Deistorizacija to, kas vyksta, padeda Izraeliui vykdyti genocidinę politiką Gazoje

Autorius: Ilan Pappe

JT generalinio sekretoriaus Antonio Guterres pareiškimas spalio 24 d. sukėlė aštrią Izraelio reakciją. Kalbėdamas JT Saugumo Taryboje jis sakė, kad, griežčiausiai smerkdamas Hamas spalio 7 d. įvykdytas žudynes, jis vis dėlto nori priminti pasauliui, jog jos įvykdytos ne vakuume. Guterres sakė, kad tą dieną įvykusi tragedija neatsiejama nuo 56 metus trunkančios okupacijos.

Izraelio vyriausybė nedelsdama pasmerkė šį pareiškimą. Izraelio pareigūnai pareikalavo Guterres atsistatydinti, teigdami, kad šis remia Hamas ir pateisina žudynes. Netrukus prisijungė ir Izraelio žiniasklaida, teigdama, be kita ko, kad JT vadovas „pademonstravo stulbinančio lygio moralinį bankrotą“.

Tokia reakcija leidžia manyti, kad atsirado nauja kaltinimo antisemitizmu rūšis. Iki spalio 7 d. Izraelis labai stengėsi, kad į antisemitizmo apibrėžtį būtų įtraukta Izraelio valstybės kritika ir sionizmo moralinio pagrindo kvestionavimas. Dabar galima apkaltinti antisemitizmu ir dėl įvykių pateikimo istoriniame kontekste.

Nūdienos įvykių pateikimas be istorinio konteksto padeda Izraeliui ir Vakarų vyriausybėms įgyvendinti politikas, anksčiau buvo nuošalėje dėl etinių, taktinių ar strateginių sumetimų.

Spalio 7 d. ataką Izraelis naudoja kaip pretekstą genocidui Gazos Ruože vykdyti. Be to, tai pretekstas Jungtinėms Valstijoms bandyti vėl įtvirtinti savo įtaką Vidurio Rytuose. O kai kurioms Europos valstybėms – pretekstas pažeisti ir apriboti demokratines laisves naujo „karo prieš terorą“ vardan.

Tačiau yra keli istoriniai dabarties įvykių Izraelyje – Palestinoje kontekstai, kurių negalima ignoruoti.

Platesnis istorinis kontekstas siekia XIX a. vidurį, kai Vakarų krikščionys evangelikai „žydų sugrįžimo idėją“ pavertė religiniu tūkstantmečio imperatyvu ir pasisakė už žydų valstybės įkūrimą Palestinoje – o tai būtų žingsnis link mirusiųjų prisikėlimo, Mesijo sugrįžimo ir pasaulio pabaigos.

XIX a. pabaigoje ir laikotarpiu iki I pasaulinio karo teologija tapo politika dėl dviejų priežasčių.

Pirmiausia, tai tarnavo Britanijos, siekusios sugriauti Osmanų imperiją ir įtraukti jos dalis į Britų imperiją, interesams. Antra, ji rezonavo su ta britų aristokratijos dalimi (žydais ir krikščionimis), kuri buvo susižavėjusi sionizmo idėja kaip panacėja antisemitizmo problemai Vidurio ir Rytų Europoje spręsti – dėl šios problemos kilo nepageidautina žydų imigracijos į Britaniją banga. Šiems interesams susiliejus Britanijos vyriausybė paskelbė savo garsiąją – tiksliau, liūdnai pagarsėjusią Balfouro deklaraciją.

Žydų mąstytojai ir aktyvistai, prilyginę judaizmą nacionalizmui, tikėjosi, kad žydų bendruomenės Europoje bus apsaugotos nuo egzistencinio pavojaus paskelbus Palestiną vieta, kurioje „atgims žydų tauta“. Ilgainiui kultūrinis ir intelektualinis sionistų projektas virto naujakurių kolonijiniu projektu, kuriuo siekta judaizuoti istorinę Palestiną visiškai ignoruojant tai, kad joje gyveno vietos žmonės.

Todėl palestiniečių visuomenėje, kuri tuo metu buvo gana pastoralinė, ankstyvajame modernizavimosi bei tautinės tapatybės kūrimo etape, gimė antikolonijinis judėjimas. Pirma svarbia akcija prieš sionistų kolonijinį projektą tapo Buraq sukilimas 1929 m. – ir nuo to laiko ši kova tęsiasi.

Kitas istorinis dabartinės krizės aspektas yra Palestinos etninis valymas 1948 m., kurio metu, be kita ko, į Gazos Ruožą buvo prievarta išstumti palestiniečiai iš kaimų, ant kurių griuvėsių pastatytos kai kurios spalio 7 d. užpultos kolonijos. Šie tremtiniai yra 750 000 palestiniečių, praradusių namus ir tapusių pabėgėliais, dalis.

Pasaulis pastebėjo šį etninį valymą, bet jo nepasmerkė. Todėl Izraelis tęsė etninį valymą, siekdamas įgyti visos istorinės Palestinos kontrolę paliekant joje kiek įmanoma mažiau vietos gyventojų. 1967 m. karo metu ir iškart po jo buvo ištremta 300 000 palestiniečių; nuo tada iš Vakarų Kranto, Jeruzalės ir Gazos Ruožo ištremta dar mažiausiai 600 000.

