateitį ir praeitį, kai su pasimėgavimu sekate kiekvieną mūsų kankinimo detalę, džiaugsmingai skatindami nesustoti.
Tačiau, nepaisant to, kas bus toliau, nepaisant to, kokias pasakas sekate sau ir pasauliui, jūs niekada nebūsite toje žemėje savi. Niekada nesuprasite, kodėl alyvmedžiai – šventi. Tie patys alyvmedžiai, kuriuos dešimtmečius kertate ir deginate vien iš noro mums įgelti ir mus palaužti. Joks išties tos žemės pagimdytas žmogus niekada nedrįstų taip elgtis. Joks išties iš to regiono kilęs žmogus niekada nebombarduotų ir nenaikintų žilą senovę menančių Baalbeko ar Bitiro miestų, negriautų šimtmečių ar tūkstantmečių senumo kapinių, kaip kad jūs sulyginote su žeme Jeruzalės Anglikonų kapines, sunaikinote senovės islamo išminčių ir karžygių poilsio vietą Maamaniloje. Iš tos žemės kilusieji neniekina mirusiųjų kapų; tai todėl mano giminaičiai šimtmečius prižiūrėjo ir tvarkė žydų kapines Alyvų kalne. Jie tai darė iš pagarbos savo tikėjimui, savo protėviams ir istorijai.
Jūsų protėviai visiems laikams liks ilsėtis tikrosiose jūsų gimtinėse – Lenkijoje, Ukrainoje ir kitose pasaulio šalyse, iš kurių atvykote. Jums mūsų žemės mitologija ir folkloras amžiams liks svetimi.
Amžinai jums liks neatskleistas ir mūsų tautinių drabužių kūrybos slėpinys. Jūs niekada nesuprasite, kaip šimtmečiams bėgant mūsų promočiutės išaudė juos tiesiai iš savosios žemės, liksite amžiams akli visiems raštams, simboliams ir dizainams, šnabždantiems paslaptis apie vietos padavimus, augalus, paukščius, upes ir laukinę gamtą.

„Senų arabiškų namų“ – kaip juos savo prabangiuose blizgiuose skelbimuose vadina jūsiškiai nekilnojamojo turto agentai – akmenys amžinai saugos juos pastačiusių mūsų protėvių atsiminimus ir pasakojimus. Mūsų žemę vaizduojančiose senose fotografijose ir senoviniuose paveiksluose jūs niekada neatsirasite.
Jūs niekada nesužinosite, ką reiškia būti mylimiems ir palaikomiems tų, kurie ne tik nieko iš jūsų nenori, bet dėl tos meilės ir paramos rizikuoja viską prarasti. Niekada nesužinosite, koks jausmas aplanko, kai visame pasaulyje į gatves ir stadionus plūsta žmonės, dainomis ir šūkiais šlovinantys jūsų laisvę; šių dalykų niekada nepatirsite ne dėl to, kad esate žydai – kaip kad bandote įtikinti pasaulį – o dėl to, kad esate moraliai žlugę smurtingi kolonizatoriai, įtikėję, kad jūsų žydiškumas suteikia jums teisę į namus, kuriuos mano senelis su broliais savo pačių rankomis pastatė mūsų šeimai jau šimtmečius priklausančioje žemėje. Dėl to, kad sionizmas yra judaizmo ir, akivaizdu, žmonijos maras.
Ir kad ir kaip sparčiai toliau keisitės pavardes į labiau šiam kraštui būdingas, kad ir kaip įnirtingai toliau tvirtinsite falafelius, humusą ir zatarą esant senosios jūsų virtuvės elementais, vis vien nepavyks nusikratyti slapčiausiose savo esybės kertelėse jaučiamos gėlos dėl šios įspūdingos klastotės ir vagystės. Štai dėl ko jūsų lyderiams ir teisininkams nevaldomos isterijos priepuolius sukelia net mūsų vaikų piešinėliai, sukabinti ant JT būstinės ar ligoninės sienų.
