„Privalome pasakoti istorijas, kurios skiriasi nuo tų, kuriomis įtikėjome dėl smegenų plovimo… Atminkite: kitoks pasaulis ne tik įmanomas, jis ne už kalnų.“
Arundhati Roy

Apžvalga

Priverstiems gyventi pasaulyje, kuris nuolat stengiasi ištrinti bet kokį jų egzistavimo pėdsaką, palestiniečiams pamažu užkertamas kelias tiek į jų praeitį, tiek į ateitį. Jie įkalinti amžinoje dabartyje, kurios erdvės ir laiko apribojimus nustato Izraelio – naujakurių kolonijos – valdžia. Tokią būtį palestiniečiai dažnai vadina Nakba al mustamirrah – nesibaigiančia Nakba, – nes tremtis, iškraustymai ir naikinimas vyksta nepertraukiama tąsa. Tai dėl šio Nakbos tęstinumo palestiniečiams taip sunku mąstyti apie ateitį: jie priversti visad pirmenybę teikti poreikiui išgyventi nuolatos blogėjančią dabartį, ypač, jei vis dar gyvena pačioje Palestinoje.

Šiame straipsnyje apžvelgiami mokslo darbai apie kolonializmą ir radikalias ateities vizijas, taip pat aprašomos palestiniečių priespaudą įgalinančios ateities formuluotės. Pabaigoje pateikiama pavyzdžių, kaip savo pavergimo nepaisantys palestiniečiai ir toliau kolektyviai puoselėja radikalias ateities vizijas, bei raginama kurti jomis pagrįstą šios tautos ateitį.

Kolonializmas ir tikrovės sampratos

Frantzas Fanonas rašė, kad prancūzų kolonializmas Alžyre „visada buvo stumiamas į priekį remiantis prielaida, kad jis niekada nesibaigs“, negana to, „į viršų kylantys statiniai, jūros ir oro uostai [bei] arabų kalbos draudimas“ sutvirtino įspūdį, kad kolonistų sukurtõs tikrovės lūžis yra neįmanomas. Išties, „kiekviena prancūzų buvimo apraiška, regis, padėjo jų vykdomai kolonizacijai tik dar giliau įsišaknyti laike ir Alžyro ateityje, ir buvo suprantama kaip niekada nesibaigsiančios priespaudos ženklas“.

Panašiai elgiasi ir Izraelio režimas, nuolat kuriantis naujas „faktines aplinkybes“: Vakarų Krante jis ir toliau stato nausėdijas, toliau savinasi teritorijas už Žaliosios linijos ir vis plečia Izraeliui priklausančios žemės sąvoką naujakurių kolonijos naudai.

Taip tiek naujakurių, tiek ir įprastų kolonijinių projektų vykdytojai siekia kontroliuoti, kaip suvokiama realybė, kad pavergtos čiabuvių tautos imtų matyti savo kolonizuotą egzistenciją kaip neišvengiamą duotybę ir priimtų tokią stagnaciją kaip normalų būvį. Todėl įsivaizduoti ateitį be viso to yra maištingas ir radikalus veiksmas, kurį atlikti, toli gražu, nėra lengva.

Naujakurių kolonializmą Vėžlio saloje (JAV ir Kanadoje) tyrinėjanti čiabuvių mokslininkė ir mąstytoja dr. Waziyatawin teigia, kad „pasaulio didžiausios ir paskutinės supervalstybės“ kontekste suvokti gyvenimą be kolonializmo yra ypač sunku. Palestiniečiams taip pat nelengva įsivaizduoti ateitį, kurios kasdienybėje nebūtų nuolat vykstančios Nakbos. Pavyzdžiui, daugeliui palestiniečių sunku mintyse susikurti vaizdinį ateities, kurioje būtų įgyvendinta išvarytųjų žmonių teisė sugrįžti, o pabėgėliai ir visi kiti palestiniečiai atgautų pilną teisę į savo istorinę gimtinę. Apie tokius iššūkius rašanti dr. Waziyatawin ragina čiabuvius mąstyti peržengiant erdvės ir laiko apribojimus:

Be galo svarbu, kad mes, čiabuvių tautos, suvoktume pasaulio padėties baisybę, įžvelgtume melą apie industrinės civilizacijos nepažeidžiamumą ir pradėtume įsivaizduoti ateitį be mus pavergusių imperijų ir kolonijinių nacionalinių valstybių.

