Gimiau Tel Avive 1964 m., o užaugau Bat Jame, vidurio Izraelyje, kuris smarkiai skiriasi nuo daugumos galvoje susiformavusio šalies įvaizdžio. Nesu tikra, kaip yra dabar, bet tuo metu, kai pradėjau reikšti savo nuomonę viešojoje erdvėje, Vakarų pasaulyje Izraelis buvo smarkiai romantizuojamas, netgi idealizuojamas. Kalta dėl to populiarioji kultūra ir Hasbarah – rafinuota ir dieną naktį besisukanti Izraelio propagandos mašina. Daug Izraelyje negyvenančių žmonių įtikėjo tais pačiais mitais, kurių mes, ten gyvenantieji,esame  mokomi nuo mokyklos laikų.

Gyvenome kvadratiniame šešiolikbutyje, iškilusiame virš triukšmingos gatvės. Butų sienos buvo tokios plonos, kad visi visada žinodavo, kas vyksta pas kaimynus. Tokius daugiabučius septintajame dešimtmetyje vergiškomis sąlygomis paskubomis statė dažniausiai palestiniečiai darbininkai iš Gazos. Mat darbo įstatymai ir darbininkų teisės galiojo tik žydams.

Pėdindama į mokyklą ir atgal pastatų prigrūsta gatve, stebėdavau, kaip tie vyrai vieną po kitos renčia nesibaigiančias eiles kone identiškų pastatų. Kas tie vyrai, nežinojau. Aišku buvo tik viena: jie arabai, jie pavojingi, ir aš privalau nė nežvilgtelėjus į jų pusę kuo greičiau praeiti pro šalį ir niekada su jais nesikalbėti.

Mes gyvenome geriau, nei žmonės ma’abarot rajonuose – kreivai šleivai suręstuose lūšnynuose, vadinamuose „tranzitinėmis stovyklomis“. Jos buvo skirtos žydams mizrahiams – šeštajame dešimtmetyje atvykusiems į Izraelį iš Irako, Jemeno, Maroko ir kitų arabų šalių. Izraelio žydų visuomenėje mūsų šeima priklausė „baltųjų“ klasei. Tėvas gimė Palestinoje, Graikijos žydės ir Turkijos žydo šeimoje. Nors buvo Artimųjų Rytų žydas tamsesne oda, daug rasizmo nepatyrė, nes nekalbėjo arabiškai.

Mano motina gimė Bukarešte, vokiškai kalbančioje Rumunijos žydų šeimoje. Nors pasaulį išvydo karui einant į pabaigą ir pati buvo pabėgėlė, ji visada laikė save baltąja europiete, viršesne už Izraelyje gyvenančius žydus mizrahius. Tokios pat nuomonės buvo ir jos tėvai.

Taigi, remiantis Izraelio standartais, aš bent teoriškai buvau „mišrios rasės“. Nepaisant to, mano situacija nė iš tolo nebuvo tokia bloga kaip „juodaodžių“ žydų. Nedaug pasaulio žmonių pažįsta tokį Izraelį, kokiame aš užaugau. Tai buvo negailestinga, pagiežinga, žiauri šalis, kurstanti rasizmą net savo pačios piliečių atžvilgiu.

Tačiau didžiausi vaikystės vargai buvo susiję su mano pačios šeima. Daugybę metų prieš mane žiauriai smurtavo tėvas ir motina, skyrėsi tik jų pamėgti smurto būdai. Mano engėjai, mano tėvai, buvo žydai – ne palestiniečiai, ne musulmonai, ne krikščionys. Mokykloje man nuolat kalė į galvą, kad mes, žydai, esame iš prigimties moralesni už kitus, mums svarbesni etikos principai. Tačiau košmarui namuose niekad nesibaigiant, instinktyviai, tuomet dar tik pasąmoningai, jaučiau, kad žydai nėra kažkuo ypatingi, ir jokiais aukštesniais dorovės ir etikos standartais tikrai nesivadovauja.

Priversta gyventi kreivų veidrodžių karalystėje, turinčioje dvi realybes – tą, pateikiamą paviršiuje, ir antrąją, kurios šlykštumas burbuliuoja giliau – supranti, kad gyvenime ne viskas auksas, kas auksu blizga. Išmoksti nepasitikėti iš karto, nepulti linksėti galva, kai kažkas tau aiškina, jog yra taip ir ne kitaip.

