Šis pabėgimas tapo legendiniu vos tik įvykęs.
Ankstų pirmadienio, rugsėjo 6-osios rytą šeši Palestinos politiniai kaliniai savo išsikastu tuneliu pabėgo iš griežtai saugomo Izraelio okupacinio kalėjimo.
Keturias dienas jie visi buvo laisvi.
Penktąją Izraelio režimas sučiupo du, po to dar du.
Du liko laisvėje.
Iki sekmadienio ryto, kai, pasiekę Dženino miestą, nusprendė patys pasiduoti, siekdami apsaugoti juos slėpusius žmones nuo okupanto keršto.

46 m. Mahmoudas al-Ardah, 39 m. Mohammadas al-Ardah, 49 m. Yaqoubas Mahmoudas Qadris, 46 m. Zakaria al-Zubaidis, 26 m. Munadelis Nafiatas ir 35 m. Ayhamas Kamanjis tunelį kasė šaukštais maždaug devynis mėnesius. Įėjimas – po jų kameros tualetu, išėjimas – keli žingsniai už kalėjimo sienos, tiesiai po okupanto stebėjimo bokšteliu. Okupantas vėliau paskelbė ištyręs, kad bokštelyje buvęs apsauginis tuo metu miegojo.

Tarptautinėse teisės normose aiškiai įvardyta, kad karo kalinių (angl. prisoners of war) pabėgimas ar bandymas pabėgti iš kalėjimo nėra nusikaltimas.

Palestinos kaliniai Izraelio okupaciniuose kalėjimuose yra politiniai kaliniai (ir tai, kad Izraelis jų tokiais nelaiko, yra tik jo paties nuomonė, prieštaraujanti tarptautinės teisės nuostatoms). Kas yra politiniai kaliniai, Lietuvoje mes žinome.

Palestiniečiai civiliai teisiami ne civiliniuose teismuose, o kariniuose tribunoluose, kur kaltais paskelbiama virš 97 proc.

Izraelio režimas vykdo kankinimus

Kaip yra įpratęs, Izraelio kolonijinis režimas spjauna į visus ir bet kokius moralės kodus, tarptautinės teisės normas ir net savo paties susikurtus įstatymus: sugautus pabėgusius vyrus kankina žiauriais fiziniais ir psichologiniais metodais, o po kankinimų, kaip jam irgi yra įprasta, atsisako suteikti būtinąją medicininę pagalbą. Sionistinis režimas taiko ir kitą savo itin mėgstamą sadistinę praktiką – bando palaužti laisvės kovotojų dvasią paversdamas jų artimųjų gyvenimus pragaru, tardymui išveža pabėgusiųjų šeimos narius.

Vieno iš pabėgusiųjų advokatas Khaledas Mahajna, kuriam savo ginamąjį pagaliau buvo leista pamatyti tik po penkių dienų, pasakoja, kad pabėgęs į laisvę Muhammadas al-Ardah keliavo po jam uždraustą Tėvynę, aplankė mamą ir pirmąkart per daugiau nei du dešimtmečius nuo medžio nusiskynė šviežių figų. Visą atsakomybę už pabėgimo iš kalėjimo planavimą ir įgyvendinimą prisiėmęs atletas, intelektualas Mahmoudas al-Ardah (prieš tai jau du kartus bandęs pabėgti) advokatams sakė, kad pabėgimą vertina kaip pasiekimą, tačiau nerimauja dėl kitų kalinamųjų padėties; jis pasakojo, kaip išlindę iš tunelio vyrai slapstydamiesi vengė lankytis palestiniečių apgyvendintuose kaimuose, kad jų gyventojams neprišauktų okupanto bausmių.

Tačiau baudžiama vis vien. Iškart po pabėgimo Izraelis dar labiau suintensyvino savo smurto politiką tiek civilių apgyvendintose okupuotose teritorijose, tiek ir savo okupaciniuose kalėjimuose: prasidėjo reidai, pristatyta dar daugiau karinių patikros punktų, pradėtos taikyti kolektyvinės bausmės (šias draudžia Ketvirtoji Ženevos Konvencija).

Tarptautinėse teisės normose aiškiai įvardyta, kad karo kalinių (angl. prisoners of war) pabėgimas ar bandymas pabėgti iš kalėjimo nėra nusikaltimas.

