Miko Peled, MPN.news Londone – daug įspūdingų vietų, ir viena jų yra unikalus knygynas „Jarndyce Booksellers“. Šio knygyno specializacija yra pirmojo leidimo, retos knygos bei nuostabūs kolekciniai Šekspyro, Č. Dikenso ir daugybės kitų autorių raštai. Be to, knygyne eksponuojamos milžiniško dydžio antikvarinės iliustruotos Biblijos. Jas vartant, dėl didingas knygas puošiančių piešinių bibliniai personažai ir istorijos tiesiog atgyja prieš akis.

Vieną tokią seną iliustruotą Bibliją savo kolekcijoje turėjo ir mano tėvas; pamenu, kaip vaikas būdamas sėdėdavau prie jos palinkęs, versdamas lapą po lapo. Ir jos piešiniai buvo nuostabūs, akimis rydavau garsiųjų vyrų ir moterų atvaizdus, tarsi ir pats išgyvendamas ten aprašytus didžius įvykius. Štai angelas, sustabdęs sūnų aukoti besiruošiantį Abraomą; nuo Sinajaus kalno besileidžiantis Mozė; nuo jaunojo Dovydo rankos kritęs milžinas Galijotas ir aibės kitų. Visus juos mačiau it gyvus prieš savąsias akis, ir tuomet, vaikas būdamas, tikėjau (kaip kad daug žmonių dar tiki ir šiais laikais), kad tuose pasakojimuose aprašyti tikri įvykiai.

Juk šiomis įtraukiančiomis istorijomis ir stengiamasi sukurti įspūdį, kad Biblijoje užfiksuoti realūs nutikimai. Jos skatina skaitytojus bei tuos, kurie grožisi iliustracijomis pasakojimų neskaitę, bet tikrai juos daugsyk girdėję, tikėti: tai tikros istorinės asmenybės, ir viskas būtent taip ir vyko.

Lengva durti pirštu į kokį senovinį Palestinos miestą – pavyzdžiui, Betliejų ar Jeruzalę, ar kokį dykumos kampelį šalia Birsebės – ir tvirtinti, kad tai ten nutiko kuris nors konkretus Biblijoje aprašytas įvykis. Toks pažodinis Biblijos, ypač Senojo Testamento, interpretavimas yra sionizmo nesenkanti varomoji jėga.

Sionistams milijonus žmonių visame pasaulyje pavyko įtikinti, kad Biblijoje aprašyta istorinė tiesa, taigi ir šiuolaikinė jų valstybė yra vienintelė ir teisėta Biblijoje apdainuoto Izraelio tąsa, o pati Biblija – tikrų tikriausias sionistų istorijos vadovėlis. Be šio klaidingo įsitikinimo sionizmo ideologija negali egzistuoti.

Mitologija, religija ir istorija

Graikijoje ir Šiaurės šalyse senovinę čiabuvių mitologiją pakeitė krikščionybė, o senieji mitai tapo vien jų kultūros istorijos dalimi. Indijoje senovinė mitologija dar labai gyva, po visą šalį pabirusiose šventyklose ir toliau garbindami senieji dievai, tačiau mitai apie juos niekada nepersipina su tikrąja Indijos istorija. Višnus niekada nemaišomas su Ašoka, o Buda – su Akbaru. Turtingoje Indijos kultūroje kiekvienas jų turi savo vietą.

Graikai, Šiaurės tautos, net įvairius tikėjimus išpažįstantys indai – niekas savųjų mitų nelaiko tikra istorija. Graikijoje nerasite archeologų, besistengiančių senuosiuose dirvos sluoksniuose rasti Dzeuso buveinės. Šiauriečiai nebando atrasti kelio į gausiai apdainuotą miestą, kuriame gyveno Odinas su Toru. Net Indijoje, kurioje senovės dievai vis dar yra svarbi kasdienybės dalis, iš archeologų nesitikima pagaliau atkasti Šivos namų.

