Dalinamės ištrauka iš Ilan Pappé knygos „Palestinos etninis valymas”.

Šioje ištraukoje – knygos Palestinos etninis valymas pratarmėje – Ilan Pappé rašo apie „Raudonąjį namą“ Tel Avive, kuris tapo Haganos – svarbiausios sionistų pogrindžio milicijos Palestinoje – štabu, britų mandato laikotarpiu Palestinoje 1920–1948 m. Jis pasakoja, kaip 1948 m. kovo 10 d. Davidas Ben Gurionas, pirmasis Izraelio ministras pirmininkas, susitiko su sionistų vadovybe ir jaunais žydų karininkais, kad užbaigtų Palestinos etninio valymo planus, kuriuose numatyta „kaip jėga iškeldinti žmones: plataus masto bauginimas, kaimų ir gyvenviečių apgultis bei bombardavimas, gyvenamųjų namų, kito nekilnojamojo turto, prekių padegimas, gyventojų išvarymas, griovimas ir galiausiai griuvėsių užminavimas, kad išvaryti gyventojai negalėtų sugrįžti.”

Raudonasis namas

Mes gedime ne dėl atsisveikinimo.
Neturime nei laiko, nei ašarų.
Nesuvokiame, kad tai atsisveikinimas.
Žinoma, tai Atsisveikinimas,
Todėl verkiame.

Taha Muhammad Ali (1988 m.), pabėgėlis iš Safurijos kaimo

„Aš už priverstinį perkėlimą; nematau čia nieko amoralaus.“

Davidas Ben Gurionas Žydų agentūros valdybai, 1938 m. birželis¹

Raudonasis namas buvo tipiškas ankstyvasis Tel Avivo pastatas. Šis namas, XX a. 3-iame dešimtmetyje jį pastačiusių žydų statybininkų bei amatininkų pasididžiavimas, buvo pagrindinė vietos darbininkų tarybos buveinė. Tokią paskirtį namas išlaikė iki pat 1947 m. pabaigos, kai tapo Haganos – svarbiausios sionistų pogrindžio milicijos Palestinoje – štabu. Netoli jūros, Jarkono gatvėje šiaurinėje Tel Avivo dalyje, esantis pastatas gražiai papildė pirmąjį „hebrajišką“ miestą ant Viduržemio jūros krantų – Baltąjį miestą, kaip jį meiliai vadino miesto literatai ir mokslo vyrai. Juk tuo metu, priešingai nei dabar, akinantis  namų baltumas miestą užliedavo prabangia šviesa, tokia būdinga šio regiono Viduržemio jūros uostams. Šis vaizdas buvo atgaiva skaudančioms akims, elegantiškai sulydantis Bauhauzo motyvus ir vietinę Palestinos architektūrą į tai, kas vadinama Levanto architektūra – mažiausiai menkinamąja šio žodžio prasme. Toks buvo ir Raudonasis namas − jo paprastas stačiakampes formas puošė elegantiškos arkos, jos rėmino įėjimą ir rėmė balkonus dviejuose viršutiniuose aukštuose. Būdvardžio „raudonasis“ atsiradimą namo pavadinime paskatino arba asociacija su darbininkų judėjimu, arba rausvas atspalvis, kurį namas įgaudavo leidžiantis saulei². Pirmoji versija tiko labiau, nes pastatas tebebuvo siejamas su sionistinio socializmo atšakos veikla, ypač kai 8-ame dešimtmetyje tapo centrine Izraelio kibucų judėjimo buveine. Tokie namai – reikšmingos istorinės britų mandato laikotarpio liekanos – paskatino UNESCO 2003 m. Tel Avivą paskelbti pasaulio paveldo objektu.

Šiandien namo nebėra – jis tapo plėtros, kuri šią architektūrinę relikviją sulygino su žeme, kad atsirastų vietos automobilių stovėjimo aikštelei prie naujojo „Sheraton“ viešbučio, auka. Taigi šioje gatvėje Baltojo miesto nebeliko nė pėdsako. Jis iš lėto virto nuolat besiplečiančiu, užterštu, ekstravagantišku metropoliu – šiuolaikiniu Tel Avivu.