Arjun Appadurai vaizduotę apibūdina kaip „organizuotą socialinių praktikų lauką, tam tikrą darbą <…> ir tam tikras derybas tarp turinčiųjų valios laisvę ir visuotinai apibrėžtų galimybių sričių“. Kitaip tariant, vaizduotė yra individų ir visuomenės supratimo apie tai, kas yra įmanoma, susiliejimas. Būtent šis kolektyvinis elementas skiria įsivaizdavimą nuo fantazijos. A. Appadurai šią skirtybę apibūdina taip:

Fantazijos idėja turi neišvengiamą beveiksmių minčių konotaciją ir atrodo kaip kažkas asmeniško, sukelia netgi individualizmo jausmą. O štai vaizduotės vaisiai neretai neatsiejami nuo projektų <…> ypač, kai kažkas įsivaizduojama kolektyviai, [tai] gali tapti rimtu stimulu veikti. Taigi, kolektyvinės vaizduotės formos skatina apmąstyti kaimynystę ir valstybingumą, moralią ekonomiką ir neteisėtą valdymą, didesnio darbo užmokesčio galimybes ir darbo jėgos atsivežimą iš užsienio. Šiais laikais vaizduotė kuria pagrindą veikti, ne tik bėgti nuo realybės.

Dėl šio svarbaus skirtumo vaizduotė peržengia abstrakcijų ribas ir atsiduria galimybių bei (radikalių) veiksmų lauke. Be to, svarbu paminėti, kad įsivaizduojamas pasaulis be imperijų nereiškia grįžimo į iki invazijos egzistavusią praeitį – Palestinos atveju, į tai, kas buvo iki 1948 metų. Greičiau tai yra procesas tyrinėti galimus būdus kolonializmo bei priespaudos sistemai išardyti ir vėliau kurti naują realybę. Tai – dekolonizacija, turinti vykti koja kojon su antikolonijiniais veiksmais, kurių tikslas yra mesti iššūkį kolonijiniam režimui ir stoti su juo į priešpriešą.

Varžančios ateities vizijos

Ne visos ateities formuluotės yra radikaliõs ar į dekolonizaciją nukreiptõs vaizduotės vaisiai. Jau daug metų palestiniečių ateitis aptarinėjama nekreipiant dėmesio į pačių palestiniečių nuomonę arba kišant ją į siaurus ar šiai tautai svetimus rėmus, dažnai neatsiejamus nuo nacionalinės valstybės idėjos. Šiandien daugumos vyraujančių politinių idėjų ir ateities vizijų dėmesio centre yra tik du dalykai: siekis dar labiau suvaržyti čiabuvius palestiniečius ir naujakurių valstybės saugumas.

Išties, Izraelio ir Palestinos situacija pozicionuojama ne kaip naujakurių kolonijos įkūrimo rezultatas, o kaip dviejų tautinių grupių konfliktas; toks tyčia suformuotas požiūris padeda priekin stumti idėją apie „dvi valstybes su 1967 m. sienomis“, neva tai esanti tinkamiausia ir realistiškiausia ateities vizija tiek izraeliečiams, tiek palestiniečiams. Šios dviejų valstybių sambūvio idėjos hegemonija dar labiau įsitvirtino po to, kai su ja savo „Dešimties punktų“ programoje 1974 m. netiesiogiai sutiko Palestinos išsivadavimo organizacija. XX a. dešimtojo dešimtmečio pradžioje PIO ėmė oficialiai remti šią idėją ir pasirašė Oslo susitarimus, kuriuose buvo išdėstytas Palestinos valstybės sukūrimo planas ir tariamos šio proceso datos.

