Lygiai prieš 15 metų „The Guardian“ išspausdino mano straipsnį. Jis prasidėjo taip:

„Jau laikas. Seniai laikas. Geriausia strategija užbaigti okupaciją, kuri tampa vis kruvinesnė – padaryti Izraelį pasaulinio judėjimo, panašiu į apartheidą Pietų Afrikoje nutraukusį judėjimą, taikiniu. 2005 m. liepos mėn. didžiulė palestiniečių grupių koalicija paskelbė būtent tokį planą. Jie paragino „sąžinę turinčius žmones visame pasaulyje imtis plačių boikoto ir investicijų atsiėmimo iniciatyvų prieš Izraelį – panašių į veiksmus, taikytus Pietų Afrikoje apartheido eroje“. Taip gimė kampanija pavadinimu „Boikotas, investicijų atsiėmimas ir sankcijos“ (BDS).

Tada, 2009 m. sausį, Izraelis pradėjo baisų naują masinio žudymo Gazos Ruože etapą, nuožmią bombardavimo operaciją, pavadinęs ją „Lydytu švinu“. Per 22 dienas nužudyti 1 400 palestiniečių; aukų skaičius Izraelio pusėje – 13. Man tai buvo paskutinis lašas, ir, ilgai tylėjusi, aš viešai pasisakiau už raginimą (kurio pagrindiniai iniciatoriai – palestiniečiai) boikotuoti Izraelį, atsiimti iš tos valstybės investicijas ir taikyti jai sankcijas tol, kol ji pradės paisyti tarptautinės teisės ir pagrindinių žmogaus teisių principų, t. y. už BDS.

Nors tada BDS judėjimą rėmė daugiau nei 170 palestiniečių politinės visuomenės organizacijų, tarptautiniu mastu jis nebuvo platus. Padėtis pradėjo keistis „Lydyto švino“ operacijos metu, kai ėmė prisijungti vis daugiau studentų grupių ir profesinių sąjungų už Palestinos ribų.

Vis dėlto daugelis nepasiryžo. Aš supratau, kodėl BDS taktika atrodė sudėtinga. Žydų įmonių ir institucijų buvimo antisemitų taikiniu istorija ilga ir skausminga. Komunikacijos ekspertai, užsiimantys lobizmu Izraelio vardu, žino, kaip traumą paversti ginklu, todėl nuolat rengia kampanijas, kurių tikslas – skelbti, kad diskriminacinės ir smurtinės Izraelio politikos kritika tolygi neapykantos atakai prieš žydus kaip tapatybės grupę.

Dėl šios melagingos lygties kylanti baimė du dešimtmečius saugojo Izraelį nuo viso BDS judėjimo potencialo – bet dabar, kai Tarptautiniame Teisingumo Teisme svarstomas Pietų Afrikos pateiktas triuškinančių įrodymų, kad Izraelis Gazoje vykdo genocido nusikaltimą, rinkinys – dabar jau tikrai gana.

Nuo autobusų boikotų iki investicijų atsiėmimo iš iškastinio kuro kompanijų – BDS taktikų, kaip galingiausių nesmurtinio arsenalo ginklų, istorija yra gerai dokumentuota. Prisiminti ir panaudoti jas šiuo lemiamu žmonijai momentu yra moralinė pareiga.

Ši pareiga ypač reikšminga mums, kurių vyriausybės ir toliau aktyviai remia Izraelį mirtį nešančiais ginklais, pelningais prekybos sandoriais ir vetavimu Jungtinėse Tautose. BDS mums primena, jog neturime leisti, kad šiais bankrutavusiais susitarimais būtų kalbama mūsų vardu.