Šiame pastate 1948 m. kovo 10 d., šaltą trečiadienio popietę, vienuolika sionistų vadovybės veteranų drauge su jaunais žydų kariškiais sudėjo paskutinius taškus etninio Palestinos valymo plane. Tą patį vakarą daliniams duoti kariniai įsakymai rengtis sistemingam didelio masto palestiniečių išvarymui iš krašto teritorijų.³ Kartu su įsakymais pateikti išsamūs aprašymai, kaip jėga iškeldinti žmones: plataus masto bauginimas, kaimų ir gyvenviečių apgultis bei bombardavimas, gyvenamųjų namų, kito nekilnojamojo turto, prekių padegimas, gyventojų išvarymas, griovimas ir galiausiai griuvėsių užminavimas, kad išvaryti gyventojai negalėtų sugrįžti. Kiekvienam daliniui pateiktas atskiras kaimų ir bendruomenių – šio generalinio plano taikinių – sąrašas. Šis planas kodiniu pavadinimu „D planas“ (parsisiųsti PDF) (hebr. Dalet) buvo ketvirtoji ir galutinė mažiau reikšmingų planų, kuriuose sionistai numatė Palestinos bei jos gyventojų likimą, versija.

jėga iškeldinti žmones: plataus masto bauginimas, kaimų ir gyvenviečių apgultis bei bombardavimas, gyvenamųjų namų, kito nekilnojamojo turto, prekių padegimas, gyventojų išvarymas, griovimas ir galiausiai griuvėsių užminavimas, kad išvaryti gyventojai negalėtų sugrįžti.

Ankstesniuose trijuose planuose buvo tik miglotai numatyta, kaip sionistų vadovybė spręs tokios daugybės palestiniečių, gyvenančių žydų nacionalinio judėjimo geidžiamose žemėse, klausimą. Galiausiai paskutiniame ketvirtajame projekte buvo aiškiai ir vienareikšmiškai nutarta – palestiniečiai turi išeiti.⁴ Vieno pirmųjų šio plano reikšmingumą pastebėjusių istorikų – Simchos Flapano – žodžiais, „Haganos Dalet plane buvo numatyti prieš arabus nukreipti kariniai veiksmai, įskaitant kaimo vietovių užkariavimą ir sunaikinimą“⁵. Iš tiesų plano tikslas buvo sunaikinti Palestinos kaimus ir miestus.

Kaip bus siekiama parodyti pirmuosiuose knygos skyriuose, šis planas buvo neišvengiamas sionistų ideologinio užmojo užtikrinti, kad Palestinoje gyventų vien žydai, rezultatas ir kartu atsakas į įvykius regione po to, kai Britanijos ministrų kabinetas nusprendė užbaigti savo mandatą. Susirėmimai su vietos palestiniečių milicija sukūrė puikų kontekstą ir pretekstą ideologinei etniškai išvalytos Palestinos vizijai įgyvendinti. Sionistinė politika, kuri iš pradžių buvo tam tikras kerštas palestiniečiams už 1947 m. vasarį vykusius antpuolius, 1948 m. kovą virto iniciatyva etniškai išvalyti visą šalį.⁶

Misija buvo įgyvendinta per šešis mėnesius po šio sprendimo priėmimo. Ją užbaigus, jau buvo iškeldinta daugiau nei pusė vietinių Palestinos gyventojų – beveik 800 tūkst. žmonių, sunaikintas 531 kaimas ir ištuštinta 11 miesto gyvenviečių. Sistemingas 1948 m. kovo 10 d. priimto plano įgyvendinimas ir vėlesniais mėnesiais neabejotinai buvo etninio valymo operacija, pagal šiandieninę tarptautinę teisę laikoma nusikaltimu žmonijai.