Oslo susitarimai aiškiai pakeitė PIO diskursą ir politinę kryptį: nuo išsivadavimo bei antikolonialistinės veiklos buvo pereita prie plano kurti valstybę Vakarų Krante ir Gazos Ruože. Negana to, šis pokytis transformavo ir Palestinos pilietinę visuomenę – ji tapo itin priklausoma nuo išorės donorų paramos. Dėl tokio pokyčio tiek politinio atstovavimo arenoje, tiek pilietinėje visuomenėje palestiniečių kolektyvinė vaizduotė (bent jau didžioji jos dalis) buvo įkišta į tam tikrų politinių tikslų rėmus. Aptardami šį pokytį, Omaras Jabaras Salamanca ir jo bendraautoriai kelia svarbius retorinius klausimus:

Kada gi tebesitęsianti kova už savo žemę ir teisę į ją grįžti tapo „pokonfliktinio laikotarpio“ situacija? Kada gi Izraelio visuomenė tapo „posionistine“? Kada gi čiabuviai palestiniečiai (pvz.) Galilėjoje tapo „tautine mažuma“? Ir kada gi Palestinos administracijos įsteigimas bei Palestinos išteklių įšaldymas tapo „kuriama valstybe“?

Politinė antikolonijinės kovos formuluotė buvo apversta aukštyn kojomis: vietoj koncentravimosi į kolektyvinį išsivadavimą dėmesys nukrypo į individualią sėkmę, ypač kai ši susijusi su kapitalo prieaugiu. Negana to, ribotai suvokiama ne tik Palestina, bet ir patys palestiniečiai – tapo įprasta jais laikyti tik Vakarų Kranto ir Gazos Ruožo gyventojus, taigi ir toliau į paraštes stumiami tremtiniai, palestiniečių diaspora ir Izraelio piliečiai palestiniečiai, taip iš esmės juos laikant mažai arba visai nereikšmingais. Taigi įsivaizduojant į tokius siaurus rėmus įkištą ateitį ne tik neįtraukiama didžioji dalis palestiniečių tautos; šios ribotos ateities vizijos priklauso nuo naujakurių kolonijos keliamų sąlygų ir jos įsivaizduojamo amžino egzistavimo. Šis visoms tradicinėms ir naujakurių kolonijoms būdingas amžinumo fasadas leidžia matyti galimą ateitį tik neperžengiant tam tikrų nustatytų kolonijinių ribų.

Vienas iš pagrindinių argumentų tokiai ateities vizijai paremti yra įgyvendinamumas. Galios pozicijose esantiesiems įgyvendinamumas visų pirma siejasi su tuo, ką galima įvykdyti, kas yra racionalu ir praktiška. Pavyzdžiui, palestiniečiams nuolat kartojama, kad dviejų valstybių sambūvis yra vienintelis įmanomas sprendimas, todėl jie privalą atsisakyti tam tikrų teisių, įskaitant ir tremtinių teisės grįžti į Tėvynę. Išties, akademiniame pasaulyje, žiniasklaidoje ir politikos arenose plačiai plinta episteminis smurtas – palestiniečiai verste verčiami susitaikyti su tam tikromis „tiesomis“, kurių pagrindu iš jų atimamos teisės, neigiama būtinybė įsiklausyti į jų nuomonę.

Rašydamas apie palestiniečių ateitį, Richardas Falkas prieštarauja diskusijose apie dviejų valstybių sambūvį dominuojančiam įgyvendinamumo argumentui ir teigia, kad šis sprendimas veda aklavietės link:

… siauruose įgyvendinamumo argumento horizontuose palestiniečiams iš tikrųjų paliktos tik dvi išeitys: arba sutikti su ir vėl absoliučiai nesėkmei pasmerktomis derybomis, arba tokių derybų atsisakyti ir būti apkaltintiems trukdymu siekti taikos.