Karinė tarnyba 1982-1984

Izraelio kariuomenėje tarnavau nuo 1982 iki 1984 m., tuo metu šalies premjeras buvo Menachemas Beginas, o gynybos ministras – Arielis Sharonas. Man atliekant tarnybą Izraelis antrąkart įsiveržė į Libaną. Daug vėliau, kai pradėjau suvokti tikrąją situaciją, supratau, jog centrinėje kariuomenės būstinėje Tel Avive veikiantis mano dalinys ir dalinio vadas, kurį tiesiog dievinau, prisidėjo prie Sabros ir Šatilos žudynių 1982 m. rugsėjį organizavimo.

Nors pati nieko ir nenužudžiau, kariuomenėje atlikau daug itin įslaptintų užduočių. Taigi, net ir būdama mažas didelės mašinos sraigtelis, padėjau vykdyti šiuos nusikaltimus žmonijai. Tuo metu mano vaikinas, tankų korpuso karininkas, gavo apdovanojimą už tai, kad žudė palestiniečius pietų Libane, naudodamas JAV atsiųstą slaptą ant tankų montuojamą įrangą, randančią taikinius pagal kūno skleidžiamą karštį. Labai artimų draugų turėjau ir Izraelio laivyne, jie beatodairiškai bombardavo civilių pastatus Beirute iš jūros, ir taip užmušė, sutraumavo ir privertė palikti namus galybę nekaltų libaniečių. Gerų draugų turėjau ir oro pajėgose, jie patys bombardavo ar padėjo bombarduoti civilius Libane. Izraelio kareiviai veržėsi į civilinius pastatus pietų Libane, plėšė ir darkė privačius namus bei turtą.

Nė vienas iš mūsų nekėlė klausimų, ar tai moralu. Į galvą net neateidavo mintis, kad galime daryti kažką blogo. Tikėjome, kad esame priversti kariauti kitos pusės sukeltą karą ir taip tarnaujame tėvynei. Tikėjome, kad kiekvienas savaip atliekame pareigą savo valstybei, kurios išlikimui yra iškilęs pavojus, nes priešai trokšta išnaikinti mus vien dėl to, kad esame žydai. Gavę laisvą savaitgalį, darėme tą patį, ką ir dauguma jaunų žmonių, ir, visomis išgalėmis vengdami realybės, bandydavome prasiblaškyti.

Sudie, Izraeli

1991 m. lapkritį persikrausčiau į Australiją. Tuo metu man buvo dvidešimt septyneri, buvau vis dar susituokusi su pirmuoju savo vyru, Izraelio kariuomenės kapitonu. Izraelį palikau ne dėl kažkokio politinio nušvitimo. Universitete viena iš pagrindinių mano studijų krypčių buvo politologija. Vieną dieną mūsų katedra surengė seminarą, į kurį pakvietė partijos „Likud“ ir Darbo partijos jaunuomenę. Su mumis jie kalbėjosi apie tai, kaip abu politiniai dariniai įsivaizduoja Izraelio ateitį.

Grįžusi namo po renginio jaučiausi itin prislėgta. Tada ir atėjo į galvą mintis, kad reikia išvykti.

Pasiklausius abiejų partijų atstovų, tapo akivaizdu: tiek viena, tiek kita Izraelio ateityje neįžvelgė daugiau nieko, išskyrus gyvenimą su ginklu rankoje. Karas, įtampa, militaristinė kultūra niekada nesibaigs – ir aš neįsivaizdavau savo gyvenimo tokioje vietoje. Baimę kėlė ne grėsmė mano gyvybei ar saugumui. Bijojau uždusti Izraelio greitpuodyje, kuriame suslėgtas kunkuliavo nuolatinis nerimas. Apie palestiniečius negalvojau, man rūpėjo tik manoji ateitis.

Mano kelias link sionizmo išsižadėjimo nebuvo nei lengvas, nei tiesus.