Po Holokausto nuslėpti didelio masto nusikaltimų žmonijai jau nebeįmanoma. Mūsų modernus pasaulis, kuris remiasi komunikacija, nebeleidžia – ypač po to, kai išaugo elektroninių žiniasklaidos priemonių naudojimas – paslėpti nuo visuomenės žmogaus sukeltų katastrofų ar jas neigti. Ir vis dėlto vienas toks nusikaltimas buvo beveik visiškai ištrintas iš pasaulio visuomenės atminties – 1948 m. Izraelio įvykdytas palestiniečių turto nusavinimas. Nuo tada šis didžiausią įtaką šiuolaikinei Palestinos žemių istorijai turintis įvykis buvo sistemingai neigiamas ir net šiandien dar nėra pripažintas istoriniu faktu. Ką jau kalbėti apie jo pripažinimą nusikaltimu, kurį būtina įvertinti ir politiškai, ir morališkai.

buvo iškeldinta daugiau nei pusė vietinių Palestinos gyventojų – beveik 800 tūkst. žmonių, sunaikintas 531 kaimas ir ištuštinta 11 miesto gyvenviečių.

Etninis valymas yra nusikaltimas žmonijai ir jį vykdantys asmenys šiandien yra pripažįstami nusikaltėliais, teistinais specialiuose teismuose. Gali būti nelengva nuspręsti, kaip reikėtų vadinti asmenis, inicijavusius ir įvykdžiusius etninį valymą Palestinoje 1948 m., ar kaip juos vertinti teisiškai, tačiau galima rekonstruoti jų nusikaltimus ir pateikti istoriografinę ataskaitą, tikslesnę nei ligšiolinės, ir sąžiningesnę moralinę poziciją.

Žinome vardus žmonių, sėdėjusių tame kambaryje viršutiniame Raudonojo namo aukšte, kur kabojo marksistiniai plakatai su užrašais „Ginklo broliai“ ir „Plieninis kumštis“, vaizduojantys „naujuosius žydus“ – raumeningus, sveikus, įdegusius, pasirengusius „narsiai kovai“ ir iš už apsauginių barjerų besitaikančius į „priešiškus arabų interventus“. Žinome ir įsakymus vykdžiusių vyresniųjų karininkų pavardes. Visi jie – garsios Izraelio herojų panteono figūros.⁷ Ne taip seniai daugelis jų buvo dar gyvi ir atliko reikšmingas funkcijas Izraelio politiniame ir visuomeniniame gyvenime. Šiandien iš jų gyvų likę labai nedaug.

Palestiniečiams ir visiems, atmetusiems sionistų versiją, jau seniai, dar prieš šios knygos atsiradimą, buvo aišku, kad tie žmonės vykdė nusikaltimus, tačiau sėkmingai išvengė teisingumo ir tikriausiai niekada neatsidurs teisme už tai, ką padarė. Be pačios traumos, didžiausią nusivylimą palestiniečiams kelia tai, kad iki šiol tų vyrų nusikalstama veika buvo kruopščiai neigiama ir kad palestiniečių kančia buvo visiškai ignoruojama nuo pat 1948 m.

Maždaug prieš trisdešimt metų etninį valymą išgyvenusios aukos ėmėsi atkurti istorinį paveikslą, kuris oficialioje Izraelio 1948 m. įvykių versijoje buvo visais būdais slepiamas ir iškraipomas. Izraelio istoriografai kuria pramanus apie masinį šimtų tūkstančių palestiniečių „savanorišką persikėlimą“, t. y. laikiną savo namų ir kaimų palikimą, kad būtų atlaisvintas kelias besiveržiančioms arabų armijoms, pasiryžusioms sunaikinti jauną Izraelio valstybę. 8-ame dešimtmetyje palestiniečių istorikai, visų pirma Walidas Khalidis, rinkdami autentiškus prisiminimus ir dokumentus apie tautos likimą, sugebėjo atkurti nemažą paveikslo, kurį Izraelis bando ištrinti, dalį. Tačiau juos greitai nustelbė kitos publikacijos, pvz., Dano Kurzmano Genesis 1948, išleista 1970 m. ir pakartota 1992 m. (šį kartą su vieno iš Palestinos etninio valymo vykdytojų – Yitzhako Rabino, vėliau tapusio Izraelio ministru pirmininku, įvadu). Atsirado ir tų, kurie parėmė palestiniečių pastangas, pvz., Michaelio Palumbo knyga The Palestinian Catastrophe, išleista 1987 m., patvirtino palestinietiškąją 1948 m. įvykių versiją. Autorius savo darbe remiasi Jungtinių Tautų dokumentais ir interviu su palestiniečių pabėgėliais bei tremtiniais, kuriuos vis dar tebepersekioja ryškūs priminimai apie tai, ką jiems teko patirti per Nakbą.⁸

