Tai, ko Izraeliui nepavyko sunaikinti Dženino pabėgėlių stovykloje

Kolektyvinės palestiniečių atminties ir pasipriešinimo kontekste Džanino pabėgėlių stovyklai tenka labai svarbus vaidmuo, todėl Izraelis bando nušluoti ją nuo žemės paviršiaus. Gali būti, kad pati stovykla skaičiuoja savo paskutines dienas, tačiau sunaikinti to, ką ji simbolizuoja, nepavyks niekad.

Qassam Muaddi, Mondoweiss.net

Žvelgiant iš išorės, Kafifo bendrijos mokykla Dženino mieste atrodo kaip eilinė švietimo įstaiga – jos pastatas ilgas, su daug langų ir Palestinos vėliava ant fasadinės sienos, į kurią atsiremia kiemas. Smėlėtos žaidimų aikštelės kampe krykštauja būrelis žaidžiančių vaikų – regis, eilinė mokslo metų diena. Prieiname arčiau.

Vaikai basi, vietoj uniformų vilki pižamas. Mėgina mus sudominti savo žaidimais: „Mes verdame maliuchìją! – netverdama savame kailyje mums šaukia viena devynmetė. – Ateikit, pažiūrėkit, mes virtuvę pasistatėm – kokia ji didelė ir graži.“

Mojuodama rankomis mergytė mums rodo į plokščią žaliai nusidažiusį akmens luitą. Mėgdžiodamos maliuchìjos (palestiniečių virtuvėje populiaraus džiuto, iš kurio gaminami tiršti žali troškiniai) smulkinimo procesą, kitos dvi mergaitės ant jo mažesniais akmenukais trina žolę.

Smėlyje, paremtas dviem akmenimis, stovi didelis medžio gabalas, priešais jį įsitaisę du maži berniukai. „Čia mūsų televizorius“, – išsišiepęs paaiškina vienas iš mažylių.

„Mes čia visus namus įsirengėme, – porina pirmoji mergaičiukė. – Tokius pat, kaip stovykloje.“

Per kelis pastaruosius mėnesius Kafifo mokykla Dženine virto viena iš tremtinių prieglaudų, čia šiuo metu apsistojusios apie 20 palestiniečių šeimų, išvarytų iš Dženino pabėgėlių stovyklos. Izraelio karinės pajėgos tęsia antpuolį prieš šiaurinį Vakarų Krantą (vadinamąją operaciją „Geležinė siena“), dėl to iš stovyklos išstumta 90 procentų jos gyventojų, rodo Dženino savivaldybės duomenys. Dženiną šturmuojanti Izraelio kariuomenė sunaikino, t. y. nugriovė arba susprogdino, dešimtis daugiabučių mieste bei didumą stovyklos civilinės infrastruktūros.

Puolamąją operaciją „Geležinė siena“ vykdančios pajėgos taip pat šturmavo Tulkaremo ir Nur Šams [arab. Saulės šviesos] stovyklas į pietus nuo Dženino esančiame Tulkaremo mieste bei al-Far’a pabėgėlių gyvenvietę prie Tubaso miesto šiaurės rytuose. Pasak UNRWA [JT agentūros, skirtos palestiniečiams pabėgėliams], iš viso Izraelio pajėgos iš namų išvarė virš 40 tūkstančių palestiniečių. Praeitą vasarį Izraelio kariuomenė pareiškė, kad stovyklų gyventojams į namus grįžti nebus leista mažiausiai metus, gal ir ilgiau.

Dženino stovykla imta griauti ir naikinti po trejus metus besitęsusių nuolatinių Izraelio reidų, kurie po 2023 m. spalio 7 d. itin suintensyvėjo. Puolimas pradėtas š. m. sausio viduryje – po to, kai buvo pasirašytos paliaubos Gazoje. Kraštutinės dešinės ministrai ir nelegalių nausėdijų vadovai reikalauja, kad Izraelio kariuomenė „Gazos modelį“ perkeltų į Vakarų Krantą. Izraelio karo ministras Israelis Katzas teigia, kad šios puolamosios operacijos trukmė – neribota, ir kad anksčiau ar vėliau ji bus išplėsta į visą Vakarų Kranto teritoriją. Tai precedento neturinti eskalacija – paskutinįkart toks masinis tiesioginis vietos civilių trėmimas vyko per 1967 metų karą. Palestiniečių manymu, tai yra įžanginiai veiksmai prieš numanomą Vakarų Kranto aneksavimą, kurį dar šiais metais įvykdyti pažadėjo Izraelio finansų ministras Bezalelis Smotrichius, parlamento radikalų atstovas.