Susiorganizavusių vartotojų grupės gali boikotuoti įmones, investuojančias į nelegalias kolonijas arba finansuojančias Izraelio ginklus. Profsąjungos gali spausti savo pensijų fondus atsiimti investicijas iš tokių įmonių. Savivaldybės gali rinktis rangovus pagal etiškus kriterijus, draudžiančius tokius ryšius. Kaip primena Omaras Barghoutis, vienas iš BDS judėjimo įkūrėjų ir vadovų: „Svarbiausia etinė prievolė dabar yra siekti užbaigti bendrininkavimą. Tik tokiu būdu galime tikėtis nutraukti priespaudą ir smurtą.“

Šia prasme į BDS reikia žiūrėti kaip į piliečių užsienio politiką arba diplomatiją „iš apačios“ – ir jei ji taps pakankamai stipri, vyriausybės galiausiai bus priverstos taikyti sankcijas „iš viršaus“, ką Pietų Afrika ir siekia daryti. Akivaizdu, kad tai vienintelė jėga, galinti sustabdyti Izraelį jo kelyje.
Barghoutis pabrėžia, kad, prisimenant tai, jog kai kurie baltieji Pietų Afrikos gyventojai rėmė antiapartheidines kampanijas per visą ilgą kovos istoriją, – tie izraeliečiai žydai, kurie priešinasi sistemingiems jų valstybės vykdomiems žmogaus teisių pažeidimams, yra laukiami BDS judėjimo gretose. Per operaciją „Lydytas švinas“ apytikriai 500 izraeliečių, daugelis – garsūs menininkai ir mokslininkai, susivienijo į grupę, vėliau pasivadinusią „Boikotas iš vidaus“ (Boycott from Within).

2009 m. straipsnyje citavau jų pirmąjį lobistinį laišką, kuriame jie ragino „nedelsiant imtis ribojamųjų priemonių ir sankcijų“ jų valstybės atžvilgiu ir nurodė tiesiogines paraleles su kova prieš apartheidą PAR. Laiške teigiama, kad „Pietų Afrikos boikotas buvo veiksmingas“ ir padėjo nutraukti diskriminacijos ir getų legalizavimą toje šalyje. „Tačiau su Izraeliu elgiamasi švelniai … Ši tarptautinė parama turi baigtis.”

Šie žodžiai buvo teisingi prieš 15 metų; jie pražūtingai teisingi ir šiandien.

Nebaudžiamumo kaina

Skaitant mūsų amžiaus pirmajame dešimtmetyje parengtus BDS dokumentus, labiausiai stulbina tai, kaip smarkiai pablogėjo politinė ir žmogiškoji padėtis. Per praėjusius metus Izraelis pastatė dar daugiau sienų ir kontrolės postų, prileido dar daugiau nelegalių kolonistų ir sukėlė dar daugiau mirčių atnešusių karų. Viskas suintensyvėjo: pagieža, pyktis, teisuoliškumas. Aišku, kad nebaudžiamumas – nepaveikiamumo ir neliečiamumo jausmas, kuriuo remiasi Izraelio elgesio su palestiniečiais – nėra statiška jėga. Jis kaip išsiliejusi nafta: išleista ji plečiasi, nuodydama viską ir visus pakeliui. Ji juda platyn ir gilyn.

Nuo 2005 m. liepos mėn., kai paskelbtas pirmas BDS pareiškimas, nelegalių kolonistų skaičius Vakarų Krante (įskaitant Rytų Jeruzalę) labai padidėjo ir pasiekė apie 700 tūkstančių, t. y. beveik tiek, kiek palestiniečių buvo ištremta per 1948 m. Nakbą (katastrofą). Plečiantis kolonistų avanpostams, daugėja ir smurtinių kolonistų atakų prieš palestiniečius, o žydų viršenybės ir netgi atviro fašizmo ideologija atsidūrė Izraelio politinės kultūros centre.