Politinis proveržis kovoje dėl Palestinos atminties galėjo įvykti 9-ame dešimtmetyje, kai Izraelyje atsirado vadinamoji „naujoji istorija“. Tai buvo mažos Izraelio istorikų grupės bandymas peržiūrėti sionistinę 1948 m. karo versiją.⁹ Aš buvau vienas iš jų. Tačiau mes, naujieji istorikai, reikšmingiau taip ir neprisidėjome prie kovos su Nakbos neigimu, nes vengėme etninio valymo klausimo ir, kaip būdinga diplomatiškiems istorikams, dėmesį sutelkėme į detales. Vis dėlto Izraelio istorikams revizionistams, naudojantis daugiausia Izraelio kariniais archyvais, pavyko parodyti, koks melagingas ir absurdiškas buvo Izraelio tvirtinimas, kad palestiniečiai išvyko „savo iniciatyva“. Šie istorikai patvirtino daugelį masinio išvarymo iš kaimų bei miestų atvejų ir atskleidė, kad žydų pajėgos įvykdė nemažai žiaurių nusikaltimų, įskaitant žudynes.

Vienas žymiausių šia tema rašiusių autorių – Izraelio istorikas Bennis Morrisas.¹⁰ Kadangi Morrisas rėmėsi tik Izraelio karinių archyvų dokumentais, jo sukurtas paveikslas buvo labai neišsamus. Vis dėlto jo pakako kai kuriems skaitytojams izraeliečiams suvokti, kad palestiniečių „savanoriškas bėgimas“ yra mitas ir kad Izraelio kuriamas autoportretas – „moralus“ karas prieš „primityvų“ ir priešišką arabų pasaulį 1948 m. – labai ydingas ir galbūt net žlugęs.

Paveikslas buvo neišsamus, nes Morrisas archyvuose rastas Izraelio karines ataskaitas priėmė už gryną pinigą ar netgi kaip absoliučią tiesą. Taigi jis ignoravo žydų žiaurumus – Akos vandentiekio užnuodijimą vidurių šiltinę sukeliančiomis bakterijomis, gausius išžaginimų atvejus, daugybę žudynių. Be to, jis nuolat ir neteisingai tvirtino, kad iki 1948 m. gegužės 15 d. priverstinių iškeldinimų nebuvo.¹¹ Palestiniečių šaltiniai aiškiai liudija, kad per kelis mėnesius prieš arabų pajėgoms atvykstant į Palestiną, kai už įstatymų laikymąsi ir tvarką šioje šalyje dar buvo atsakingi britai, t. y. iki gegužės 15 d., žydų pajėgoms jau buvo pavykę jėga iškeldinti beveik ketvirtį milijono palestiniečių.¹² Jei Morrisas ir kiti būtų pasinaudoję arabų šaltiniais ar pasitelkę žodinę istoriją, galbūt jie būtų geriau suvokę, kaip sistemingai buvo suplanuotas palestiniečių išvarymas 1948 m., ir teisingiau aprašę milžinišką Izraelio kareivių įvykdytų nusikaltimų mastą.

Taigi vis dar išlieka istorinis bei politinis poreikis siekti daugiau nei Morriso ar kitų pateikti aprašymai – tai vienintelis būdas atkurti išsamų vaizdą (pateikti jo trūkstamą dalį) ir dar svarbiau – iki galo suprasti dabartinio Izraelio ir Palestinos konflikto ištakas. Tačiau visų pirma, žinoma, svarbus moralinis imperatyvas kovoti su nusikaltimo neigimu. Šia linkme jau dedamos pastangos. Svarbiausias darbas – Walido Khalidžio knyga All That Remains, turėsianti didelę įtaką ateičiai – to buvo galima tikėtis žinant ankstesnį autoriaus indėlį kovojant su istorijos neigimu. Tai sunaikintų kaimų almanachas, kuris vis dar yra pagrindinis vadovas visiems, norintiems suvokti 1948 m. katastrofos siaubingumą.¹³

Būtų galima teigti, kad atskleistos istorijos jau turėtų pakakti ir nereikėtų papildomai svarstyti nerimą keliančių klausimų. Vis dėlto „naujajai istorijai“ ir pastarojo meto palestiniečių istoriografiniams darbams nepavyko pasiekti viešosios moralinės sąžinės ir priversti imtis veiksmų. Šioje knygoje daug dėmesio skyriau tiek 1948 m. etninio valymo mechanizmui, tiek pažinimo sistemai, leidusiai pasauliui pamiršti, o sionistų judėjimui – neigti nusikaltimą, kurį 1948 m. jie įvykdė palestiniečių tautai.