Pabėgėlių stovykla kuria save iš naujo

Kafifo mokyklos direktoriaus kabinete už naktinę pamainą atsakinga mokytoja vardu Um Yahya bando išspręsti ginčą dėl tik ką atvykusių maisto davinių, kilusį tarp dviejų išvarytųjų ir mokyklos darbuotojo.

„Anksčiau taikydavau susipykusius mokyklinukus, dabar padedu bendrą kalbą rasti suaugusiems, – sako ji šypsodama. – Viskas prasidėjo nuo vieno vyro, kuris atėjęs į mokyklą apsistojo čia dviem dienoms. Tada išėjęs parsivedė šeimą, o tada ištremtųjų gyventojų šeimos pradėjo belsti į duris kiekvieną dieną, kol mokykla visai užsipildė.“

Ji tęsia pasakojimą: „Esame pilietinės visuomenės bendrija, jokios paramos iš valdžios negauname ir priklausome nuo išorės paramos. Tačiau dabar, kaip ir daugelis kitų pilietinės visuomenės organizacijų mieste, dedame visas pastangas padėti ištremtiesiems.“

„Išvarytieji apsistojo mokinių bendrabučiuose. Miesto ir apylinkių gyventojai dovanoja maisto, antklodžių ir kitų dalykų, – aiškina Um Yahya. – Priėmę daugumą davinių išdaliname juos globotiniams, tačiau kai kurie žmonės aukoja tiesiai šeimoms.“

„Perkeltieji asmenys toliau eina į darbą, kur gauna algą, tačiau jie neteko daugumos savo daiktų, išvaryti iš namų buvo priversti viską ten palikti. Jie prarado savo namus“, – pasakoja ji.

Prieš dvi savaites Dženino gubernatorius Kamalis Abu al-Rubbas Palestinos žiniasklaidos tinklui „Raya Media Network“ teigė, kad vien Dženino mieste yra apsistoję virš 18 tūkstančių namų netekusių palestiniečių, ir kad savivaldybė rengia planą, padėsiantį apgyvendinti perkeltuosius stovyklos gyventojus ilgesniam laikui. Tačiau nei savivaldybės, nei pilietinės visuomenės organizacijų dedamų pastangų padėti išvarytiesiems nepakanka. Juk sulaukę pagalbos šie dar turi pasirūpinti pagrindiniais būtiniausiais dalykais nuo jų priklausantiems šeimos nariams.

„Nusipirkome kelias skalbimo mašinas bendram naudojimui, šeimos dalinasi ir virtuvės prietaisais, tačiau reikia dar įsigyti rūbų, jų ypač trūksta vaikams, – „Mondoweiss“ žurnalistams pasakoja 53-ejų metų Nazmis Jowharas, Kafifo mokykloje su vaikais ir anūkais apsistojęs senelis. – Daug žmonių stovykloje turėjo krautuvėles, dabar prarado ne tik jas, bet ir visas jose buvusias prekes. Daug žmonių dirbo Izraelyje, dabar iš jų atėmė leidimus ten dirbti. Aš pats turėjau nedidukę kaimenę avių, kurias laikiau mūsų namo pirmame aukšte, tačiau buvau priverstas jas palikti.“

„Okupantų antskrydžiai stovykloje vis dažnėjo ir stiprėjo, vis artėjo link mūsų, todėl bijodami dėl savo gyvybės žmonės ėmė bėgti iš namų, – prisimena N. Jowharas. – Mano sūnūs su žmonomis ir vaikais paliko namus per kelias dienas, su jais išsiunčiau ir savo žmoną, pats likau prižiūrėti namo. Buvau ten vienas visą savaitę, girdėjau nuolat šaudant ir sprogdinant.“

Netrukus išeiti teko ir pačiam N. Jowharui. „Vieną rytą išgirdau visai netoli zvimbiant droną, staiga jį išvydau mano namų viduje, tame pačiame kambaryje, kaip ir aš.“

N. Jowharas toliau pasakoja, kaip iš drono garso kolonėlės pasigirdęs Izraelio kareivio balsas liepė jam palikti namus. „Atsakiau, kad man reikia šiek tiek laiko avims iš pirmo aukšto susirinkti, bet man buvo liepta eiti tuoj pat, nieko nelaukiant. Labai išsigandau, išlėkiau iš namų kaip stoviu ir atbėgau pas savo šeimą čia.“

