Neseniai Izraelio laikraštyje „Maariv“ paskelbtame interviu buvęs Izraelio žvalgybos įstaigos „Shabak“ vadovas Ami Ayalonas pareiškė, kad, jei būtų palestinietis, tai būtų kovojęs su pavogusiais jo žemę „be jokių ribų“.

„Kalbant apie palestiniečius, tai jie prarado savo žemę, todėl, kai manęs klausia, ką daryčiau, jei būčiau palestinietis, atsakau – jei kas nors ateitų ir pavogtų mano žemę – Izraelį, aš kovočiau prieš jį be jokių ribų.“
Ami Aylonas, buvęs Izraelio žvalgybos įstaigos „Shabak“ vadovas

A. Ayalono teigimu, palestiniečiai „laiko save tauta. Viena iš mūsų tragedijų yra ta, kad žiūrime į juos kaip į individus, iš kurių kai kurie yra geri, kiti – blogi.“

Tarp gausybės iš izraeliečių ir Izraelio rėmėjų girdimų kaltinimų palestiniečiams – neva jie barbarai, antisemitai, pogromininkai, teroristai, laukiniai ir žmonės-gyvuliai, bei tarp kitų rasistinių epitetų, kuriais daugelis Izraelio vadovų propagandos tikslais juodina palestiniečius, išsiskiria nemažai žymių veikėjų, tokių kaip A. Ayalonas, kurie tapatinasi su palestiniečių kova viešai pripažindami, kad, jei patys būtų ne žydų kolonistai, o palestiniečiai, nedelsdami įsitrauktų į kovą prieš sionizmą ir Izraelį.

Netgi garsusis Izraelio gynybos ministras Moshė Dayanas suprato palestiniečių kovą Gazoje, jų priešinimąsi Izraelio kolonializmui. 1956 m. balandį palestiniečių pasipriešinimo kovotojai nužudė saugumo pareigūną Nahal Oze – 1953 m. vos vienos mylios atstumu nuo Gazos sienos įkurtoje kolonijoje. Tas pareigūnas prieš keletą dienų buvo sumušęs kelis palestiniečius. Šie sugauti, kai bandė grįžti į savo žemes, iš kurių Izraelis juos ištrėmė, ir priversti grįžti į Gazą. Sakydamas kalbą per jo laidotuves, M. Dayanas gedėtojams priminė:

„Nekaltinkime žudikų. Kas mes tokie, kad prieštarautume jų neapykantai? Aštuonerius metus jie sėdi pabėgėlių stovyklose Gazoje, prieš jų akis mes kuriame kolonijas jų žemėje ir kaimuose, kuriuose jie ir jų protėviai gyveno… Esame naujakurių karta, be plieninio šalmo negalime pasodinti medžio ir pastatyti namo.“
Moše Dayanas, Hagana narys, buvęs Izraelio gynybos ministras

Laikraščiui „Maariv“ pasakyti A. Ayalono žodžiai – ne naujiena. Šių metų kovo mėnesį interviu Amerikos televizijos tinklui „ABC“ jis pareiškė, kad, jei būtų palestinietis, „kovotų su Izraeliu“ ir dėl laisvės „padarytų viską“.

A. Ayalonas yra ne pirmas Izraelio veikėjas, puikiai supratęs, kad palestiniečiai kovoja siekdami sionistų naujakurių kolonializmo ir apartheido pabaigos. Iš tiesų, jis yra vienas iš ilgo sąrašo sionistų ir Izraelio vadovų, kurie nedvejodami teigė suprantantys palestiniečių kovą ar net su ja tapatinosi.
Revizionistinio sionizmo įkūrėjas Vladimiras Žabotinskis, kurį vėliau pakeitė Menachemas Beginas, taip rašė palestiniečių rezistencijos klausimu 1923 m.:

„Kiekvienai čiabuvei tautai – nesvarbu, ar ji civilizuota, ar laukinė – jos šalis yra tautiniai namai, kuriuose jie visada bus absoliutūs šeimininkai. Savo noru jie niekada neleis atsirasti ne tik naujam šeimininkui, bet net ir naujam partneriui. Taip ir arabai. Kai kurie mūsiškiai susitaikėliai bando mus įtikinti, kad arabai yra kažkokie kvailiai, kuriuos galima apgauti… [ir] kurie atsisakys savo prigimtinės teisės į Palestiną dėl kultūrinės ir ekonominės naudos. Aš kategoriškai atmetu tokį palestiniečių arabų vertinimą. Kultūriniu požiūriu jie nuo mūsų yra atsilikę 500 metų, dvasiškai jie neturi mūsų ištvermės ar valios stiprybės, bet tiek tų vidinių skirtumų ir tėra… Jie Palestinai jaučia tokią pačią instinktyvią meilę ir aistrą, kaip ir bet kuris actekas Meksikai ar siuksas – prerijai… ši vaikiška mūsų „arabofilų“ fantazija kyla iš tam tikros paniekos arabams… [kad] ši rasė it banda puls imti kyšius ar parduoti savo tėvynę už geležinkelio tinklą.“

Tačiau V. Žabotinskis nesitapatino su palestiniečiais (nors ir bandė prilyginti juos, mutatis mutandis, Europos žydams prisirišimo prie tėvynės ir smurto naudojimo ją ginant prasme).

Jis gerai suprato, kad palestiniečiai yra „ne banda, o tauta“. V. Žabotinskis, kaip Mussoliniu besižavintis fašistas, nesileido tiek apakinamas antipalestinietiško rasizmo, kad nematytų realių aplinkybių – būtent todėl jis ir siekė kovoti su palestiniečiais, pajungti juos sionistų valdžiai ir iškeldinti.
Kiti sionistai su palestiniečiais tapatinosi dar labiau.

Pirmasis Izraelio ministras pirmininkas Davidas Ben-Gurionas puikiai suprato palestiniečių kovą, nors ir buvo pasiryžęs ją sutriuškinti. Jis pareiškė:

„Jei būčiau arabų vadovas, niekada nesitarčiau su Izraeliu. Tai natūralu; mes pasiėmėme jų žemę. Taip, Dievas ją pažadėjo mums, bet ar jiems tai svarbu? Mūsų Dievas nėra jų Dievas. Mes kilę iš Izraelio, tai tiesa, bet tai buvo prieš du tūkstančius metų, ar jiems tai ką nors reiškia? Buvo antisemitizmas, naciai, Hitleris, Aušvicas, bet ar tai jų kaltė? Jie mato tik vieną dalyką: mes atėjome ir pavogėme jų šalį. Kodėl jie turėtų su tuo susitaikyti?“
Davidas Ben-Gurionas, pirmasis Izraelio ministras pirmininkas

Joks ne nuklydimas

Sionizmo vadovų tapatinimasis su palestiniečiais tęsėsi ir vėlesniais dešimtmečiais, bene stipriausiai jį išreiškė buvęs Izraelio ministras pirmininkas Ehudas Barakas. Jis – vienas iš žudikų – komandosų būrio, 1973 m. pasiųsto į Beirutą nužudyti trijų palestiniečių revoliucionierių, narių.

Sakydamas Izraelio laikraščiui „Haaretz“ – „jei būčiau palestinietis, irgi įstočiau į teroristinę grupuotę“, – Barakas visiškai susitapatina su palestiniečiais.
Yitzhako Rabino našlė Leah Rabin, pati dalyvavusi kovose 1948 m. sionistams užkariaujant Palestiną, savo tapatinimąsi su palestiniečiais paaiškino dar konkrečiau nei kiti sionistai.

1997 m. ji sakė: „Mes [žydai] naudojome terorizmą savo valstybei įkurti. Kodėl reikėtų tikėtis, kad palestiniečiai elgsis kitaip?“ Regis, palestiniečiai ir žydai niekuo nesiskiria.

Svarbiausia atkreipti dėmesį į tai, kad, sprendžiant iš šių pareiškimų, nė vienas Izraelio vadovas nemanė, jog palestiniečiai priešinasi Izraeliui todėl, kad tai – žydų valstybė.

Priešingai, visi teigė, jog palestiniečių priešinasi Izraeliui ir žydams izraeliečiams todėl, kad izraeliečiai pavogė ir toliau vagia jų žemę, jų šalį, atima nepriklausomybę ir laisvę.