Nesvarbu, kiek mūsų išžudysite, kiek mirties sėsite kiekvieną mielą dieną, mūsų nepavyks išnaikinti. Chaimas Weizmannas klydo – mes ne akmenys, kuriuos galima išstumdyti skinantis kelią per šią žemę. Mes ir esame toji žemė. Mes esame jos upės, jos medžiai, jos istorijos, nes tai savo kūnais juos išsaugojome ir savo buvimu juos švenčiame jau ne vieną tūkstantmetį, be pertrūkio gyvendami šiame nedideliame žemės lopinėlyje tarp Jordano upės ir Viduržemio jūros vandenų. Nuo mūsų kanaaniečių, hebrajų, filistinų, finikiečių protėvių, iki visų užkariautojų ar piligrimų, kada nors atėjusių ir išėjusių, prievartavusių ar kūrusių šeimas, mylėjusių, pavergusių, keitusių religijas, apsistojusių, besimeldusių mūsų žemėje, palikusių savo pėdsakus mūsų kūnuose ir mūsų pavelde – visi jie drauge su krašto legendomis ir audringa istorija tikrąja ta žodžio prasme yra užkoduoti mūsų DNR. Ir kad ir kokių mirtį nešančių technologijų dar išgalvosite, kad ir kokius Holivudo ar verslo pasaulio grandus pagalbon pasikviesite, viso to nei ištrinti, nei savąja propaganda uždangstyti jums niekada nepavyks.
Vieną dieną jūsų arogancijai ir nebaudžiamumui ateis galas. Palestina bus laisva; po pasaulį vėl sklis pasakojimai apie šį didingą pliuralistinį kraštą, kuriame vienovėje gyvena įvairios tautos ir tikėjimai; mes viską atstatysime, ir vėl skris traukiniai iš Kairo į Gazą, iš jos į Jeruzalę, Haifą, Tripolį, Beirutą, Damaską, Amaną, Kuveitą, Saną ir dar toliau; mes nuversime sionistinį Amerikos karo konglomeratą, ir dominavimui, ekspansijai, grobimui, taršai ir plėšikavimui ateis pabaiga.
. . . ir jūs arba paliksite šį kraštą, arba galiausiai išmoksite gyventi su kitais kaip lygūs su lygiais.
Susan Abulhawa yra JAV palestinietė rašytoja, poetė, mokslininkė, mama ir aktyvistė. Pirmasis jos romanas „Mornings in Jenin“ (Bloomsbury, 2010) išverstas į daugiau nei 30 kalbų ir yra laikomas šiuolaikinės Palestinos literatūros klasika. Antrasis jos romanas vadinasi „The Blue Between Sky And Water“ (Bloomsbury, 2015), trečiasis – „Against the Loveless World“ (Simon & Schuster, 2020). S. Abulhawa taip pat yra vaikų žaidimo aikšteles Palestinoje finansuojančios nevyriausybinės organizacijos „Playgrounds for Palestine“ įkūrėja ir Šiaurės Amerikos literatūros festivalio „Palestine Writes“ vykdančioji direktorė.
Versta iš: Susan Abulhawa at Oxford Union on Palestine/Israel, The Markaz Review, 2024 m. gruodžio 6 d. Vertė Ieva Balčiūnaitė.
Savo kalbos Oksforde tekstą jo autorė yra viešai paskelbusi savo Twitterio paskyroje.
Prisidėk prie Palestina.lt veiklos, kad ir keliais eurais. Kiekvienas tekstas yra darbas iš širdies, tačiau jo parengimas ir publikavimas atsieina laiką, energiją ir pinigus. Padėk mums šią veiklą tęsti.
Susiję straipsniai
2025-01-10
„Atsisveikinimas su sionizmu“: buvusios izraelietės išpažintis
Avigail Abarbanel paliko Izraelį, nes vienintelė jo siūloma ateities vizija buvo gyvenimas „su kardu rankoje“.
2024-12-19
Joseph Massad. Izraeliui ir Palestinai Vakarai sukūrė naują žodyną: kam to reikėjo?
Apie lingvistinę akrobatiką, oficialiosios ideologijos leksiką ir kaip nepasiduoti tyčiniam sąmonės nuodijimui:…
2024-11-07
Yara Hawari. Vakarų žiniasklaida apie Gazos genocidą: nusikaltimo bendrininkė
Kviečiame skaityti Palestinos politikos tinklo „Al-Shabaka“ komentarą apie tai, kad vienpusiškai ir neteisingai apie…
2024-10-22
Genocido kurstymas. Pačių izraeliečių lūpomis
Jie tai daro viešai. Dabar dalis izraeliečių genocidinių raginimų vienas kitam nusikalsti žmoniškumui surinkti…
2024-10-15
Joseph Massad. Kodėl Izraelio vadovai pripažįsta, kad kovotų už laisvę, jei būtų palestiniečiai
„Nepaisant jų kolonijinio rasizmo, daugelis garsių sionizmo veikėjų yra pripažinę, kad palestiniečių vietoje jie lygiai…
2024-09-11
NAOMI KLEIN. Turime priemonę Izraelio karo nusikaltimams sustabdyti: BDS
2005 m. palestiniečiai paragino pasaulį boikotuoti Izraelį tol, kol jis ims paisyti tarptautinės teisės. O jei būtume…