Tais pačiais metais universitete pirmąkart išgirdau žodį „palestinietis“. Jį pavartojęs dėstytojas pasakojo apie tai, kaip palestiniečiai buvo nustumti ant žemiausio Izraelio visuomenės ekonominio laiptelio. O aš net nežinojau, kas tie palestiniečiai. Tada susivokiau, kad dėstytojas kalba apie tuos pačius žmones, į kuriuos buvau išmokyta žiūrėti kaip į žemesnio rango svetimas būtybes, arabus – tuos Aravim. Jis kalbėjo apie tuos pačius žmones, kurių turėjau bijoti, kuriuos privalėjau niekinti, kurie neva buvo amžini mano priešai.

Mūsų žodyne apskritai nebuvo žodžio „palestinietis“, nebuvo jo ir Izraelio kolektyvinėje sąmonėje, nes vadinti žmones jų tikruoju vardu reiškia pripažinti, kad jie egzistuoja. Izraelis nepripažino Palestinos tautos egzistavimo, o aš pati su palestiniečiu, kaip lygi su lygiu, susidūriau tik 2001-aisiais, po persikraustymo į Australiją prabėgus dešimtmečiui!

Viduje glūdėjo neišmanėliškos, sau pačiai neįvardytos abejonės, jos tyliai tyvuliavo kažkur visai arti sąmonės paviršiaus. Apie šiuos padrikus ir įvairialypius gyvenimo pradžios įspūdžius ir potyrius pasakoju ir į knygą „Beyond Tribal Loyalties“ (liet. „Peržengus lojalumą genčiai“) įtrauktoje mano istorijoje, esu ir šio rinkinio redaktorė.

Mano psichoterapijos mokslai ir kelionės pradžia

1997 m. Janseno Newmano institute Sidnėjuje pradėjau individualios ir santykių psichoterapijos magistro studijas. Antrame kurse mokydamasi šeimos terapijos susipažinau su Murray’aus Boweno darbais, mane ypač sudomino jo savi-diferenciacijos teorija.

Pasak Murray’aus Boweno, savi-diferenciacija yra procesas, per kurį žmogus išauga iš savo pradinės grupės (paprastai biologinės šeimos) ir subręsta, kad taptų unikalia asmenybe ir įgyvendintų turimą potencialą. Bowenas teigia, kad diferenciacija priklauso nuo to, „kiek tikrojo savęs turi viduje”, o matuojama ji pagal įsivaizduojamą į viršų kylančią skalę.

Ant apatinės skalės padalos atsiduria diferenciacijos proceso neperėję žmonės, kurie gerai nesuvokia, kas esą. Paprastai juos valdo emocijos, tokie žmonės reaguoja negalvodami, jiems sunku egzistuoti pasaulyje kaip atskiriems individams. Jų santykiai su kitais painūs, be asmeninių ribų, tokių žmonių gyvenime daug nerimo ir nuolatinės baimės.

Jei diferenciacijos procesas vyksta sėkmingai ir žmogus palipa įsivaizduojamos skalės laipteliais aukštyn, jo savijuta stiprėja, emocijos nebe taip stipriai kontroliuoja elgesį, jis išmoksta gyventi remdamasis individualiomis vertybėmis be didelio nerimo. Artimuose santykiuose sugeba neprarasti savęs.

Kuo mažiau diferenciacijos, tuo labiau žmonės linkę it paaugliai svyruoti tarp konformizmo ir maištavimo. Kuo diferenciacija gilesnė, tuo stabilesnė žmogaus tapatybė nepriklausomai nuo situacijos ar grupės, kuriai toks žmogus priklauso. Jis nebebijo gyventi autentiško gyvenimo, sprendimus sąmoningai grįsti savaisiais įsitikinimais, kuriant santykius su kitais neapleisti savųjų principų.

Privaloma mano studijų dalis buvo savi-diferenciacijos projektas, jis tęsėsi metus. Be kitų dalykų, turėjome ištyrinėti kiekvieno mūsų šeimoje tyčia ir netyčia, sąmoningai ir pasąmoningai iš kartos į kartą perduodamas vertybes, principus ir įsitikinimus bei tai, kaip jie paveikė mūsų raidą, tapatybę, asmenybę ir gyvenimo sprendimus. Turėjome įvertinti, kurie šeimos įskiepyti dalykai padėjo mums vystytis kaip asmenybėms, o kurie kliudė. Bowenas teigia, kad kiekvienas mūsų turime teisę spręsti, ką iš tokių dalykų pasilikti, o kuriais nusikratyti, taigi mūsų užduotis buvo šia teise pasinaudoti.