Palestinos Žmogaus teisių organizacijų taryba, Palestinos Nevyriausybinių organizacijų tinklas ir kitos organizacijos kreipėsi į Jungtinių Tautų Specialiųjų procedūrų instituciją, ragindamos JT įsikišti ir padėti sustabdyti neteisėtus Izraelio veiksmus. Taip pat kreiptasi ir į Tarptautinį Raudonojo Kryžiaus Komitetą Jeruzalėje, prašant apsaugoti žmonių teises. Kiek mums žinoma, konkrečių veiksmų dėl Palestinos politinių kalinių apsaugos šios institucijos dar nesiėmė.

Įkalinti savo pačių Tėvynėje

Palestinos žmones Izraelio režimas įkalina už viską, bet ką ir nieką. Įkalinimą naudoja kaip priemonę atskirti žmones nuo jų šeimų, išardyti bendruomeninius ryšius, palaužti tiek kūną, tiek dvasią, ir suluošinti visą populiaciją, kuri yra priversta savo gyvenimo ritmą taikyti ne tik prie visų kasdienių okupacijos sunkumų, bet ir prie artimųjų bei mylimųjų nebuvimo šalia.

Izraelio kalinamiems palestiniečiams dažnai neleidžiama pasimatyti su artimaisiais ir advokatais, už maistą ir kitus reikmenis kalėjime jie turi susimokėti patys, yra dažnai perkelinėjami iš vieno kalėjimo į kitą; smurtiniai reidai kamerose, kankinimai tardymų metu ir dienas ar savaites trunkančios izoliacijos bausmės vienutėje yra įprasta Izraelio praktika. Izraelio „teismuose“ ir kaltintojo, ir aukos, ir budelio, ir teisėjo vaidmenis atlieka tas pats režimas. Palestiniečiai civiliai teisiami ne civiliniuose teismuose, o kariniuose tribunoluose, kur kaltais paskelbiama virš 97 proc.

Teisingumas? Temidei akys ne užrištos – jos išbadytos.

Palestinos Paramos kaliniams ir žmogaus teisių asociacijos „Addameer“ duomenimis, šiuo metu Izraelis savo okupaciniuose kalėjimuose laiko 4650 palestiniečius, tarp jų – 200 vaikų ir 520 vadinamųjų „administracinių sulaikytųjų“, t. y. žmonių, kuriems nėra pateikti jokie kaltinimai.

Kaip Izraelio režimas elgiasi su kalinamais Palestinos vaikais, dokumentuoja organizacija „Defence for Children International – Palestine“. Kasmet vidutiniškai 700 Palestinos vaikų Izraelis tampo po savo karinio sulaikymo sistemą, kurioje netinkamas elgesys (gąsdinimas, mušimas, kankinimas) yra institucionalizuotas ir plačiai paplitęs. Taip, kalba eina apie vaikus. Įsivaizduokit, ką įkalinimas padaro vaiko psichikai.

„Šeši pabėgusieji vyrai pralaužė kai ką rimtesnio nei ypatingo saugumo režimo kalėjimas: jie prasirausė į grūdėtus trapios sionizmo ideologijos psichikos požemius. Pirmiausia, ta mažytė anga. Toliau – visa šalis.” – Steve’as Salaita

Izraelis visa tai „pateisina“ grėsme savo saugumui, tačiau niekaip nesugeba, nenori ir negali pripažinti, kad didžiausia grėsmė yra jis pats, kaip okupantas ir kolonizatorius.

Palestiniečiai, kaip ir bet kurie kiti okupuoti žmonės, turi teisę okupacijai priešintis bet kokia forma, įskaitant ir ginkluotą pasipriešinimą.

Nieko nėra neįmanomo

Palestinos-JAV rašytoja Susana Abulhawa esė „#PalestinosKaliniai: Dabar ne laikas pulti į neviltį“ (#PalestinianPrisoners: This is not the time to despair) rašo:

„Mūsų drąsieji politiniai kaliniai žinojo, kuo rizikuoja. Taip elgiasi revoliucionieriai. Jie verčiau kovos, nei pasiduos. Nepaisant to, kad bus dabar, jų veiksmas nebegali būti neįvykdytas. Jų suduotas smūgis „Izraeliui“ nebegali būti atsiimtas. Jie tiek daug paaukojo, kad suteiktų mums vilties. Tai kaip mes galim pasiduoti depresijai ir pralaimėjimo jausmui?

Teisingumas? Temidei akys ne užrištos – jos išbadytos.

Ne pralaimėjimas ir ne depresija juos motyvavo ištisas bemieges naktis kasti tunelį be tam tinkamų priemonių. Ir tikrai ne tikėjimas Izraelio kruopščiai kultivuojamu savo visagalybės įvaizdžiu.