„Mes praradome viską, ką nuo nulio sukūrė kelios mūsų giminės kartos – tai sunkiausias dalykas. Mano tėvai atvyko į Dženiną po to, kai visko neteko per Nakbą, – prisiminimais dalijasi N. Jowharas, kurio šeima 1948 metais buvo išvaryta iš savo namų Haifoje. – Stovykloje sukūrėme bendruomenę, ji tapo mūsų tapatybės dalimi. Ten susikirto visų mūsų gyvenimo keliai, bendri sunkūs išgyvenimai mus labai suartino.“

„Per Pirmąją intifadą devintojo dešimtmečio pabaigoje – dešimtojo pradžioje visa stovykla gyveno kaip viena didelė šeima, – pasakoja N. Jowharas. – Visi drauge ėjome į kiekvieno nužudyto kankinio laidotuves, o kai kurį suimdavo, visos šeimos stengėsi kažkaip padėti – šios tradicijos gyvos iki šių laikų. Per 2002 metų invaziją okupantai sunaikino 300 stovyklos namų, jų netekusieji apsistojo pas kaimynus; taip visi stovyklos namai tapo visų namais.“

N. Jowharo balsas prisipildo staigaus entuziazmo, nesulaikydamas jaudulio jis ima mostaguoti rankomis. „Augome suvokdami šeimos ir bendruomenės vertę, todėl iki dabar mes, Dženino pabėgėlių stovyklos gyventojai, atpažįstame vienas kitą susitikę bet kur už stovyklos ribų ir jaučiamės atsakingi vienas už kitą. Šitą meilę bendruomenei atsinešėme ir čia.“

„Tam tikra prasme, – tęsia jis, – šioje nedidelėje mokykloje tremtiniai atkūrė savo bendruomenę, jos koridoriuose surentė nedidukę savosios stovyklos versiją.“

Mums kalbantis su Nazmiu Jowharu, iš bendrabučio kambario, kuriame kasnakt miega šeši vaikai, jų tėtis su mama ir senelis N. Jowharas, išlekia jo penkiametis anūkas. Kirtęs koridorių, mažylis įžengia į virtuvę šalimais. Artėjant metui laikinai nutraukti pasninką, joje būrelis moterų ruošia ramadano vakarienę. Dar viena moteris kabina šlapius skalbinius ant vidinio turėklo, nutįsusio virš mokyklos pirmojo aukšto. Staiga apsisukęs ant kulno, berniukas patraukia senelio link, droviai žvilgčiodamas į kameras. Nazmis paima jį ant rankų. „Šis artimas šeimų ryšys ir padėjo mums šitiek metų išsaugoti tvirtybę ir nepasiduoti, – prisipažįsta jis. – Tai dėl jo Dženinas tapo pasipriešinimo simboliu.“

„Mūsų atminties ir pasipriešinimo adresas“

Mokyklos kieme stoviniuoja vyresnio amžiaus moteris, du jauni vyrai praeidami pro šalį pagarbiai su ja pasisveikina, tada traukia savais reikalais į gatvę. Moteris vardu Halima, gyvena šioje mokykloje nuo pat savo tremties dienos. Ji tik ką baigė savo popietės maldas.

Halima puikiai kalba angliškai, anksčiau dirbo mokytoja ir visą gyvenimą praleido Dženino pabėgėlių stovykloje, kol prieš du mėnesius buvo išvaryta iš savo namų. „Trejus metus kentėme okupantų reidus, gerai prisimenu ir 2002 metų invaziją, – pasakoja ji. – Tačiau ankstesni įvykiai neprilygsta dabartinei situacijai. Išvykau tik tada, kai nebeliko nė vieno kaimyno. Eidama iš stovyklos vos galėjau pakelti akis į visa tai, kas sugriauta.“

„Jie viską sunaikino. Visos gatvės išartos, daugelio namų nė atpažinti negali, – tęsia Halima. – Skauda širdį tai matant, nes absoliučiai visa stovykla yra mano šeima, o visi jos gyventojai man kaip šeimynykščiai.“

„Stovykloje buvome artimi ne vien kaip bendruomenė, mes ir fiziškai visad buvome arti vienas kito – vietos ten labai nedaug, gatvelės siauros, – aiškina Halima. – Tame pačiame pastate gyvendavo kelios dviejų ar trijų šeimų kartos, todėl namų durys visad buvo atviros vieni kitiems. Jei pritrūkdavai kokio ingrediento verdamam patiekalui, vaisto ar bet kokio kito dalyko, galėjai tiesiog nužingsniuoti į namą šalimais ir gauti, ko reikia. Toks jau mūsų gyvenimo būdas.“