Mano evoliucija

Baigusi studijas 1999 m. persikrausčiau į Kanberą, ten pradėjau dirbti privačiai. Pirmaisiais dviem gyvenimo sostinėje metais prasidėjo du procesai. Vienas jų vyko išorinėje realybėje, kitas – mano viduje.

2001 m. Arielis Sharonas inicijavo liūdnai pagarsėjusį ir Antrąją intifadą įplieskusį Al Aksos mečetės šturmą, tada ir atsisakiau Izraelio pilietybės. Man jau per gerklę lindo tai, ką išdarinėjo Izraelis – tiksliau apibūdinti tuometinių jausmų nesugebėčiau. Narcizas banditas su savo šutve pasibaisėtinu būdu ir visiškai nereikalingai demonstravo brutalią jėgą, tai man kėlė didžiulį pyktį. Todėl išreiškiau savo norą nebeturėti su ta šalimi nieko bendro atsisakydama jos pilietybės. Nors gyvenau toli, man atrodė, kad tol, kol kišenėje guli Izraelio pasas ir tapatybės kortelė, aš automatiškai prisidedu prie jo veiksmų. Buvau įsiutusi, pilna ryžto, bet kankino ir baimė, nesijaučiau tvirtai. Ramybės nedavė mintys apie tai, ką apie mane galvoja Izraelio konsulato Sidnėjuje darbuotojai, kurių teiravausi, kaip atsisakyti pilietybės. Bijojau būti pasmerkta. Mano veiksmas buvo moraliai teisingas, nepaisant to, noras maištauti, pasipiktinimas ir pyktis – pagrindiniai jo motyvai – viduje maišėsi su dideliu nepasitikėjimu savimi.

Prabėgus keliems mėnesiams per radiją išgirdau profesorių Avi Shlaimą kalbant apie savo naująją knygą „Geležinė siena“ (The Iron Wall). Nors mane labai sukrėtė jo pasakojimas, knygą iškart užsisakiau. Ir sužinojau iš jos, kad visa, ko buvau išmokyta apie Izraelio istoriją ir konfliktą su Palestinos tauta, visa, kuo tikėjau, iš tikrųjų buvo melas.

Išoriniame pasaulyje Izraelis ir toliau vykdė baisybes, apie kurias, nepaisant bendros Australijos simpatijos šiai valstybei, rašė spauda. Pradėjau dalyvauti solidarumo su palestiniečiais renginiuose, ėmiau rašyti nuomonės straipsnius dienraščiui „Canberra Times“. Kuo toliau, tuo dažniau palestiniečius palaikančios profsąjungos ir socialistų grupės mane kvietė pasisakyti protestuose ar šviečiamuosiuose renginiuose. Kalbėti kvietė ir mane šiltai priėmė po visą Australiją pabirusios musulmonų organizacijos, taip pat progresyvių žydų grupės, ypač veiklą vykdančios Sidnėjuje. Žmonės norėjo išgirsti mano nuomonę, kuriai svorio teikė mano kilmė. Ji ir daug durų man atidarė.

Dėl rašomų straipsnių į mane vis dažniau ėmė kreiptis Australijoje gyvenantys palestiniečiai ir žmonės iš įvairių kitų arabų šalių. Visi jie, jei tikėtume man nuo gyvenimo pradžios į galvą kaltomis tiesomis, buvo mano amžini priešai. Taip pirmąkart gyvenime ėmiau bendrauti su palestiniečiais ir kitais arabais kaip lygi su lygiais, pirmąkart atidžiai klausiausi, ką jie sako. Pamenu, ne sykį sau pagalvojau: „Įdomu, ką dabar pasakytų tas ar anas žmogus iš Izraelio, jei pamatytų mane dabar.“

Vienas iš tokių naujų pažįstamų buvo Ali Kazakas. Tuo metu Ali vadovavo Palestinos delegacijai Australijoje, jo užimamos pareigos buvo panašios į ambasadoriaus. Mat Palestina nėra nepriklausoma, taigi turėti tegali tik delegaciją.