Taip yra todėl, kad visais atvejais, išskyrus sionizmą, egzistuoja aiški takoskyra tarp mitų bei religijos ir tikros istorijos. O štai sionistai (tiek žydai, tiek krikščionys) primygtinai reikalauja laikytis įsitikinimo, kad Biblija – religinis tekstas – yra istorinė knyga. Jau du šimtmečius sionizmo ideologiją išpažįstantys archeologai skersai išilgai kasinėja visą Palestiną, dažnai nekreipdami dėmesio arba net naikindami vertingus istorinius artefaktus, trukdančius jų kuriamam naratyvui.

Mat archeologus sionistus motyvuoja ne mokslinis smalsumas, o politiniai tikslai. Ignoruodami turtingą Palestinos istoriją ir archeologinius lobius, jie ieško įrodymų savosioms teorijoms pagrįsti.

visais atvejais, išskyrus sionizmą, egzistuoja aiški takoskyra tarp mitų bei religijos ir tikros istorijos. O štai sionistai (tiek žydai, tiek krikščionys) primygtinai reikalauja laikytis įsitikinimo, kad Biblija – religinis tekstas – yra istorinė knyga.
Miko Peled

Paminklų naikinimas

Poreikis pagrįsti sionistines pretenzijas, kuriomis tvirtinamas ryšys tarp nūdienos Izraelio ir senovės hebrajų bei jų šlovinamos Senajame Testamente aprašytos mitologijos, dažnai puoselėjamas svarbių istorinių vietovių ir paminklų sąskaita. Šias neįkainojamas istorines vietas sionistinės institucijos neretai specialiai šluoja nuo žemės paviršiaus.

Puikus šio reiškinio pavyzdys yra Mamilos kapinių likimas. Ši senovinė musulmonų kapavietė ir šventvietė Jeruzalės centre, manoma, siekia net septintą amžių. Per pastarąjį tūkstantmetį ten palaidota galybė sufizmo [mistinės islamo atmainos – red. past.] šventųjų, tūkstančiai valdininkų, mokslininkų, žymių žmonių, senų Jeruzalės šeimų palikuonių. Sakoma, kad ten ilsisi ir pirmieji pranašo Muhamedo pasekėjai.

Nepaisant to, sionistams užgrobus Vakarų Jeruzalę, kapinės ėmė sparčiai nykti, senoviniai paminklai buvo išgriauti ir sudarkyti. Per pastarąjį dešimtmetį, išniekinant ten palaidotų žmonių palaikus, didelė kapinių dalis buvo sulyginta su žeme, o toje vietoje atsirado Simono Wiezenthalio centro pastatas, begėdiškai pavadintas Tolerancijos muziejumi.

Centras kovai už konstitucines teises ir Kampanijos Mamilos kapinėms išsaugoti rengėjai nuo 2010 m. bando sustabdyti naujojo pastato statybas ir išsaugoti bent žilą senovę menančios vietos likučius. Dėl to į įvairias JT organizacijas (tarp jų ir UNESCO) buvo kreiptasi su virtine peticijų.

Tam, kad iškiltų vadinamasis Tolerancijos muziejus, buvo išrausta šimtai kapų, niekas nežino, kas nutiko su nesuskaičiuojamu kiekiu žmonių palaikų. Vienos iš svarbiausių musulmonų kapaviečių pasaulyje, amžinam poilsiui priglaudusios septyniasdešimt tūkstančių Saladino armijos karių, praktiškai nebeliko.

Dar viena žymi islamo išpažinėjų poilsio vieta Jeruzalėje yra Bab al Rahmės kapinės. Jos tęsiasi nuo Liūto vartų iki Al Aksos mečetės sienos galo šalia Omejadų rūmų pietinėje miesto dalyje. Šiuo metu Izraelio vyriausybė jau yra pradėjusi procedūrą, kurios tikslas – konfiskavus dalį šių kapinių, toje vietoje statyti nausėdiją.  Joje planuojama įrengti ir „bibliniais sodais vingiavusius takus“, tad ir vėl svarbi istorinė vieta bus paaukota siekiant įamžinti istoriją, kurios niekada nebuvo.