Halima prisimena, kaip invazijas ir komendanto valandas kenčiančios šeimos dar labiau suartėdavo, nes tos pačios bėdos tik stiprino bendruomenę saistančius ryšius. „Ir šįkart tas pats, – sako moteris. – Nors su savimi nepasiėmėm beveik nieko, nuo pat atvykimo akimirkos man nieko netrūko – ar tai šeimos, ar bendruomenės narys vis teiraujasi, ar man ko nereikia.“

Halimos šeimos gimtinė – kaimas šalia Haifos, iš kurio jos šeima buvo ištremta 1948-aisiais. „Šio fakto suvokimas neapleido manęs visą vaikystę, toks sąmoningumas yra visų mūsų, pabėgėlių, tapatybės dalis, – tvirtina Halima. – Kad ir kur einame, nešamės tą tapatybę su savimi. Tai, kad esu iš Dženino pabėgėlių stovyklos, reiškia, kad ir aš esu gimusi pabėgėle kaip ir visi kiti stovyklos gyventojai. Kad ir kur beeitume, šio fakto sukurtų ryšių niekam nesutraukyti.“

Paklausta apie tai, ko tikisi iš ateities, Halima atsidūsta. „Aš noriu, kad visi grįžtume į stovyklą. Ten palikau visus savo atsiminimus“, – prisipažįsta abiem rankomis Koraną skreite laikanti moteris. Tada, prieš tardama dar kelis žodžius, blankiai nusišypso. „Po išvarymo prabėgus dviem savaitėms, okupantų kareiviai leido mano sūnėnui drauge su keliais kitais žmonėmis grįžti į stovyklą pasirinkti daiktų iš to, kas liko. Kai jis paklausė, ko man reikėtų, paprašiau parnešti mano UNRWA registracijos kortelę – priminimą apie tai, kas mes esame, ir kur yra mūsų šaknys.“

Daugelį metų JT pagalbos ir darbų agentūros išduodamos registracijos kortelės buvo vienintelis tapatybės dokumentas, įrodantis palestiniečių pabėgėlių statusą. Izraelis nutraukė visus ryšius su šia agentūra ir stengiasi pasiekti, kad jos tarptautinė veikla taip pat būtų sustabdyta, nes neva tai ji, užtikrindama palestiniečių pabėgėlių statusą jau septynis dešimtmečius, yra atsakinga už besitęsiančią pabėgėlių krizę. Tačiau, Halimos manymu, tai pabėgėliai įprasmina UNRWA registracijos korteles, o ne atvirkščiai: „Man Dženino pabėgėlių stovykla yra adresas, – tvirtina ji. – Mūsų atminties, mūsų tapatybės, mūsų daugelį metų besitęsiančio pasipriešinimo adresas. Tai todėl, kad ir kur atsidurčiau, visada su pasididžiavimu prisistatau esanti iš Dženino pabėgėlių stovyklos, ir būtent dėl to man tokia svarbi UNRWA kortelė.“

Kamuojama stovykla

Izraelis, kuris po spalio 7 d. be perstojo puldinėja UNRWA ir Vakarų Kranto pabėgėlių stovyklas, yra akivaizdžiai pasiryžęs šį „adresą“ sunaikinti visiems laikams. Dženino pabėgėlių stovykla buvo paversta nuolatiniu Izraelio karinių pajėgų postu. Anksčiau savo lankytojus pasitinkančia arkine struktūra garsėjęs įėjimas visiškai sugriautas, jo vietoje kareiviai sustūmė trijų metrų aukščio žemės kalną, jis atkerta stovyklą nuo likusio miesto.

Už to dirbtinio kalno matosi stovyklos griovimą išgyvenę namai, langais žvelgiantys į išorinį pasaulį. Mums einant arčiau, tolumoje pasigirsta trys šūviai. Mūsų gidas sako, kad tai gali būti įspėjimas, todėl vertėtų laikytis nuošaliau.

