Dalinamės Palestina.lt bendraįkūrėjo Andriaus Mažeikos „KArtu. Kairiųjų aljansas” organizuotoje konferencijoje „Kultūra, visuomenė ir emancipacija” skaitytu pranešimu „Ukraina Palestina: kairė, pamatuota nuo dešinės”.

Pranešimas

Susirinkome kairėje konferencijoje, tad ir kalbėsiu pagrinde kairei. Kairei, kuri by definition smerkia ir pasisako prieš imperializmą, kolonializmą ir visokių kitų formų išnaudojimą. Argi?

Kairė, norėtųsi tikėti, yra vienintelė Lietuvos ir pasaulio viltis. Juk bandyti sionistą ar Vyčiu ginkluotą augalotą, karui pasiruošusį šiuolaikinį pagonį atvesti protan yra taip pat neįmanoma, kaip konservatoriams gyvuoti be Rusijos ar Algį Ramanauską išmokyt nebūt chamu.

Nešvaistykime energijos.

O dabar… įsivaizduokit!

DIDŽIULIS reklaminis stendas prie Geležinio vilko „Rimi“.


Išgelbėk Fatimos vyrą – nupirk Mohamedui automatą!

Tuo tarpu pusę devynių LRT „Panorama“ pakiliai praneša, kad:

Per praeitą parą Gazoje nukauta dar 50 okupantų žydų.

Akiplėšiška. Cituoju 1982 m. JT GA rezoliuciją Nr. 37/43:

Reaffirms the legitimacy of the struggle of peoples for independence, territorial integrity, national unity and liberation from colonial and foreign domination and foreign occupation by all available means, including armed struggle.

JT GA rezoliucija Nr. 37/43

Kitaip tariant, palestiniečiai turi visas pilnas teises į ginkluotą kovą. Teoriškai, teisiškai, visiškai.

O praktikoje viskas yra kiek kitaip. Nes Palestina – ne Ukraina. Tai, kas galioja Ukrainai, negalioja Palestinai ar kitoms tautoms, esančioms Josepo Borrelio ir daugelio europiečių džiunglėse. Ir lietuvių. Ukrainos karas – išimtinis, vienintelis ir unikalus žmonijos istorijoje. Net karo nusikaltimai (pamenat tą „Amnesty International“ ataskaitą?) čia ne nusikaltimai, o gynyba. Bet sugrįžkim prie Palestinos.

Kaip plačiai priimta kairiųjų Palestinos rėmėjų tarpe, po tokio mini išpuolio privalau priklaupęs atsiprašyti ir jus visus užtikrinti, kad jokiu būdu neremiu „Hamas“, o gal netgi jį smerkiu. Nuo to ir turėjau pradėti.

Sveiki, mano vardas Andrius ir aš smerkiu „Hamas“.

Ne tik smerkiu „Hamas“, bet ir nurodau palestiniečiams, kaip jie gali ir negali kovoti dėl savo laisvės. Nes aš, europietis, žinau geriausiai. Remiuosi šimtmečiais patirties braižant spalvotiems jų valstybių sienas bei juos civilizuojant.

Taigi, geriausias sprendimas Palestinai – veganiškas – smerkiam visą smurtą ir visą terorizmą ir konflikto puses raginam kuo greičiau sėsti derėtis. Gyvenkime draugiškai.

„Nu kaip ten jie per tiek metų nesusitaria”…

Smerkiame VISĄ smurtą ir VISĄ terorizmą, nebent… jį vykdo ukrainiečiai. Smerkiam VISUS nacius, nebent jie vadinasi „Azov“. Smerkiam VISAS atakas prieš civilius, nebent jų aukos – Maskvos daugiabučių gyventojai. Smerkiam VISUS genocido rėmėjus, nebent jie yra NATO nariai.

Smerkti „Hamas“ – tiesiog geras skonis. Juk „laisvasis pasaulis”, t. y. JAV, Europa, Kanada ir jų vasalai „Hamas“ vadina teroristais. Ką mano „džiunglės” – niekam neįdomu. Vis tik prisiminkime, kad terorizmas – į kampą įvarytojo ginklas, kai lygi kova mūšio lauke jam nėra prieinama. Ar, kaip yra Gazos atveju, visas mūšio laukas telpa į Vilniaus teritoriją. Ar pamenat, kai buvo smerkiamas teroristas Nelsonas Mandela? O ką sakyti apie pagarsėjusį bankų plėšiką José Mujica, dar žinomą kaip neturtingiausias prezidentas pasaulyje. Buvęs.

Smerkti palestiniečių teisę gintis ginklu, atsiprašinėti už jų vykdomą smurtą – tai šokti pagal dešinės muzikėlę. Matuotis kairę nuo dešinės. Šis fenomenas, kai kairė sukasi aplink dešinės naratyvą ar stengiasi šios neįžeisti nuoga, nepatogia tiesa, deja, neapsiriboja tik Palestina, čia – platesnė kairės diagnozė.