Manyje Ali įžvelgė kažką, ko pati dar negebėjau matyti. Save laikiau geru žmogumi, kuriam rūpi kiti, kuris geba užjausti kenčiančius ir yra pasiruošęs garsiai ginti teisingumą. Nepaisant to, vadinamojo Izraelio ir Palestinos „konflikto“ priežasčių vis dar iki galo nesupratau. Kaip ir to, kodėl Izraelis taip niekina palestiniečius ir kodėl šie taip smarkiai kenčia. Nesuvokiau, kodėl jie ant mūsų taip pyksta. Nesuvokiau, kad esu sionistė.

Ali gebėjo greit visa tai manyje įžvelgti, nes su tuo pačiu susidūręs buvo jau daug sykių, bendraudamas su kitais geranoriais žydais. Jis suprato, kad aš nieko nežinau apie etninį Palestinos valymą ir kad nekeliu sau klausimo apie tai, ar Izraelis turi teisę egzistuoti kaip išskirtinai žydų valstybė kitos tautos sąskaita. Jis pastebėjo, kad pasąmoningai savo teises vis dar suvokiau kaip svarbesnes nei kitų. Kartą mums susitikus Ali nusprendė mane paprovokuoti – užsiminė apie kolonializmą. Žinoma, jis buvo teisus. Mokykloje buvau mokoma, kad sionizmas yra idealistinis, iš esmės socialistinis judėjimas, mes visi jį siejome su tokiomis kilniomis vertybėmis kaip socialinis teisingumas, lygybė, pasaulietiškumas ir pažanga. Po dviejų tūkstančių tremties ir persekiojimo metų „mūsų tauta“ troško sugrįžti į „savo“ protėvių žemę, ir sionizmas yra politinė to kilnaus troškimo išraiška – kalė į galvas mokytojai. Mus mokė, kad minima žemė buvo beveik tuščia, gyveno joje tik „saujelė“ arabų valstiečių, kuriuos nusamdė žemę okupavę atėjūnai. Jie buvo svetimšaliai, apsistojo ten tik laikinai.

Nesvarbu, kas gyveno toje žemėje prieš mus, nuolat aiškino mokytojai, mes turime teisę įkurti ten savo valstybę, saugų prieglobstį visiems nuo persekiojimo bėgantiems žydams. Privalome daryti absoliučiai viską, kad išliktume, tikslas šiuo atveju pateisina bet kokias priemones. Ar tai moralu – apie tai niekada niekas nediskutavo. Vienintelis tikslas – išlikimas. Man net į galvą nešaudavo susimąstyti apie tikruosius sionistų veiksmus, padėsiančius pamatyti sionizmą tokį, koks jis išties yra – naujakurių kolonistų projektas, kurio vienintelis tikslas yra apgyvendinti žydus vietoj Palestinos čiabuvių. Tyčia pernelyg supaprastintu, kone geležiniais argumentais apramstytu naratyvu buvo sunku abejoti. Įstūmus jo išpažintojus į kampą, visad nuskambėdavo ta pati galutinė išvada: žydams nuolat gresia būti išnaikintiems, pasirinkimas vienas: „mes arba jie“.

Taigi Ali pradėjus kelti tuos sunkius klausimus, labai sumišau, pasimečiau, ėmė kone suktis galva. Visiškai nesupratau, apie ką jis kalba, nežinojau, ką atsakyti. Tačiau abejonė jau buvo pasėta.

Man tampant vis stropesne aktyviste ir plečiant savo veiklas, mano psichoterapijos kabinete ėmė lankytis vis daugiau kultų narių. Kai kurie jau buvo palikę grupes, kurioms priklausė, kiti dar tik stengėsi išeiti ir buvo įvairiais būdais persekiojami – kultų vadovai norėjo juos nubausti arba priversti grįžti atgal. Klausydama šių pasakojimų ir gilindamasi į savo klientų sunkumus, labai lengvai supratau jų patirtis ir net ėmiau tapatintis su jais daug labiau, nei tikėjausi. Man tai pasirodė keista, dažnai susimąstydavau: kodėl man taip lengva suvokti emocines audras, kurios apima žmogų, šiam bandant padaryti kai ką siaubingai sunkaus – palikti kultą?