R. Falkas ragina išlaisvinti savo moralinę bei politinę vaizduotę pripažįstant, jog „būtina siekti taikos, kurią lydėtų teisingumas ir orumas, ir taip kelti sau troškimų horizontus smarkiai pralenkiančius tikslus“. Tačiau iš įgyvendinamumo argumento sukurto kalėjimo išsilaisvinti nelengva, ypač, kai palestiniečiai įpratę jo grotas matyti kiekviename kasdienybės žingsnyje, girdėti jų žvangesį net ir kasdieniame leksikone.

Radikalios palestiniečių vizijos

Nepaisant to, paskiri palestiniečiai ir jų grupelės iš įvairiausių Palestinos visuomenės kampelių ir toliau stengiasi įsivaizduoti kitokią ateitį, matyti ją per radikalesnę prizmę. Nenuostabu, kad daugelio tokių ateities vizijų centre – palestiniečių tremtinių teisė sugrįžti namo, nepriklausomai nuo to, ar tokios vizijos kūrėjas pats yra tremtinys, ar ne.

Vienas žymiausių šios temos tyrinėtojų yra palestinietis Salmanas Abu Sitta. Taikydamas erdvės ir demografijos empirinės analizės metodus, jis savo kartografiniais darbais parodo, kaip būtų galima įgyvendinti tremtinių grįžimą namo. Išnagrinėjęs teritorijos savybes ir duomenis apie žmones, S. Abu Sitta parodė, kad žemės užtektų visiems – tiek grįžtantiems tremtiniams, tiek dabartiniams Izraelio piliečiams. Grįžimą į Tėvynę mokslininkas įsivaizduoja kaip į septynias stadijas suskirstytą laipsnišką procesą: grįžtantieji būtų paskirstomi pagal regionus, naujų būstų statybos irgi vyktų pagal gerai apgalvotą planą. Paprastai vien palestiniečių rateliuose aptarinėjamą sugrįžimo sąvoką S. Abu Sitta išvystė į konkrečių veiksmų planą. Net jei ir daugelis nepritartų tyrėjo siūlomam procesui, jis aiškiai parodo, kad būdų įgyvendinti žmonių sugrįžimą tikrai yra.

Dar vienas į erdvę sutelktas ateities įsivaizdavimo projektas yra „Dekolonizavimo architektūros meno rezidencija DAAR (angl. Decolonizing Architecture Art Residency), vystomas Beit Sahūro miestelyje prie Betliejaus. DAAR grindžiama „vietos gyventojų ir užsieniečių, menininkų ir architektų“ bendradarbiavimu: galimą dekolonizavimą Vakarų Krante ir Gazos Ruože jie nagrinėja iš architektūrinės perspektyvos ir kuria vizijas, kaip galėtų atrodyti nausėdijų panaikinimas ir žemės grąžinimas palestiniečiams.

Projekte dalyvaujančių tyrėjų dėmesio centre taip pat yra tikslas padėti tremtiniams sugrįžti namo. Pasak jų, „sugrįžimas ir dekolonizacija yra glaudžiai susijusios  sąvokos: negalima svarstyti apie sugrįžimą neįtraukiant dekolonizacijos, kaip ir dekolonizacija negali vykti be žmonių sugrąžinimo namo“. Savo veikla jie siekia į kolektyvinius kultūrinius ateities vaizdinius įtraukti ir architektūrą. Nors DAAR projektai vystomi 1967 m. sienų ribose – t. y., Vakarų Krante ir Gazos Ruože, – tai daroma tik dėl logistinių priežasčių ir jokiu būdu nėra bandymas Palestiną ideologiškai sumažinti iki geografiškai apribotų vadinamųjų „Okupuotų Palestinos teritorijų“; DAAR dalyviai gerai suvokia istorinį Palestinos vientisumą.

Šalies viduje perkeltų ir įvairiose iki 1948 m. egzistavusios Palestinos vietose apsistojusių žmonių palikuonys vadinami muhajjareen (liet. tar. muchadžaryn). Šių jaunuolių grupės taip pat dalyvauja radikalaus savo sunaikintų kaimų įsivaizdavimo procesuose. Šalies viduje perkeltieji Palestinos gyventojai sudaro trečdalį visų Izraelio pilietybę turinčių palestiniečių, daugelis jų gyvena visai šalia tų pačių vietovių, iš kurių 1948 m. buvo išvaryti jų tėvai ir seneliai. Izraelio valdžia neleidžia jiems grįžti į savo protėvių žemę, pasitelkdama įvairius teisinius mechanizmus, pavyzdžiui, skelbdama tai draudžiančius kariuomenės įsakymus.