Kitaip tariant, noriu pateikti argumentus, kodėl moksliškai tyrinėdami 1948 m. įvykius ir viešai apie juos diskutuodami turime remtis ne ligšioline karo, bet etninio valymo paradigma. Neabejoju, katastrofos neigimas galėjo taip ilgai tęstis iš dalies dėl to, kad nebuvo etninio valymo paradigmos. Kurdamas savo tautą ir valstybę, sionistų judėjimas nekariavo karo, kuris „tragiškai, bet neišvengiamai“ būtų lėmęs „dalies“ vietos gyventojų išstūmimą, atvirkščiai – pagrindinis tikslas buvo visos Palestinos, kurios šiam judėjimui reikėjo savo naujajai valstybei įkurti, etninis valymas. Praėjus kelioms savaitėms po etninio valymo operacijų pradžios, kaimyninės arabų valstybės pasiuntė mažą, palyginti su jų bendra karine galia, armiją bandydamos užkirsti kelią etniniam valymui, bet veltui. Karas su reguliariosiomis arabų kariuomenėmis nesustabdė etninio valymo operacijų ir jos buvo sėkmingai užbaigtos 1948 m. rudenį.

Kai kam šis metodas – etninio valymo paradigmos laikymas a priori 1948 m. faktų dėstymo pagrindu – gali iš pradžių atrodyti kaip kaltinamoji išvada. Iš tiesų daugeliu atžvilgių tai yra mano J’accuse etninį valymą suplanavusiems politikams ir jį įvykdžiusiems generolams. Miniu jų vardus ne dėl to, kad noriu matyti juos teisiamus po mirties, bet kad sužmoginčiau ir kaltininkus, ir aukas. Nenoriu leisti, kad Izraelio įvykdyti nusikaltimai būtų priskiriami netiesioginiams veiksniams – „aplinkybėms“, „armijai“ arba, kaip sakė Morrisas, à la guerre comme à la guerre ir panašioms neapibrėžtoms priežastims, atleidžiančioms suverenias valstybes nuo atsakomybės ir padedančioms konkretiems asmenims išvengti teisingumo. Aš kaltinu, bet ir pats priklausau šioje knygoje smerkiamai visuomenei. Jaučiuosi esąs atsakingas, jaučiuosi esąs šios istorijos dalis ir kaip kiti mano visuomenės nariai esu įsitikinęs (kaip matyti iš paskutinių šios knygos puslapių), kad tokia skausminga kelionė į praeitį yra vienintelis būdas eiti pirmyn, jei norime sukurti geresnę ateitį mums visiems – ir palestiniečiams, ir izraeliečiams. Iš esmės apie tai ir yra ši knyga.

Nežinau, ar kas nors jau yra išbandęs šį metodą. Abi oficialios istorijos versijos, kurios konkuruoja aiškindamos, kas įvyko Palestinoje 1948 m., etninio valymo sąvoką ignoruoja. Remiantis sionistų (Izraelio) versija, vietos gyventojai išvyko „savanoriškai“, tačiau palestiniečiai kalba apie juos ištikusią katastrofą – Nakbą. Vis dėlto reikia pažymėti, kad šis terminas tam tikra prasme irgi nėra aiškus, nes įvardija veikiau pačią nelaimę, o ne tai, kas ją sukėlė. Nakba terminas dėl suprantamų priežasčių imtas vartoti kaip atsvara moraliniam žydų Holokausto (Shoa) svoriui, tačiau veikėjo neįvardijimas iš dalies galėjo prisidėti prie to, kad pasaulis tebeneigia etninį Palestinos valymą 1948 m. ir vėliau.