Kai rašiau savo pirmąjį BDS tekstą, vyravo sutarimas, kad analogija su Pietų Afrika nėra tinkama ir kad palestiniečių teisininkų, aktyvistų ir žmogaus teisių organizacijų vartotas terminas „apartheidas“ yra pernelyg kurstytojiškas. Dabar visi, nuo „Human Rights Watch“ ir „Amnesty International“ iki Izraelio žmogaus teisių organizacijos „B‘Tselem“, rūpestingai išstudijavę šį klausimą, priėjo prie neišvengiamos išvados, kad apartheidas yra teisingas teisinis terminas visiškai nelygybei ir segregacijai – sąlygoms, kuriomis gyvena izraeliečiai ir palestiniečiai, apibūdinti. Netgi buvęs Mossado žvalgybos agentūros vadovas Tamir Pardo rugsėjo mėnesį sakė:

„Čia – apartheido valstybė. Teritorija, kurioje dviem tautoms taikomos dvi skirtingos teisinės sistemos, yra apartheido valstybė.“
Tamir Pardo, buvęs Mossado žvalgybos agentūros vadovas

Be to, daugelis jau supranta, kad apartheidas yra ne tik okupuotose teritorijose, bet ir 1948 m. Izraelio nustatytose ribose; tą teigia „Al-Haq“ sudaryta palestiniečių žmogaus teisių organizacijų koalicija savo 2022 m. ataskaitoje. Ar galima įrodinėti, kad yra kitaip, jei dabartinė Izraelio kraštutinių dešiniųjų vyriausybė atėjo į valdžią sudariusi koalicijos sutartį, kurioje rašoma: „Žydų tauta turi išimtinę ir neginčijamą teisę į visas Izraelio Žemės teritorijas… Galilėją, Negevą, Golaną, Judėją ir Samariją.“

Kai viešpatauja nebaudžiamumas, viskas keičiasi ir juda, įskaitant kolonijines sienas. Niekas nelieka statiška.

Toliau – Gaza. Per „Lydyto švino“ operaciją nužudytų palestiniečių skaičius atrodė be galo didelis. Netrukus sužinojome, kad tai ne vienkartinis dalykas. Tai virto žudikiška nauja politika, kurią Izraelio kariškiai atsainiai vadino „žolės pjovimu“: kas pora metų Gaza buvo bombarduojama nužudant šimtus palestiniečių; per 2014 m, operaciją „Apsauginė riba“ jie nužudė virš 2 000, įskaitant 526 vaikus.

Šie skaičiai vėl sukrėtė, ir kilo nauja protestų banga. Tačiau jų vis dar neužteko, kad iš Izraelio būtų atimtas nebaudžiamumas – jį ir toliau saugojo patikimas JAV vetavimas Jungtinėse Tautose ir pastovus ginklų srautas. Atlyginimas Izraeliui buvo dar pražūtingesnis nei tarptautinių sankcijų netaikymas: esant visiems šiems tarptautinės teisės pažeidimams Vašingtonas pripažino Jeruzalę Izraelio sostine ir perkėlė ten savo ambasadą. Be to, jis tarpininkavo vadinamiesiems „Abraomo susitarimams“, kurių rezultatas – pelningos Izraelio sutartys dėl normalizacijos su Jungtiniais Arabų Emyratais, Bahreinu, Sudanu ir Maroku.

Šias naujausias, ilgai siektas dovanas Izraeliui pradėjo berti Donaldas Trumpas, o Joe Bidenas sklandžiai tęsia šį procesą. Spalio 7 d. išvakarėse Izraelis ir Saudo Arabija buvo bepasirašantys susitarimą, lengvabūdiškai paskelbtą „amžiaus sandoriu“.

O kur palestiniečių teisės ir siekiai? Šiuose sandoriuose jų visai nėra. Nes dar vienas pokytis, atsiradęs per šiuos nebaudžiamumo metus, yra tai, kad dingo bet koks pretekstas teigti, jog Izraelis ketina sugrįžti prie derybų stalo. Tikslas aiškus – sunaikinti palestiniečių apsisprendimo siekį jėga, fiziniu bei politiniu izoliavimu ir fragmentacija.

Žinome, kokie buvo tolesni šios istorijos skyriai. Siaubinga Hamas ataka spalio 7 d. Įtūžusio Izraelio siekis pasinaudoti šiais nusikaltimais tam, ko jau seniai siekia kai kurie vyriausybės vadovai: ištuštinti Gazą nuo palestiniečių. Tai jie bando padaryti kelių priemonių junginiu: tiesioginiu žudymu; masiniu namų griovimu („domicidu“); bado, troškulio ir infekcinių ligų plitimu; ir galiausiai masiniu trėmimu.