Tuo metu vis labiau gilinausi į sionizmą ir mokiausi tikrosios Izraelio istorijos. Netrukus pastebėjau, kad šio proceso sukelti jausmai yra panašūs į psichologinius sunkumus, kurie kankina kultus jau palikusius arba palikti bandančius mano klientus.

Tomis dienomis jaučiau daug baimės ir gėdos. Nesijaučiau geru žmogumi. Kaskart prisėdusi rašyti straipsnio apie Izraelio veiksmus, kaskart besiruošdama sakyti kalbą proteste ar vykti į kokį kitą renginį, pilną žmonių, kuriuos buvau išmokyta laikyti savo priešais, jaučiausi daranti kažką labai blogo.

Šiuos jausmus sustiprino ir neapykantos pilnų laiškų griūtis, vidury nakties iš miego išplėšiantys telefono skambučiai ir grasinimai susidoroti. Nebuvau tam pasiruošusi, visai to nesitikėjau. Dabar jau ir kiti man patvirtino, kad išties esu blogas žmogus, kad išdaviau savo tautą, ir kad dėl savo nusikaltimų nusipelnau mirties. Daugybę kartų išgirdau esanti „išdavikė“, taip pat „nacė“, „neapykantos perpildytas“ žmogus, buvau vadinama ir dabar jau gerai visiems pažįstamu epitetu „savęs neapkenčianti žydė“. Ir neprašytos mėgėjiškos psichoanalizės netrūko: buvo teigiama, kad esu beprotė, arba kad nesąmoningai ir nesąžiningai nusitaikiau į nekaltąjį Izraelį slegiama užgniaužto pykčio savo motinai dėl vaikystėje patirtų skriaudų. Man sakė, kad viešai taip kalbėdama „antisemitams įduodu papildomą ginklą į rankas“, kitaip sakant, esu mano tautos priešų bendrininkė, taigi – ir pati priešė.

Tapo visiškai akivaizdu, kad šiais išpuoliais bandoma mane užčiaupti. 

Žinojau viena: baimę, kaltę ir gėdą pajutau anksčiau už šiuos skambučius. Grasinimams dar neprasidėjus, šie jausmai jau kunkuliavo manyje. Išpuoliai tik užgavo reikiamas stygas, iššaukė naują tų jausmų bangą ir juos įtvirtino. Visas mano vidus rėkte rėkė, kad žengiu per man uždraustą liniją ir pažeidžiu vieną svarbiausių taisyklių, kaltų man į galvą nuo mažumės. Gali užjausti kitus, bet šiukštu niekada kitiems – ypač gojams – nerodyk mūsų gentainių „nešvarių baltinių“, kad ir kaip tau nepatiktų Izraelio veiksmai.

Galiausiai protas nušvito. Suvokiau, kad diferenciacijos nuo savo šeimos, atliktos antraisiais magistro studijų metais, nepakanka. Jei noriu tęsti pradėtą darbą be nuolatinės baimės ir abejonių savimi, privalau diferencijuotis ir nuo visos savo šalies, jos visuomenės ir kultūros, kurioje užaugau ir kuri padėjo susiformuoti mano asmenybei.

Įtampa tarp atskirumo ir bendrumo

Bowenas teigia, kad kiekvienas žmogus savo gyvenime patiria įtampą tarp „bendrumo ir atskirumo“. Iš vienos pusės, mus veikia natūralus poreikis priklausyti savajai grupei bei jausti, kad mums svarbūs žmonės, prie kurių esame prisirišę, mus palankiai priima. Tačiau į kitą pusę mus traukia kitas prigimtinis poreikis išpuoselėti savo unikalią tapatybę ir įgyvendinti turimą potencialą.

Tačiau kodėl poreikis priklausyti tam tikrai grupei ir kelias individualumo link būtinai turi konkuruoti? Nes dauguma žmonių grupių reikalauja, kad jų nariai elgtųsi vienodai ir paklustų grupės vertybėms – tai priklausymo grupei kaina.

