Lapkričio 29 Jungtinės Tautos paskelbė Tarptautine solidarumo su palestiniečiais žmonėmis diena. Kuo ypatinga ši diena Palestinos istorijoje? Nagi, tos pačios Jungtinės Tautos 1947 m. lapkričio 29 d. paskelbė Palestinos padalijimo planą (Rezoliucija 181), pagal kurį savo nuožiūra pasiūlė padalyti amžių amžius gyvavusią vientisą Palestiną į dvi valstybes; viena iš jų turėjo būti kalbos valstybė („arabų“), kita – religijos („žydų“)*.

Čia būtina pažymėti, kad:

  1. šita JT rezoliucija buvo tiesiog siūlymas, o ne joks nuosprendis;
  2. JT siūlymas buvo absoliučiai nesąžiningas: pagal jį,  56 proc. žemės turėjo atitekti vienai religijai, nors žydai tuo metu buvo nusipirkę žemių vos 6 proc. Palestinos teritorijos, o palestiniečiai sudarė daugiau kaip du trečdalius visų Palestinos gyventojų;
  3. savaime suprantama, palestiniečiai tokį nesąžiningą siūlymą atmetė, vietoj to ragindami kurti vieną demokratišką ir lygiomis teisėmis grįstą valstybę visiems jos gyventojams, bet ši idėja niekam nepasirodė verta dėmesio;
  4. nei Jungtinės Tautos, nei jokia kita tarptautinė organizacija neturi jokios teisės dalyti, skaidyti ar dovanoti kažkam to, kas joms nepriklauso.

Deja, paėmė ir padovanojo – lygiai kaip Britanija savo 1917 m. Balfouro deklaracija padovanojo kolonijiniam sionistiniam judėjimui Palestiną, kuri nei Britanijai, nei kolonijiniam sionistiniam judėjimui nepriklausė. Tačiau JT nusimeta bet kokią atsakomybę ir ragina visus kartą per metus, lapkričio pabaigoje, prisiminti ir kažkaip paminėti (dainomis? šokiais?) šį savo nusikaltimą.

Kas nutiko po tokios dosnios „dovanos“? Nagi, žydų teroristinės organizacijos „Haganah“, „Irgun“ ir kitos suintensyvino savo jau anksčiau pradėtą vykdyti Palestinos etninį valymą tokiomis priemonėmis kaip teroro atakos prieš civilius, masinės žudynės, gyventojų bauginimas ir priverstinis iškraustymas. Kulminacija įvyko 1948 m. gegužės 15 d., kai išsikrausčius britų okupacinei kariuomenei Palestinoje pasiskelbė įsikuriantis Izraelis. Tai yra Nakba, Palestinos katastrofa, tebesitęsianti iki šiol (Nakba: kas bendro tarp Palestinos ir Lietuvos?).

Tad ką čia švęsti? Ką čia minėti?

Kiekviena diena turi būti solidarumo diena. Kiekviena diena yra vis nauja proga atitaisyti neteisybes. Kiekviena diena yra vis nauja galimybė kovoti už laisvę.

Gyvenimas toks trumpas. Nešvaistykim savo dienų. Būkim laisvi ir teisingi.

 

* Didžiosios dalies palestiniečių gimtoji kalba yra arabų, priklausanti semitinei kalbų grupei. Jei „arabais“ laikysime „tautybę“ ar „etninę grupę“, tuomet ir šis apibūdinimas netinka, nes palestiniečiais save laiko ir Palestinoje gyvenantys armėnai, graikai ortodoksai, afro-palestiniečiai, beduinai, romai ir kitos žmonių grupės. Didžioji dalis palestiniečių yra musulmonai, tačiau daug jų yra ir krikščionys, taip pat ateistai, agnostikai, drūzai ir kt. Tuo tarpu „žydai“ yra judaizmą išpažįstantys žmonės, kurie gali būti bet kokios tautybės, pvz. rusai, vokiečiai, JAV amerikiečiai, etiopai, marokiečiai ir t. t.