Nesuklyskite: štai ką reiškia leisti valstybei tapti piktavale, leisti dešimtmečiais nekontroliuojamai viešpatauti nebaudžiamumui, naudojantis realia žydų tautos patirta kolektyvine trauma kaip istorija, kurią galima be galo naudoti kaip pasiteisinimą ir priedangą. Toks nebaudžiamumas praris ne tik vieną šalį, bet ir kiekvieną šalį, esančią jos sąjungininke. Jis praris visa tarptautinę humanitarinės teisės architektūrą, pastatytą nacių holokausto liepsnose. Jei mes tai leisime.

<…>

Ar pagaliau atėjo BDS laikas?

Yra dar viena priežastis, kodėl Izraelis taip nuožmiai persekioja BDS. Būtent dėl jos tiek daug aktyvistų tiki šiuo judėjimu nepaisydami įvairiausių atakų. Nes BDS turi poveikį.

Matėme šį poveikį, kai tarptautinės kompanijos ėmė trauktis iš Pietų Afrikos 9-ajame dešimtmetyje. Traukėsi ne todėl, kad staiga suvokė antirasistinių moralų prasmę. Ne. Kai BDS judėjimas tapo tarptautiniu ir boikoto bei investicijų atsiėmimo akcijos paveikė automobilių pardavimus ir bankų klientus už valstybės ribų, šios kompanijos apskaičiavo, kad joms brangiau kainuos pasilikti Pietų Afrikoje nei iš jos pasitraukti. Vakarų vyriausybės pradėjo pavėluotai taikyti sankcijas dėl panašių priežasčių.

Tai paveikė PAR verslo sektorių, kurio dalis ėmė spausti apartheidinę vyriausybę, kad ši darytų nuolaidas juodaodžių išsivadavimo judėjimams, jau dešimtmečius maištaujantiems prieš apartheidą sukilimais, masiniais streikais ir ginkluota kova. Žiaurios ir smurtinės status quo išlaikymo kaina augo, įskaitant ir PAR elitą.

Galiausiai 9-ojo deš. pabaigoje išorės ir vidaus spaudimo žnyplės tapo tokios skaudžios, kad prezidentas F. W. de Klerkas buvo priverstas išleisti Nelsoną Mandelą iš kalėjimo – po 27 metų, ir surengti rinkimus pagal principą „vienas žmogus – vienas balsas“. Nelsonas Mandela buvo išrinktas prezidentu.

Palestiniečių organizacijos, saugojusios BDS liepsną metų metais – kai kurie iš jų buvo labai tamsūs – tebetiki išorės spaudimu pagal Pietų Afrikos pavyzdį. Iš tiesų, Izraeliui vis tobulinant getų ir trėmimų architektūrą ir inžineriją, jis gali būti vienintelė viltis.

Taip yra todėl, kad Izraelis yra žymiai daugiau apsaugotas nuo vidinio palestiniečių spaudimo nei baltieji gyventojai buvo apsaugoti apartheidinėje Pietų Afrikoje; pastarieji buvo priklausomi nuo juodaodžių darbo jėgos visose srityse, nuo namų darbininkų iki deimantų kasyklų. Kai juodaodžiai ėmė nebedirbti arba taikyti kitokių formų ekonominį spaudimą – to ignoruoti buvo neįmanoma.

Izraelis pasimokė iš Pietų Afrikos pažeidžiamumo: nuo paskutinio praėjusio amžiaus dešimtmečio palestiniečių darbininkų skaičius nuolat mažėja, daugiausia dėl darbininkų užsieniečių ir apytikriai 1 milijono žydų iš buvusios Sovietų Sąjungos antplūdžio. Tai padėjo Izraeliui pereiti nuo priespaudinio okupacijos modelio prie dabartinio getoizacijos modelio, kuriuo siekiama, kad palestiniečiai pradingtų už griozdiškų sienų su moderniais jutikliais ir paties Izraelio liaupsinamos „Iron Dome“ gynybos nuo oro atakų.