Vykstant mano diferenciacijos nuo Izraelio procesui, turėjau iš naujo įvertinti tam tikrus Izraelio visuomenės man įdiegtus įsitikinimus. Štai keli jų:

  • Mūsų, žydų, visada visi neapkentė, tuo mes unikalūs. Nė viena kita tauta niekada nepatyrė ir nepatiria tiek neapykantos, kiek mes, ir niekieno kančios neprilygsta mūsų kančioms.
  • Mums visada gresia būti sunaikintiems, dar vienas Holokaustas yra neišvengiamas.
  • Mums jaučiama neapykanta, „antisemitizmas“, yra ypatingas, jis skiriasi nuo „įprasto“ rasizmo.
  • Visi nežydai, net jei atrodo malonūs ir draugiški, potencialiai yra antisemitai. Nežydais negalima pasitikėti, nes anksčiau ar vėliau jie vėl atvirs į mūsų priešus. Mūsų nepaskelbę priešais atsuks mums nugarą ir niekuo nepadės.
  • Mes kitokie nei visi kiti žmonės. Labiau laikomės etikos principų, esame sąžiningesni, moralesni, protingesni ir iš esmės demokratiškesni už visas kitas planetos bendruomenes. Tai dėl to mūsų taip neapkenčia.
  • Holokaustas – unikalus. Jo niekada, jokiais būdais negalima lyginti su jokiu kitu genocidu. Holokausto pamokas taikyti universaliai reiškia neigti jo unikalumą – taip elgiasi antisemitai.
  • Izraelis yra vienintelė žydams saugi vieta žemėje. Tačiau, kadangi mūsų visi nekenčia, jie nori atimti iš mūsų galimybę turėti savo valstybę, taigi esame priversti nuolat kovoti dėl jos išlikimo.
  • Per Holokaustą mirę žydai buvo silpni. Jie pasidavė „it į skerdyklą vedamos avys“. Izraelio paskirtis – sukurti galingą „naujųjų žydų“ tautą, kuri niekada daugiau netaps auka.
  • Mes – taiką mylinti tauta. Buvome priversti kariauti visus savo karus (karas, kurio nesirenki – mil’hammot ein-breira).
  • Izraelio gynybos pajėgos – moraliausia pasaulio kariuomenė. Ji suburta vien gynybai. Mūsų kariuomenė puola tik išprovokuota. Mūsų kariuomenė niekada nežudo nekaltų žmonių.
  • Visi nemėgstantys Izraelio arba jį kritikuojantys yra antisemitai.

Nenuostabu, kad pasijutau artima buvusiems kultų nariams. Izraelio žydų įsitikinimų sistema (kuri man nuo mažumės buvo kalama į galvą) ir daugybei kultų būdinga įsitikinimų sistema praktiškai niekuo nesiskiria. Palyginkime:

  • Kultams labai būdingas įsitikinimas, kad jie yra ypatingi ir kitokie, nei visas likęs pasaulis.
  • Kultuose daug nuolatinės baimės, jų nariai galvoja, kad grupės egzistavimui visada gresia pavojus.
  • Kulto nariams dažnai teigiama, kad pasaulis už jo ribų yra pavojingas, ir saugus gali būti tik su grupe.
  • Grupės nariams dažnai sakoma, kad aplinkiniai jų grupės nesupranta arba jos neapkenčia.
  • Daugybėje kultų kulto išlikimas laikomas pačiu svarbiausiu dalyku, kuriam turi būti visada teikiama pirmenybė.
  • Didžiausia vertybė kiekvieno individo gyvenime yra lojalumas grupei. Lojalumas privalo būti absoliutus – net tada, kai nariai mano savo grupę darant kažką blogo.
  • Paprastai kultų nariams draudžiama aplinkiniams pasakoti apie tai, kas vyksta kulto viduje. Tai laikoma lojalumo stoka, kuri stato grupę į pavojų.

Šie įsitikinimai sudaro kulto psichologijos pagrindą. Kulto psichologija būdinga ir painioms šeimos sistemoms, ji gali egzistuoti praktiškai bet kokiuose grupinės sąveikos kontekstuose. Kitaip sakant, ji nebūtinai susijusi su religija. Kulto psichologija yra bandos mentalitetas, paprastai išsivystantis priešiškomis sąlygomis, kai žmonėms jaučiasi gyveną nuolatiniame dideliame pavojuje.