Už kelių metrų nuo žemės kalno, visiškai šalia nuo pasaulio atkirstos pabėgėlių stovyklos, yra įėjimas į Dženino viešosios ligoninės skubios pagalbos skyrių. Jo kieme jaunas vyras iš stovyklos mosteli ranka į vieną pastatą už sienos, iškilusį virš ligoninės. „Čia buvo neįgaliųjų reabilitacijos centras, tokių pilietinių organizacijų stovykloje buvo apstu, – aiškina jis. – Dabar centras tuščias, o visi namai už jo sugriauti.“

Nuo pasaulio atkirsta erdvė už sienų ligoninės darbuotojams ir lankytojams nuolat primena apie Izraelio kariuomenę – jos buvimas nematomas, bet labai gerai jaučiamas. Ligoninės viduje pasirodę žurnalistai su kameromis iškart sukelia įtampą, ligoniai ir jų šeimynykščiai sujunda. „Ar kareiviai čia?“ – išskubėjęs iš palatos vienas teiraujasi. Jam antrina moteris koridoriuje: „Ar reidą daro?“

Priešais Dženino viešąją ligoninę – Palestinos Raudonojo pusmėnulio organizacijos vietinė būstinė, ant jos stogo matosi Izraelio kareivių sukrauti smėlio maišai. Gatve sparčiai žingsniuoja pamainas baigę gydytojai ir slaugai, jie skuba kuo greičiau pasišalinti ir suka veidas nuo kamerų. Sugriauta aibė pastatų, iš stovyklos ištremti visi jos gyventojai, bet Izraelio operacijos poveikis ne tik fizinis – jos vykdytojai aplink stovyklą sukūrė psichologinį barjerą, palestiniečiai įvairiais būdais stumte stumiami tolyn nuo jos.

Nesuvokdami, kas vyksta vieninteliuose namuose, kuriuos kada nors turėjo, ištremtieji vaikai tęsia savo žaidimus Kafifo mokyklos smėlio dėžėje. „Čia – mano kambarys, o čia mano žaislai, o čia – svetainė“, – aiškina mergytė, it pagalvę ar pliušinį meškiuką apsikabinusi medžio gabalą. Šalia jos kelių metų berniukas smėliu stumia žaislinį automobiliuką, pamėgdžiodamas variklio burzgimą.

„Ar čia tavo naujieji namai?“ – klausiam jos. „Ne, – pasigirsta atsakymas, – čia mūsų namai stovykloje, mes ten greitai grįšim.“

Mums sukant išėjimo link, mergaičiukė grįžta pas žaidžiančius draugus. Visi jie ir vėl atrodo kaip eiliniai vaikai, tupinėjantys mokyklos smėlio dėžėje eilinę mokslo metų dieną.

 

---

Versta iš: Qassam Muaddi, ‘An identity that we carry with us’: What Israel couldn’t destroy in Jenin refugee camp, „Mondoweiss“, 2025.03.17. Straipsnio vertimui į lietuvių kalbą ir publikacijai portale Palestina.lt gautas specialus „Mondoweiss“ sutikimas. Vertė Ieva Balčiūnaitė.

* Kulkos žymė stikle Izraelio kolonijinėms pajėgoms pasitraukus iš okupuoto Vakarų Kranto Dženino miesto, kur jos paliko mirties ir griuvėsių šleifą 2024 m. rugsėjo 6 d. Į savo namus Dženine ir Dženino tremtinių gyvenvietėje („pabėgėlių stovykloje“ – red. past.) grįžo gyventojai, kuriuos kolonijinės pajėgos buvo privertusios evakuotis arba iš kurių jie turėjo bėgti dėl karinio puolimo. Prie jų prisijungė savanoriai, atvykę padėti išvalyti nuniokotą teritoriją. 2024 m. rugpjūčio 28 d. Izraelio okupacinės pajėgos pradėjo didžiausią nuo Antrosios intifados laikų ataką okupuotame Vakarų Krante, užpuldamos Dženiną, Nur Šamsą ir Far’a tremtinių gyvenvietes iš sausumos ir oro. Per puolimą nužudyti mažiausiai 39 palestiniečiai, tarp jų ir vaikai, dar šimtai buvo sužeisti, pridaryta daug materialinės žalos. Karinių lėktuvų, dronų ir buldozerių lydimi Izraelio kariai apgulė Dženiną, palikdami palestiniečius be maisto, vandens ir elektros, trukdydami gauti medicininę ir humanitarinę pagalbą. Izraelio buldozeriai sulygino su žeme centrines Dženino miesto gatves ir sunaikino gyvybiškai svarbią infrastruktūrą, sugriovė parduotuves bei gyvenamuosius namus. Dženino savivaldybės duomenimis, kolonijinės pajėgos buldozeriais išardė beveik 70 proc. miesto gatvių ir 20 km vandentiekio ir kanalizacijos tinklų.

Šiuo metu situacija Dženino tremtinių gyvenvietėje, Dženino mieste ir visoje vakarinio Jordano upės kranto teritorijoje yra dar blogesnė.