Tikra istorija nuolatos paminama garbinant mitus; dar vienas klasikinis to pavyzdys yra vadinamasis Šventyklos krikšto centras, iškilsiantis Jeruzalės senamiestyje. Minima žydiška šventykla atsiras ten, kur dabar stovi Omejadų rūmai, maždaug 1 400 metų senumo istorinis paminklas. Šiuose ankstyvojo islamo laikotarpyje statytuose rūmuose buvo įsikūrę vietos kalifai ir institucijos, tvarkiusios Al Aksos mečetės ir visos Jeruzalės reikalus.

Yrantys paminklai

Mitų besivaikantys sionistų valdininkai ne tik naikina neįkainojamas istorines vietas, bet ir tinkamai neprižiūri akyse griūvančių istorinių paminklų, kuriais nusėta visa Palestina. Likimo valiai palikta, pavyzdžiui, Dahero Al Umaro mečetė Tabarijoje [liet. t. p. Tiberijus, Tiberijas – red. past.] – iš vienišo trupančio pastato beliko vien priminimas apie miesto didingą arabiškąją praeitį.

Didumą Palestinos valdęs palestiniečių didikas Daheras al Umaras nulėmė krašto istorijos eigą XVIII a. Ištrinti ne tik jo milžiniško istorinio indėlio pėdsakai, net iš jo garbei pavadintų dar stovinčių pastatų netrukus beliks griuvėsiai.

Mitines Senojo Testamento istorijas ir tų mitinių istorijų personažus sėkmingai pavyko transformuoti į realius istorinius įvykius ir šiame pasaulyje gyvenusias asmenybes: mitologija virto istorija. Tuo tarpu tikroji didinga Palestinos istorija, pilna kultūros, religijų, politikos, komercijos, neprilygstamo meno ir architektūros, jau beveik visai pradanginta, kad sionistai galėtų toliau tvirtinti esą tikrieji Jozuės ir karaliaus Dovydo karalystės paveldėtojai.

Knygyne „Jarndyce Bookseller“ eksponuojamų Biblijų iliustracijos išties nuostabios, ir jomis žavėtis niekas nedraudžia. Tiesą sakant, tik gavęs progą ir vėl ten keliausiu, kad galėčiau pasigrožėti tais įstabiais Senojo ir Naujojo Testamento pasakojimus vaizduojančiais piešiniais. Tačiau kiekvienam turėtų būti aišku: tie mitai ir paveikslėliai nėra tikroji Palestinos istorija.

Autoriaus pastaba: Tikrąją Palestinos istoriją savo knygoje „Palestina ir jos keturių tūkstantmečių istorija“(angl. „Palestine, A Four Thousand Year History“) yra aprašęs Nur Masalha, ją ir rekomenduoju.

 

MIKO PELED yra žmogaus teisių gynėjas, kovos menų instruktorius, Jeruzalėje žydų sionistų šeimoje gimęs Izraelio kariuomenės generolo Mattityahu Peledo sūnus, vienas žymiausių izraeliečių antisionistų. Apie jo autobiografinę knygę „Generolo sūnus: izraeliečio kelionė Palestinoje“ (orig. The General’s Son: Journey of an Israeli in Palestine) Pulitzerio premijos laureatė rašytoja Alice Walker yra pasakiusi: „Nedaug yra tiek vilties teikiančių knygų Izraelio-Palestinos klausimu, kaip ši“.

Versta iš: Miko Peled, „Myth to Reality: Israeli Archeologists Are Using the Bible to Rewrite History“, Mint Press News, 2020 m. gruodžio 3 d. Vertė Ieva Balčiūnaitė.

Visas „Mint Press News“ turinys pateikiamas su Creative Commons Attribution-NonCommercial-ShareAlike 3.0 tarptautine licencija, leidžiančia jį perspausdinti nekomerciniais tikslais.

Palestina.lt nuoširdžiai dėkoja šio straipsnio autoriui Miko Peledui už suteiktą išskirtinį leidimą į lietuvių kalbą versti ir publikuoti jo straipsnius.