Aš kaltinu, bet ir pats priklausau šioje knygoje smerkiamai visuomenei. Jaučiuosi esąs atsakingas, jaučiuosi esąs šios istorijos dalis ir kaip kiti mano visuomenės nariai esu įsitikinęs (kaip matyti iš paskutinių šios knygos puslapių), kad tokia skausminga kelionė į praeitį yra vienintelis būdas eiti pirmyn, jei norime sukurti geresnę ateitį mums visiems – ir palestiniečiams, ir izraeliečiams.

Knygos pradžioje apibrėžiama etninio valymo sąvoka. Tikiuosi, šis apibrėžimas yra pakankamai skaidrus, kad būtų visiems priimtinas – juo buvo remiamasi atsakomybėn patraukiant tokių nusikaltimų vykdytojus tiek praeityje, tiek dabar. Gali būti netikėta tai, kad įprastai sudėtingas ir (daugeliui žmonių) nesuprantamas teisinis diskursas knygoje perteikiamas aiškiai ir suprantamai. Šis paprastumas nesumažina fakto siaubingumo ir nesumenkina nusikaltimo sunkumo. Priešingai – knygoje nuosekliai aptariama žiauri politika, su kuria tarptautinė bendruomenė šiandien atsisako taikstytis.

Bendrasis etninio valymo apibrėžimas beveik pažodžiui tinka Palestinai. Pati 1948 m. įvykių istorija atrodo nesudėtinga, tačiau tai jokiu būdu nėra vėliau supaprastintas arba antraeilis skirsnis Palestinos nusavinimo istorijoje. Iš tiesų, vertinant per etninio valymo prizmę, nesunkiai patenkama po sudėtingumo skraiste, kurią Izraelio diplomatai užskleidžia beveik instinktyviai ir po kuria įprastai slepiasi Izraelio akademikai, gindamiesi nuo išorės bandymų kritikuoti sionizmą ar Izraelio valstybę dėl jos politikos ir veiksmų. Mano šalyje sakoma, kad užsieniečiai nesupranta ir negali suprasti šios stulbinančios istorijos, tad nėra reikalo jiems ją aiškinti, taip pat – kad net neturėtume leisti jiems dalyvauti bandant išspręsti konfliktą, nebent jie priimtų Izraelio požiūrį. Viskas, ką galima padaryti – ir tuo Izraelio vyriausybės puikiai sugebėjo priversti pasaulį tikėti metų metais – tai leisti „mums“, izraeliečiams, kaip „civilizuotosios“ ir „racionaliosios“ konflikto pusės atstovams, rasti teisingą sprendimą tiek „patiems sau“, tiek kitai pusei – palestiniečiams, kurie galų gale tik įkūnija „necivilizuotą“ ir „emocionalų“ arabų pasaulį, kuriam Palestina priklauso. Vos tik paaiškėjo, kad Jungtinės Valstijos yra pasirengusios priimti šį iškreiptą požiūrį ir juo paremtą aroganciją, prasidėjo „taikos procesas“, kuris niekur neatvedė ir negalėjo atvesti, nes jis visiškai ignoruoja dalyko esmę.

Tačiau 1948 m. istorija, žinoma, visiškai nesudėtinga, tad ši knyga skirta ir šios srities naujokams, ir tiems, kurie jau daugybę metų dėl įvairių priežasčių užsiima Palestinos klausimu ir bando priartėti prie sprendimo. Tai paprasta, bet šiurpi etninio Palestinos valymo istorija – nusikaltimo žmonijai, kurį Izraelis neigia ir siekia ištrinti iš pasaulio atminties, istorija. Privalome ją ištraukti iš užmaršties. Tai nėra tik labai uždelstas istoriografinės rekonstrukcijos veiksmas ar profesinė pareiga; mano požiūriu, tai moralinis sprendimas, pats pirmasis žingsnis, kurį privalome žengti, jei norime, kad išdraskytose Palestinos ir Izraelio žemėse kada nors atsirastų galimybė susitaikyti ir įsigalėtų taika.

* Ištrauka publikuojama su vertėjos Gemos Sabonytės sutikimu. Knygą Palestinos etninis valymas galite įsigyti Palestina.lt solidarumo krautuvėje.