Mažiausia, ką galim padaryti juos pagerbdami – tai toliau nešti vilties deglą ir impulsą išsilaisvinti, kas, be abejonės, buvo pačioje jų heroizmo širdyje. Galim sutvirtinti savo nepaklusnumą ir atsisakymą amžinai gyventi tremtyje ar parklupdyti ant kelių. Galim suprasti, kad nieko nėra neįmanomo, įskaitant ir šito žiauraus sionistinio režimo pabaigą.“

Kontra-smūgis

Apie legendinį Palestinos laisvės kovotojų pabėgimą iš Izraelio kalėjimo palestinietis JAV profesorius Steve’as Salaita, išmestas iš universiteto už viešai išreikštą paramą Gazai per 2014 m. Izraelio vykdytą jos bombardavimą, esė „Architektūrų iliuzijos“ (Architectures of Delusion) rašo (ištraukos; vert.: Palestina.lt):

Architektūrų iliuzijos

„Šiam simbolizmui atsispirti neįmanoma: šeši vyrai – pasaulio laikomi politiniais kaliniais, jų pagrobėjų nuomone, teroristai – išsikasė sau kelią iš Izraelio griežtai saugomo kolonijinio kalėjimo pavadinimu Gilboa ir pradingo ankstaus ryto tamsoje; jų pabėgimas toks drąsus ir neįtikėtinas, kad tikrai taptų didelio biudžeto filmu, jei Holivudas palestiniečiams nejaustų neapykantos.

///

Iš žemės jie išniro kaip brangūs jos ištekliai, tarsi naujai gimstantys organizmai – kaip sėklos, pasiryžusios pradėti gyvybę. Arabai džiūgavo dviejuose žemynuose, kol izraeliečiai ir jų imperialistiniai sponsoriai prisiekinėjo atgauti kontrolę: daugiau policijos, daugiau tvarkos, daugiau šnipinėjimo, dar daugiau įkalinimo. Kaip visad, kai palestiniečiai įrodo gebantys elgtis žmogiškai, okupantai susirietė iš skausmo dėl jų barbariškumo ir neteisėtumo, bet po tuo pasipiktinimu slepiasi įprastinė kankynė, kad čiabuviai ir vėl atmetė okupantų jurisdikciją.

Okupantus pažemino, numistikavo ir pergudravo žmonės, kurių tariamas nepilnavertiškumas yra esminis okupantų pasitikėjimo savimi komponentas. Izraeliečių nebenuramina jų paniekinantis įsitikinimas, esą palestiniečiai yra tik paprasti, ant pilvų ropojantys pabaisos. Šeši pabėgusieji vyrai pralaužė kai ką rimtesnio nei ypatingo saugumo režimo kalėjimas: jie prasirausė į grūdėtus trapios sionizmo ideologijos psichikos požemius. Pirmiausia, ta mažytė anga. Toliau – visa šalis.

///

Džiaugsmas dėl pabėgimo, kurį jautė dauguma stebinčiųjų, parodo gyvenimo kapitalizmo sąlygomis degradacijas. Daugelis mūsų, persidirbę ir kankinami nerimo, irgi norėtume išlįsti pro mažytį plyšelį į kitokį pasaulį. Tačiau turim pripažinti, kad tie šeši vyrai pabėgo neįtikėtinų pastangų ir atsidavimo dėka – būtent tų dalykų, kurie bus būtini vis didėjančio nepritekliaus ir nesaugumo, ekocido ir entropijos laikais, kuomet tokie terminai kaip „segregacija“ ir „lokdaunas“ tapo reguliaria mūsų žodyno dalimi.

///

Tačiau pabėgimas buvo ne tik simbolinis veiksmas. Tai buvo fizinis stebuklas, kurio materialių pasekmių dar iki galo nesuprantame. Pažemintas kolonizatorius yra pavojinga būtybė, linkusi į savitikslį smurtą kaip būdą atgauti psichinės viršenybės jausmą. Kolonizatorius nori sugauti ir paniekinti pabėgusiuosius. Pats kolonizatoriaus savęs suvokimas priklauso nuo tokių grandiozinių jo viršenybės gestų.

///

Kas benutiktų tiems šešiems vyrams, jie jau dabar gali skelbti pergalę. Sveikinam juos ir švenčiam, nes užguitųjų gyvenimą įkūnija rezistencija; ir niekas toje išpustytoje, narcisistinėje interneto „ekspertų“ aplinkoje negali prilygti gerai įvykdyto kontra-smūgio keliamam virpuliui.“