Dar vienas aspektas – Vakarų Kranto ir Gazos okupacija. Per pastaruosius 50 metų okupacinės pajėgos šiose teritorijose nuolat vykdė kolektyvinę bausmę: palestiniečius nuolat terorizuoja žydai kolonistai ir kareiviai, šimtai tūkstančių palestiniečių buvo įkalinti.

Po to, kai 2022 m. lapkritį buvo išrinkta dabartinė fundamentalistinė mesianiška Izraelio vyriausybė, ši žiauri politika pasiekė beprecedentį lygį. Vakarų Krante labai išaugo nužudytų, sužeistų ir suimtų palestiniečių skaičiai. Be to, vyriausybės politika krikščioniškųjų ir musulmoniškųjų šventų vietų Jeruzalėje atžvilgiu tapo dar agresyvesnė.

Galiausiai, yra istorinis 16 metų trunkančios Gazos blokados kontekstas. Beveik pusė gyventojų Gazoje – vaikai. Dar 2018 m. JT įspėjo, kad 2020 m. Gaza gali tapti netinkama vieta žmonėms gyventi.

Svarbu prisiminti, kad blokada buvo pradėta kaip atsakas į demokratinius rinkimus, kuriuose laimėjo Hamas, Izraeliui vienašališkai pasitraukus iš Gazos. Dar svarbiau sugrįžti į paskutinį XIX a. dešimtmetį, kai po Oslo susitarimų Gaza buvo apjuosta spygliuotos vielos tvora ir atskirta nuo Vakarų Kranto ir Jeruzalės. Gazos izoliacija, tvora aplink ją ir didėjanti Vakarų Kranto judaizacija buvo aiškus ženklas, kad Oslas izraeliečių akimis buvo ne kelias į tikrą taiką, o tik okupacija kitomis priemonėmis.

Izraelis kontroliavo išvykimo iš Gazos ir patekimo į ją punktus; kontroliavo netgi į Gazą patenkantį maistą – netgi skaičiuodami kalorijas. Hamas reagavo į sekinančią blokadą raketomis į Izraelio gyvenamuosius rajonus. Izraelio vyriausybė teigė, kad šios atakos yra motyvuotos Hamas ideologine nuostata žudyti žydus (nauja nacizmo forma), ignoruodamas ir Nakbos [1948 m. katastrofos] kontekstą, ir barbarišką 2 milijonų žmonių blokadą, ir palestiniečių priespaudą kitose istorinės Palestinos dalyse.

Hamas daugeliu požiūrių buvo vienintelė palestiniečių grupė, žadėjusi keršyti už šią politiką ar į ją reaguoti. Tačiau būdas, kuriuo ji nusprendė reaguoti, gali nulemti jos pačios baigtį, bent jau Gazoje, ir duoti pretekstą tolesnei palestiniečių priespaudai.

Hamas atakos žiaurumo pateisinti negalima, bet tai nereiškia, kad jos negalima paaiškinti ir pateikti jos konteksto. Kokia baisi bebūtų ataka, iš esmės ji nieko nepakeis, nepaisant didžiulės žmogiškosios kainos abiejose pusėse. Ką ji reiškia ateičiai?

Izraelis liks valstybe, įsteigta kolonijinio judėjimo, kuris ir toliau darys įtaką jos politiniam DNR ir ideologijai. Tai reiškia, kad, nepaisant pasivadinimo „vienintele demokratija Vidurio Rytuose“, ji liks demokratija tik piliečiams žydams.

Vėl kils vidinė kova tarp „Judėjos valstybės“ – kolonistų, siekiančių, kad Izraelis būtų labiau teokratinis ir rasistinis, – ir „Izraelio valstybės“, siekiančios išlaikyti status quo. Iš tiesų, jau yra ženklų, kad ta kova sugrįžta.

Kaip besivystytų situacija Gazoje, Izraelis ir toliau bus apartheido valstybe, kaip yra deklaravusi ne viena žmogaus teisių organizacija. Palestiniečiai neišnyks ir tęs išsivadavimo kovą; juos palaiko daug pilietinių visuomenių – kai tuo tarpu jų vyriausybės remia Izraelį ir suteikia jam išskirtinį imunitetą.

Išeitis lieka ta pati: režimo Izraelyje pakeitimas, kad visi, gyvenantys nuo upės iki jūros, turėtų lygias teises, o palestiniečių pabėgėliai galėtų sugrįžti. Priešingu atveju kraujo praliejimas niekad nesibaigs.

Apie autorių

Ilan Pappe yra Egzeterio universiteto (Jungtinė Karalystė) profesorius, 15 knygų apie Palestiną autorius. Dvi iš jų galima skaityti ir lietuviškai: „Palestinos etninis valymas“ ir „10 mitų apie Izraelį“.

Straipsnio originalas anglų kalba publikuotas Al-Jazeera portale. Į lietuvių kalbą vertė Gema Sabonytė