Dabartine pasibjaurėtina Izraelio vyriausybės propaganda, kad palestiniečių operacija spalio 7 d. buvo nukreipta į Izraelio žydus ne todėl, kad jie kolonizatoriai, o todėl, kad jie žydai – ir dėl to tai „mirtiniausia“ ataka prieš žydus nuo Holokausto laikų (kaip mums nenuilstamai kartoja Vakarų vadovai ir jiems paklusni pagrindinė žiniasklaida), neabejotinai norima pridengti faktą, jog žydai izraeliečiai kolonizavo palestiniečių žemę ir jog tai ir yra palestiniečių rezistencijos priežastis.

Šiais melais siekiama reabilituoti žydus izraeliečius, kaltus dėl palestiniečių žemės vagystės; tai visiškas kontrastas tam, ką atkakliai tvirtina palestiniečiai ir visi palestiniečių kovos esmę supratusieji sionistų/Izraelio vadovai: ši rezistencija nukreipta prieš Izraelio žydus todėl, kad jie kolonistai, o ne todėl, kad jie žydai.

Tai, kad tie patys izraeliečiai, vadovavę palestiniečių priespaudai, sako suprantantys jų kovą, nėra tik retoriniai gestai ar liapsusai. Tie žodžiai rodo, kad jie aiškiai suvokia tebesitęsiančio Izraelio smurto ir priespaudos palestiniečių atžvilgiu pobūdį.

„jei būčiau palestinietis, irgi įstočiau į teroristinę grupuotę“
Ehudas Barakas, buvęs Izraelio ministras pirmininkas

Priešingai nei teigia oficiali Izraelio propaganda ir kartoja Vakarų politiniai vadovai bei pagrindinė žiniasklaida, palestiniečių priešinimasis sionistų kolonizacijai nuo pat XIX a. pabaigos visiškai nėra nukrypimas. Iš tiesų, pasak pirmiau cituotų Izraelio vadovų, palestiniečiai labai panašūs į jų žemę kolonizavusius žydus sionistus.

Atrodo, vienintelis skirtumas yra tas, kad palestiniečiai nėra žydai ir todėl negali susilaukti Vakarų pagarbos ir žavėjimosi, kokio nusipelno bet kuri kita tauta, jau pusantro šimtmečio besipriešinanti kolonializmui.

Nors Izraelio vadovai, kad ir kokių kolonijinių rasistinių pažiūrų jie bebūtų, visgi sugeba susitapatinti su palestiniečiais, Vakaruose dėl didžiulio antipalestinietiško rasizmo nėra nė vieno politinio vadovo, kuris būtų viešai svarstęs, ką darytų būdamas palestiniečių vietoje.

 

JOSEPHAS MASSADAS yra moderniosios arabų politikos ir intelektualiosios istorijos profesorius Kolumbijos universitete Niujorke. Jis – daugybės knygų ir akademinių bei žurnalistinių straipsnių autorius. Išleido knygas „Kolonijiniai padariniai: tautinės tapatybės kūrimas Jordanijoje“ (Colonial Effects: The Making of National Identity in Jordan, 2001), „Išliekantis Palestinos klausimas: esė apie sionizmą ir palestiniečius“ (The Persistence of the Palestinian Question: Essays on Zionism and the Palestinians, 2006), „Islamas liberalizme“ (Islam in Liberalism, 2015). Jo knygos ir straipsniai išversti į daugiau nei dešimt kalbų.

Versta iš: Joseph Massad, „Why Israeli leaders admit if they were Palestinian they would fight for freedom“, Middle East Eye, 2024 m. rugsėjo 16 d. Iš anglų kalbos vertė Gema Sabonytė. Dėkojame autoriui už išskirtinį mums suteiktą leidimą portale Palestina.lt publikuoti jo straipsnių vertimus į lietuvių kalbą.

Kitas J. Massado straipsnis lietuvių kalba, pavadintas „Palestiniečių teisė sugrįžti: raktas sionistų užkariavimui panaikinti“, yra įtrauktas į rinktinę „Sumud reiškia tvirtybė: palestiniečių kelias“ (sud. ir vert. Gema Sabonytė, „Mintis“, 2021).