Prieš 2 tūkstančius metų iš Nazareto galėjai laisvai keliauti ir nukeliauti į Jeruzalę, iš jos paėjėjus kelis kilometrus į pietus – jau ir Betliejus.

Šiandien Izraelis šioje žemėje yra pristatęs apartheidinių sienų, karinių punktų, stebėjimo bokštų ir jaunų kareivėlių, įtikintų, kad kasdien žeminti žmones ir į juos vis pašaudyti – tai daryti gera. Gera kam? Nei žmonėms, nei Dievui. Tai kam tada?

Palestinos krikščionims tie keli kilometrai iki Jeruzalės dažnai neįveikiami, nes Izraelis pasiskyrė sau „teisę“ neleisti jiems keliauti – nei pėsčiomis, nei mašina, nei ant asiliuko.

Ironijų ironija.

Betliejus yra taikos miestas, tačiau jame nėra taikos, nes nėra teisingumo.

Betliejų juosia cementinė Izraelio suręsta baisioji siena, už kurios – uždrausta Jeruzalė, Palestinos širdis.

Turistai iš Europos gąsdinami nevaikščioti Betliejaus gatvėmis ir šiukštu nieko nepirkti iš ten gyvenančių žmonių, mat rankomis išskaptuotos Prakartėlės iš alyvmedžio esą blogis.

Nei aukso, nei mirtos, nei smilkalų.

Tik ta žvaigždė danguj ryškiai tebešviečia, tebekviečia. Ir nesupranta, kas čia Žemėje įvyko.

Kasmet gruodžio pradžioje Betliejus įžiebia savo eglutę su fejerverkais. Ji stovi centrinėje miesto aikštėje, tarp Kristaus gimimo bažnyčios ir Omaro mečetės.

Kalėdos kasmet į Betliejų atkeliauja tris kartus: katalikams – gruodžio 25 d., sausio pradžioje Kalėdas švenčia ortodoksų Bažnyčios, sausio antroje pusėje – krikščionys armėnai. Nepaisant visko. Nepaisant sienos. Nepaisant okupacijos.

Palestinoje gyvena mažiausiai 13 įvairių krikščioniškų Bažnyčių denominacijų (Etiopijos, siriakų, …). Tokia Palestina visada ir buvo: įvairi, pagarbi, laisva ir sieloje, ir širdyje.

Ramių mums visiems švenčių.