Kai kurios grupės deda pastangas tiesiog fiziškai būti savo sunaikintų kaimų vietose – renčia prieglaudas, stato palapines (pavyzdžiui, ten, kur anksčiau buvo Ikrito ir Kufr Biramo gyvenvietės). Vadindamos tokius veiksmus neteisėtais, Izraelio teisėsaugos struktūros nuolat su jais kovoja, nes bijo, kad iš aktyvistų pavyzdį pradės imti ir kiti šalies viduje perkeltieji palestiniečiai. Kiti iš muhajjareen kilę aktyvistai įsivaizduoja ne tik savo pačių, bet ir į kaimynines šalis 1948 m. išstumtų giminaičių sugrįžimą. Jie kuria savo sunaikintų kaimų ir miestelių modelius ir kompiuterines simuliacijas, taip įgyvendindami S. Abu Sittos raginimą kurti realius veiksmų planus.

Tai – tik keli radikalaus ateities įsivaizdavimo pavyzdžiai. Jie ne tik padeda kurti alternatyvų naratyvą; sudėti draugėn, jie gali tapti išsivadavimo strategija. Deja, tačiau daugelis šių projektų ir iniciatyvų yra paskiri ir laikui bėgant nutrūksta. Iš dalies taip yra dėl to, kad palestiniečių tauta yra politiškai, socialiai ir geografiškai suskaldyta – tai kliudo jos gebėjimui burtis ties vieningais išsivadavimo link vedančiais sprendimais. Taigi viena iš didžiausių užduočių yra ne tik gebėti įsivaizduoti kitokią ateitį, bet ir daryti tai kolektyviai.

Savo paskutiniame straipsnyje dienraščiui „The Guardian“ apžvalgininkas Gary Younge’as rašo: „Įsivaizduokite pasaulį, kuriame galėtumėte klestėti, ir kurio šiuo metu nėra nė ženklo. O tada dėl jo kaukitės.“ Šiais laikais, kai palestiniečių ateities vizijas kuria kiti (paskutinis to pavyzdys yra D. Trumpo administracijos planai), be galo svarbu kovoti dėl ateities, gimsiančios kolektyvinėje pačių palestiniečių vaizduotėje.

 

---

Yara Hawari yra viena iš palestiniečių politikos tinklo „Al-Shabaka“ direktorių. Anksčiau ji buvo šio tinklo Palestinos politikos bendradarbė ir vyresnioji analitikė. Y. Hawari baigė Artimųjų Rytų politikos doktorantūros studijas Ekseterio universitete, kur dėstė įvairius bakalauro kursus ir yra garbės mokslinė bendradarbė. Be akademinio darbo, kuriame daugiausia dėmesio skyrė čiabuvių studijoms ir sakytinei istorijai, ji dažnai rašo politinius komentarus įvairioms žiniasklaidos priemonėms, tarp jų „The Guardian“, „Foreign Policy“ ir „Al Jazeera English“.

„Al-Shabaka“ dėkoja žmogaus teisių gynėjams už pastangas verčiant jos straipsnius, tačiau neatsako už galimus prasmės pakeitimus.

Versta iš: Yara Hawari, „Radical Futures: When Palestinians Imagine“, „Al-Shabaka“, 2020.03.24. Straipsnio vertimui į lietuvių kalbą ir publikacijai portale Palestina.lt gautas specialus „Al-Shabaka“ sutikimas. Vertė Ieva Balčiūnaitė.

Skaitykite ir kitus mūsų portale publikuotus Yaros Hawari straipsnius:

„Vakarų žiniasklaida apie Gazos genocidą: nusikaltimo bendrininkė“

„Palestinos valstybingumo pripažinimas nėra panacėja“