Remiu Palestiną. Remiu NATO

Kalbant apie Palestiną, neišvengiamai tenka kalbėti ir apie visų civilizuotų žmonių ir demokratinių laisvių saugotoją, nei vieno gynybinio karo nekariavusį, bet užpuolusį kelias valstybes, visų gerbiamą „gynybinį“ NATO aljansą.

Kaip čia yra, kad labiausiai Ukrainą remiančios valstybės yra būtent tos, kurios – pamojuodamos pirštu ir pabardamos griežta retorika – intensyviausiai remia ir įgalina Izraelio Gazoje vykdomą genocidą? Kaip nutiko, kad aršiausi Ukrainos karo tęstinumo rėmėjai taip pat yra aršiausi Izraelio rėmėjai?

Gaza, Palestina kovoja ne tik su Izraeliu, o su visa dabartine „taisyklėmis pagrįsta“ pasaulio tvarka. Jei domėjotės BDS (Boycott Divest Sanctions) judėjimu ir svarstėte, kad reikėtų boikotuoti Izraelį, turėjote pastebėti, kad boikotuoti reikėtų praktiškai viską. Jei rašydami apie Palestiną susidūrėt su feisbuko ar google cenzūra – tikiu, supratot, kad naudojatės sionistų kontroliuojama platforma. Jei sekate JT ar Tarptautinio teismo sprendimus, turėjote pastebėti, kad nei tie, nei anie Izraeliui negalioja. Tarptautinė teisė galioja tik tuomet, kai tai tenkina imperijos interesus, o ICC yra Afrikos, Balkanų ir Putino teismas.

Šie interesai – o ne atsitiktinumas – lėmė, kad ginklus, skirtus Izraeliui ir Ukrainai, JAV sudėjo į vieną ir tą pačią dėžę. Ir ne nežinojimo ar savo žydiškų šaknų vedamas Zelenskis išreiškė visišką paramą Izraelio vykdomam genocidui. Imperinius interesus ne kartą patvirtino ir prezidentas Bidenas, kai atvirai ir tiesiai pareiškė, kad „Jei Izraelis neegzistuotų, tai JAV turėtų išrasti Izraelį tam, kad šis atstovautų JAV interesus regione“. Išrasti Izraelį…

Imperijos interesai taip pat nustato ir kalbą, kuri yra leistina ar netgi būtina naudoti. „Unprovoked terrorist attack“. Kažkur jau girdėtas šablonas… Jį it gerai ištreniruotos papūgos kartoja meinstryminės Vakarų žiniasklaidos priemonės, politikai, apžvalgininkai, garsenybės ir influenceriai. Šimtus, tūkstančius, milijonus kartų, kol tai įsirašys jiems patiems ir mums į pasąmonę. It mantra. Unprovoked, unprovoked terrorist attack, unprovoked full scale invasion, unprovoked. Belieka laukti, kol juos ištiks tapytoją George’ą W. Bushą suklupdęs freudian slip. Unprovoked, ar tikrai?

Vienai pusei karinės pratybos, kitai – provokacija. Vienai – atgrasymo, kitai – provokacijos politika. Sukeisk puses – gausi tą patį. Šis ratas – beribis ir bent kairė neturėtų šokti į lovą su vienu banditu, kad šis atgintų nuo kito. Su kuo sutapsi, tuo ir patapsi. O gal jau tapom, kai Lietuvos pareigūnai prisiekė remsią Izraelį visaip, kaip tik reiks. Suprask, ir ginklų duos genocidui tęsti.

Per plauką nepasakiau „duosim“ – lyg Lietuvos valdžia būtų mūsų visų atstovė. Anaiptol.

Geros manieros

Tai akivaizdu pažiūrėjus į prezidento rinkimų rezultatus. Didžiam Lietuvos politinės scenos (ir kairės, ir dešinės) pasibaisėjimui, „antisisteminiai“ kandidatai surinko 28,8% balsų. Trečdalis Lietuvos mano kitaip.

Žinoma, jie visi – antivakseriai, antisemitai, buduliai, runkeliai, vatnikai, maršistai, kaimiečiai, homofobai, putinistai ir ruskiai. Penktoji kolona! Arba, mažų mažiausiai, neišsilavinę prasto skonio tautiečiai, kurie net nesugebėjo išvažiuoti į norgę ar londę.

Beveik pusė iš to trečdalio Lietuvos – akivaizdu, kvailiausi ir pavojingiausi – drįso balsuoti už visas normas peržengusius kandidatus – antisemitą (greičiau oportunistą) Žemaitaitį ir poną Vaitkų. Du šaukštai deguto vienaragėj, neoliberalioj, pro-izraelietiškoj statinėj. Spjūvis į LRT propagandinį veidą ir galvos skausmas rinkiminei komisijai. Svetima gėda.

Kokie bebūtų šių kandidatų tikrieji motyvai, negalime paneigti jų drąsiai iškeltų problemų ir neginčytinų faktų. Nors su Ukrainos karu galutinai įžengėme į pavojingą teritoriją, kurioje kas kalba yra daug svarbiau už ką jie sako. Galutinė kritinio mąstymo mirtis. Belieka pasidžiaugt, kad Putinas neteigia, kad Žemė – apvali, nes tuo atveju bent jau konservatoriai iškart taptų plokščiažemiais.