Kai kurie žmonės nuo gimimo auginami pagal šiuos psichologinius principus, tokia indoktrinacija įvyko ir mano atveju. Tačiau yra ir žmonių, kurie perima šiuos principus patys. Kulto psichologija dažnai traukia tuos, kurie jau ir taip gyvena apimti baimės ir trokšta aiškiau suvokti tikrovę, egzistenciją ir savo paskirtį. Tokie žmonės sunkiai toleruoja dviprasmybes ir saugumo ieško burdamiesi į grupes su kitais. Jei kokiam nors kultui būtų suteikta galimybė įkurti nuosavą valstybę, ji būtų Izraelio kopija.

Taigi nenuostabu, kad mane buvo apėmę tokie jausmai. Renkantis tarp universalių vertybių (viena kurių yra ir engiamų palestiniečių palaikymas) ir lojalumo savo tautai – suvokiamo kaip itin svarbi vertybė – iš manęs buvo tikimasi pirmenybę suteikti pastarajam variantui. Nusprendusi, jog lojalumas savo tautai man nėra svarbiausias dalykas, tapau ne tik išdavike, bet ir itin blogu žmogumi.

Bowenas akcentuoja, kad fizinis išvykimas ir diferenciacija nėra tas pats. Aš išsikrausčiau į Australiją, atsisakiau pilietybės – tai jis vadina „saitų nukirtimu“. Tačiau tik pradėjusi sąmoningą atsiskyrimo nuo Izraelio procesą supratau, kad diferenciacija visų pirma yra pasitraukimas iš grupės psichologine, emocine ir dvasine prasme. Privalėjau palikti man Izraelio primestą tapatybę praeityje ir tapti pačia savimi. Tačiau tam, kad mano individuali tapatybė išsilaisvintų iš Izraelio sukurtos tapatybės gniaužtų, turėjau išgyventi intensyvią vidinę emocinę kovą. Tokie patys emociniai sunkumai ištinka kiekvieną žmogų, besistengiantį palikti tarpusavyje painiai susisaisčiusią, į kultą panašią grupę ar šeimą. Tokios grupės neleidžia žmonėms vystytis kaip asmenybėms, o jei yra panašios į Izraelį, dar ir verčia savo narius bendrininkauti vykdant, teisinant ir slepiant jų pasibaisėtinus nusikaltimus.

Išvada

Tam, kad išgydyčiau savąsias traumas, pelnyčiau teisę tapti psichoterapeute ir liestis prie klientų gyvenimų, privalėjau atsiskirti nuo savo biologinės šeimos.

Tam, kad tapčiau padoriu žmogumi, nešvaistyčiau gyvenimo kaip abejinga liudininkė, tylinti nusikaltimų žmonijai akivaizdoje, privalėjau atsikirti nuo visos savo kultūros. Sąmoningai nusprendžiau lojalumą grupei, kurioje gimiau, iškeisti į lojalumą savo pačios vertybėms. Universalioms vertybėms, kurios svarbesnės už mus pačius.

Netikiu, kad viena kuri grupė ar žmogus yra vertingesni už kitus. Visi žmonės trokšta gyvenime daug daugiau nei vien išlikti. Privalome stengtis kurti tokį pasaulį, kuriame visi galėtų įgyvendinti savo potencialą. Tačiau tam, kad šis darbas pasisektų, o jo vaisiai nenunyktų, iš pradžių privalome gerai suvokti, kas tokie esame.

 

Avigail Abarbanel gimė ir užaugo Izraelyje. 1991 m. ji persikraustė gyventi į Australiją, šiuo metu gyvena Škotijos šiaurėje. Ji yra psichoterapeutė, dirba privačioje klinikoje. Palestiniečių teisių gynėja. Straipsnių rinkinio Beyond Tribal Loyalties: Personal Stories of Jewish Peace Activists (Cambridge Scholars Publishing, 2012) redaktorė.

Versta iš: Avigail Abarbanel, ‘Exiting Zionism’ — a former Israeli’s awakening, Mondoweiss, 2022.05.12. Šio teksto publikavimui portale Palestina.lt gautas specialus „Mondoweiss“ leidimas. Vertė Ieva Balčiūnaitė.