Įsigyti knygą

1. Centrinis sionistų archyvas, Žydų agentūros vykdomosios valdybos posėdžio protokolas, 1938 m. birželio 12 d.
2. Kai kas teigia, kad namo fasadas buvo nudažytas raudonai solidarizuojantis su socializmu.
3. Istorikas Meiras Pailis teigia, kad įsakymas buvo duotas savaite vėliau (Meir Pail, From Hagana to the IDF, p. 307).
4. Susirinkimo dokumentai apibendrinti IGP (Izraelio ginkluotųjų pajėgų) archyvo Štabo ir operacijų skyriuje, 1948 m. kovo 10 d., byla 922/75/595, bei Haganos archyve 73/94. Apie šį susirinkimą Israelis Galilis informavo susitikimo Mapai centre 1948 m. balandžio 4 d. metu, tai patvirtina Haganos archyvas 80/50/18. Kaip aptariama kituose skyriuose, grupės sudėtis ir diskusijos – tai mozaikiškos kelių dokumentų rekonstrukcijos rezultatas. Ketvirtame skyriuje dokumentuoti kovo 10 d. paskelbti pranešimai bei iki galutinio plano parengimo vykę susirinkimai. Panašią Dalet plano, priimto prieš kelias savaites iki šio susirinkimo, interpretaciją rasite Uri Ben Eliezerio knygoje The Emergence of Israeli Militarism, 1936–1956, p. 253; jis rašo: „Dalet plano tikslas buvo išvalyti kaimus ir išvaryti arabus iš mišrių miestų“. Apie duotus įsakymus žr. t. p. Meir Pail, p. 307, bei Gershon Rivlin ir Elhanan Oren, The War of Independence: Ben-Gurion’s Diary, vol. 1, p. 147. Kiekvienam daliniui duotus įsakymus galima rasti Haganos archyve 73/94: įsakymai brigadoms judėti į D poziciją – Mazav Dalet – ir brigados įsakymai batalionams, 1948 m. balandžio 16 d.
5. Simcha Flapan, The Birth of Israel: Myths and Realities, p. 93.
6. Davidas Ben Gurionas knygoje Rebirth and Destiny of Israel atvirai nurodo: „Kol britai šeimininkavo Palestinoje [iki 1948 m. gegužės 15 d.], arabai neįžengė nė į vieną kaimą ir nė vieno neužgrobė, o Hagana tuo metu… buvo užėmusi daugybę arabų pozicijų ir išvadavo Tiberiją, Haifą, Jafą ir Safadą… Taigi lemtingąją dieną toje Palestinos dalyje, kurioje Hagana galėjo veikti, arabų beveik nebuvo.“ David Ben Gurion, Rebirth and Destiny of Israel, p. 530.
7. Šis vienuoliktukas sudarė tai, ką šioje knygoje vadinu „Konsultacine grupe“ – žr. trečią skyrių. Galimas dalykas, kad be šio uždaro sprendimus priimančių asmenų rato dalyvavo ir kiti asmenys, tačiau jie buvo pašaliniai stebėtojai. Kalbant apie vyresniuosius pareigūnus, reikia pažymėti, kad dvylikai brigadų buvo duota dvylika įsakymų, žr. 922/75/595 ten pat.
8. Walid Khalidi, Palestine Reborn; Michael Palumbo, The Palestinian Catastrophe: The 1948 Expulsion of a People from their Homeland; Dan Kurzman, Genesis 1948: The First Arab-Israeli War.
9. Avi Shlaim „The Debate about the 1948 War“ knygoje: Ilan Pappe (red.), The Israel/Palestine Question, p. 171–92.
10. Benny Morris, The Birth of the Palestinian Refugee Problem, 1947–1949.
11. Šis teiginys pateikiamas hebrajų kalba išleistoje knygoje, „Am Oved“ leidykla, Tel Avivas, 1997 m., p. 179.
12. Morrisas ten pat kalba apie 200–300 tūkst. pabėgėlių. Iš tiesų šis skaičius siekia 350 tūkst., jei įtrauksime visus iki 1948 m. gegužės 15 d. sunaikintų 200 miestų ir kaimų gyventojus.
13. Walid Khalid (red.), All That Remains: The Palestinian Villages Occupied and Depopulated by Israel in 1948.