Šie kandidatai vieninteliai drįso apie Izraelio vykdomą genocidą kalbėti tiesiai ir nevyniodami į vatą. Ir rinkėjai tai įvertino. Rinkėjai, kurie galbūt stokoja politinio išsilavinimo, bet turi kitką, daug svarbesnį dalyką: kritinį mąstymą, pajautimą, kuris jiems rodo, kad žiniasklaida ir valdžios atstovai jiems sistemingai sąmoningai ar fanatizmo vedami meluoja. Kurie jaučia savo kūnu, kad „The Guardian“ straipsniai apie laimingiausią jaunimą pasaulyje gaslight’ina jų pačių ir jų vaikų patirtis. Kurie supranta, kad ginklavimasis tik didina pavojų. Kurie per kovidą skaudžiai išmoko savo nuomonę pasilikti sau.

Kairės nenoras įžeisti nusistovėjusį dešinį naratyvą – ar, verčiau, noras išlikti išsilavinusių, gerą politinį ir kultūrinį skonį turinčių piliečių rate – sukuria tiesos vakuumą, kurį puikiai išnaudoja tokie kaip Žemaitaitis. Ir čia tikrai ne blogiausias variantas. Nes gali būti – ir, tikėtina, bus – dar blogiau.

Šis vakuumas plaukioja neapykantos Rusijai, vilnietiškos arogancijos ir vienaragiškų vertybių tirpale, kuris užvožtas didžiuliu karo dangčiu su Kasčiūno inicialais. Užsilipę ant puodo klykia Miliūtė, Valatka, Tapinas & Co ir nebesigirdi nieko kito. Susidaro įspūdis, kad yra tik viena pravda.

Bet rinkimų rezultatai liudija kitką.

Istorija kartojasi

Istorija, panašu, kartojasi. Tarpukaryje Lietuva prijautė fašistams, prijaučia ir dabar. Tarpukaryje Lietuvoj nebuvo leidžiama kitokia nuomonė, neleidžiama ir dabar. Tarpukaryje Lietuvos elitas perėmė carinių žemvaldžių rolę, dabar turim tą patį. Tarpukary Lietuva savo gyventojų sąskaita ginklavosi, kad išgąsdintų Rusiją, ginkluojasi ir dabar. Belieka tikėtis ir stengtis, kad nesibaigtume taip pat.

Kol dar Lietuvoj neveikia smetoniniai lageriai politiniams kaliniams, nevėlu kalbėti drąsiai ir tiesiai. Nevėlu prisiminti ir priminti visuomenei, kad teisė, o ne draugelis banditas civilizuotam pasaulyje yra tikrasis saugumo garantas. Nevėlu aiškinti, kad „taisyklėmis pagrįsta sistema“ yra „trečiojo pasaulio“ išnaudojimu pagrįsta banditinė sistema. Nevėlu suprasti patiems ir padėti suprasti kitiems, kad Gazoje, Palestinoje sprendžiamas tarptautinės teisės likučių likimas. Teisės, kuri yra vienintelė tikra Lietuvos apsauga. Nevėlu kalbėti, kad tikrieji „Hamas“ priešai yra ne išbreinwashinti IDF kariai, o JAV ir Europos imperialistai.

Apie meilę

Pabaigai norėčiau pakalbėti apie… meilę. Būtent jos vedamas pradėjau kalbėti už Palestiną. Ir tikiu, kad būtent ji stovi už daugelio Palestinos aktyvistų pečių. Taigi, vieną pusę pirmyn varo meilė, o kitą – godumas, aukos teatras ir mirtina neapykanta. Kaip manot, kas ilgainiui nugalės?

Apie kokią gi meilę čia kalbu ir išvis – prie ko ji. Juk rimtuose kairės pokalbiuose nepriimtina kalbėti tokiais lėkštais new age terminais.

Apie meilę, kurios išmokau iš palestiniečių:

• Apie besąlyginę meilę ir pagarbą šeimai ir vyresniems
• Apie meilę ir pagarbą maistui
• Apie meilę žemei
• Apie besąlyginę meilę draugui
• Apie meilę bendravimui ir bendrystei
• Apie meilę alyvmedžiui
• Apie meilę gyvenimui
• ir, galiausiai, apie meilę Dievui

Būtent meilės mes taip stokojame čia, Lietuvoje. Palestiniečius Gazoj palaiko ir saugo tik ji.

Nei NATO, nei „Patriot“, nei valatkiška neapykanta, nei jautimasis geresniais už Vaitkaus rinkėją, nei gentys, nei vilkės, nei… neišgelbės ir mūsų.

Taigi, linkiu meilės ir drąsos.

Palestina, nors ir okupuota, yra laisva. O imperijos saulelai nusileidus, bus ir dar laisvesnė.