Tačiau šis modelis – pavadinkime jį įtvirtintu burbulu – yra pažeidžiamas, ir ne tik Hamas atakų atžvilgiu. Sistemingesnis pažeidžiamumas kyla iš begalinės Izraelio priklausomybės nuo prekybos su Europa ir Šiaurės Amerika visose srityse – nuo turizmo sektoriaus iki dirbtiniu intelektu paremtų stebėjimo sistemų. „Brendas“, kurį Izraelis sau susikūrė – tai agresyvus, modernus, vakarietiškas dykumos avanpostas, mažas San Fransisko ar Berlyno burbulas, kuris – taip jau atsitiko – atsidūrė arabų pasaulyje.

Todėl jo jautrumas BDS taktikai, įskaitant kultūrinius ir akademinius boikotus – unikalus. Nes kai norinčios išvengti polemikos pop žvaigždės atšaukia savo turų sustojimus Tel Avive, prestižiniai JAV universitetai nutraukia oficialią partnerystę su Izraelio universitetais pamatę, kaip sprogdinami palestiniečių universitetai ir mokyklos, o gražūs žmonės nebepasirenka Eilato atostogoms, nes jų sekėjams instagrame tai nepatiks – tai pakerta visą Izraelio ekonominį modelį, o taip pat ir savimonę.

Toks boikotas sukurtų spaudimą ten, kur jį Izraelio vadovai aiškiai jaučia per mažai. Jei pasaulinės technologijų ir inžinerijos firmos nustos pardavinėti produktus ir paslaugas Izraelio kariškiams, tai padidins spaudimą, galbūt netgi tiek, kad pasikeistų politinė dinamika. Izraeliečiai labai nori būti pasaulio bendruomenės dalimi, ir jei jie staiga pasijus izoliuoti, daug daugiau rinkėjų ims reikalauti veiksmų, kuriuos dabartiniai vadovai visiškai atmeta – pavyzdžiui, derėtis su palestiniečiais dėl tvarios taikos, pagrįstos teisingumu ir lygybe pagal tarptautinę teisę, užuot bandžius apsaugoti įtvirtintą burbulą baltuoju fosforu ir etniniu valymu.

Žinoma, tam, kad nesmurtinė BDS taktika veiktų, laimėjimai neturi būti pavieniai ar marginalūs. Jie turi būti pastovūs ir vyraujantys – bent jau tokie, kaip ir Pietų Afrikoje, kai stambios korporacijos, tokios kaip „General Motors“ ir „Barclays Bank“ atsiėmė investicijas, kai tokios garsenybės kaip Bruce’as Springsteenas ir Ringo Starras prisijungė prie 9-jo dešimtmečio supergrupės, nugriaudėjusios „negrosiu San Sityje“ (nuoroda į ikonišką prabangų Pietų Afrikos kurortą).

Be abejonės, prieš neteisybę kovojantis BDS judėjimas per 15 metų išaugo; Barghouti’o skaičiavimu, jį palaikančios darbininkų ir žemdirbių sąjungos bei antirasistiniai ir teisingumo socialinėje, lyčių ir klimato srityje veikiantys judėjimai „kartu sudėjus apima dešimtis milijonų žmonių visame pasaulyje“. Tačiau BDS dar turi pasiekti lūžio tašką, koks buvo pasiektas Pietų Afrikoje.

Tai kainavo. Nereikia būti išsivadavimo kovų istoriku, kad žinotum, jog kai morale pagrįsta taktika ignoruojama, nustumiama į šalį, juodinama ar uždraudžiama, tada žmones, desperatiškai trokštančius pokyčių, ima traukti kitos – etikos nesaistomos – taktikos.

Niekada nesužinosime, kokia būtų dabartis, jei daugiau žmonių, organizacijų ir vyriausybių būtų atsiliepę į palestiniečių pilietinės visuomenės kvietimą imtis BDS 2005 m. Kai prieš keletą dienų susisiekiau su Omaru Barghouti’u, jis kalbėjo ne apie du nebaudžiamumo dešimtmečius – jis kalbėjo apie 75 metus. Jo žodžiais tariant, Izraelis „nebūtų galėjęs vykdyti nuolatinio televizuoto genocido Gazoje be valstybių, korporacijų ir institucijų bendrininkavimo.“ Jis pabrėžė, kad visi esame pajėgūs pasipriešinti bendrininkavimui.

Neabejotina viena: dabartiniai žiaurumai Gazoje labai padidina boikoto, investicijų atsiėmimo ir sankcijų poreikį. Nesmurtinė taktika, kurią daugelis nurašė kaip ekstremalią ar baiminosi, kad dėl jos bus pavadinti antisemitais, atrodo visai kitaip blausioje du dešimtmečius trunkančių žudynių šviesoje, ant senų griuvėsių kaupiantis naujiems, į naujų kartų psichiką įsirėžiant naujam sielvartui ir traumai – ir pasiekiant naujas moralinio iškrypimo aukštumas tiek žodžiais, tiek darbais.

Praėjusį sekmadienį žurnalistas Mehdis Hasanas savo paskutinėje programoje MSNBC kanale kalbėjosi su palestiniečiu fotoreporteriu Motazu Azaiza iš Gazos, kuris diena iš dienos rizikuoja gyvybe, kad parodytų pasauliui Izraelio masinių žudynių vaizdus. Jo žodžiai JAV žiūrovams buvo griežti:

„Nevadinkit savęs laisvais žmonėmis, jei negalite nieko pakeisti, jei negalite sustabdyti genocido.“
Motazas Azaiza, palestiniečiu fotoreporteris iš Gazos

Gyvename tokiu metu, kai esame tai, ką darome. Tiek daug žmonių daro daugiau nei bet kada anksčiau: blokuoja ginklų siuntas, okupuoja vyriausybės rūmus reikalaudami paliaubų, dalyvauja masiniuose protestuose, sako tiesą – nors tai ir sunku. Visi šie veiksmai kartu turbūt prisidėjo prie didžiausio įvykio BDS istorijoje: Pietų Afrikos Respublikos ieškinio Tarptautiniam Teisingumo Teismui Hagoje (TTT), kuriame Izraelis kaltinamas genocidu ir prašoma imtis laikinųjų priemonių jo atakai prieš Gazą sustabdyti.

Izraelio laikraštyje „Haaretz“ neseniai paskelbtos analizės autorius rašo, kad jei TTT priims PAR palankų sprendimą, tuomet, netgi jei JAV vetuotų karinę intervenciją Jungtinėse Tautose, „laikinosios priemonės reikštų Izraelio ir jo įmonių atstūmimą, ir pavienės šalys ar blokai taikytų jam sankcijas“.

Tuo tarpu piliečių rengiami boikotai jau ima kandžiotis. Gruodžio mėnesį „Puma“ – vienas iš pagrindinių BDS taikinių paskelbė, kad ketina nustoti remti Izraelio nacionalinę futbolo komandą. Prieš tai iš Italijoje rengiamo didelio komikų festivalio pasitraukė atlikėjai, sužinoję, kad vienas iš rėmėjų – Izraelis. Šį mėnesį „McDonald’s“ vykdomasis direktorius Chrisas Kempczinskis pranešė, kad tai, ką jis pavadino „dezinformacija“, smarkiai paveikė pardavimus „keliose rinkose Artimuosiuose Rytuose ir keliose – už jo ribų“. Čia jis turėjo omenyje pasipiktinimo bangą, kurią sukėlė žinia, jog „McDonald’s Israel“ padovanojo Izraelio kareiviams tūkstančius maisto porcijų. Kempczinskis bandė atskirti pasaulinį prekės ženklą nuo „vietinių operatorių“, tačiau tai mažai ką įtikino BDS judėjimo gretose.

BDS įgyjant pagreitį be galo svarbu suprasti, kad dabar labai padaugėjo nusikaltimų dėl neapykantos, ir tai neramina – daugelis jų nukreipti prieš palestiniečius ir musulmonus, bet taip pat ir prieš žydų įmones bei įstaigas vien dėl to, kad jos žydų įstaigos. Tai antisemitizmas, o ne politinis aktyvizmas.

BDS – tai rimtas, nesmurtinis judėjimas, veikiantis pagal nustatytą valdymo modelį. Suteikdamas vietos grupėms autonomiją nuspręsti, kurios akcijos bus veiksmingos, BDS nacionalinis komitetas (BNK) nustato pagrindinius judėjimo principus ir rūpestingai atrenka nedidelę grupę kompanijų – svarbiausių taikinių, pasirinktų „dėl įrodyto jų bendrininkavimo Izraeliui pažeidžiant palestiniečių žmogaus teises“.

Be to, BNK labai aiškiai sako, kad neragina boikotuoti pavienių izraeliečių dėl to, kad jie izraeliečiai: „iš principo atmetame pavienių žmonių boikotą dėl jų nuomonės ar tapatybės (pvz., pilietybės, rasės, lyties ar religijos)“. Kitaip tariant, taikiniai yra institucijos, prisidedančios prie priespaudos sistemų, o ne pavieniai žmonės.

Nė vienas judėjimas nėra tobulas. Visi judėjimai žengia klaidingų žingsnių. Tačiau pagrindinis dabarties klausimas nesusijęs su tobulumu. Paprastai tariant, jis toks: kaip geriausia pakeisti morališkai nepakeliamą status quo, sustabdant tolesnį kraujo praliejimą? Nenuramdomas „Haaretz“ žurnalistas Gideon Levy neturi iliuzijų dėl to, kas yra svarbiausia. Interviu Owenui Jonesui jis neseniai sakė:

„Tarptautinė bendruomenė yra esminis dalykas; turiu omeny, Izraelis pats nepasikeis… Formulė labai paprasta: kol izraeliečiai nemoka už okupaciją, nėra baudžiami ir nepatraukiami už ją atsakomybėn, ir nejaučia jos kasdien – tol niekas nepasikeis.“
Gideon Levy, Izraelio publikacijos „Haaretz“ žurnalistas

Gal jau per vėlu?

2009 m. liepą, praėjus keliems mėnesiams po mano pirmojo BDS straipsnio, lankiausi Gazoje ir Vakarų Krante. Per pokalbį Ramaloje pasakojau apie savo apsisprendimą remti BDS. Atsiprašiau už tai, kad savo balso nepridėjau anksčiau, ir prisipažinau, kodėl – todėl, kad bijojau: bijojau, kad ši taktika per ekstremali, kai ji nukreipiama prieš valstybę, pastatytą ant žydų traumos; bijojau, kad būsiu apkaltinta išdavusi savo tautą. Tokių baimių tebeturiu.
„Geriau vėliau negu niekad“, – tarė man geraširdis auditorijos dalyvis po pokalbio.

Tada buvo vėlu; dabar – dar vėliau. Bet niekada nėra per vėlu. Ne per vėlu visiems mums kurti užsienio politiką „iš apačios“; politiką, protingai ir strategiškai įsiterpiančią į kultūrą ir ekonomiką taip, kad atsirastų reali viltis, jog dešimtmečius trunkantis nevaldomas Izraelio nebaudžiamumas galiausiai baigsis.

Praėjusią savaitę BDS nacionalinis komitetas paklausė: „Jei ne dabar, tai kada? Antiapartheidinis judėjimas PAR organizavosi dešimtmečiais, kol įgijo tarptautinę paramą, ir apartheidas žlugo. Laisvė yra neišvengiama. Būtent dabar laikas prisijungti prie judėjimo už laisvę, teisingumą ir lygybę Palestinoje.“

Gana. Laikas boikotui.

 

Šis straipsnis pirmąkart publikuotas „The Guardian“ 2024 m. sausio 10 d. Iš anglų kalbos vertė Gema Sabonytė. Versta su autorės leidimu jos tekstus laisvai skelbti aktyvizmo tikslais.

Naomi Klein yra pasaulinio garso autorė. Jos knygos „Tai viską keičia“ bei „Šoko doktrina“ yra išleistos ir lietuvių kalba (leidykla „Kitos knygos“).