Per kelias pastarąsias dienas Izraelio režimas nužudė tris jaunus Palestinos žmones: Naderą Haithamą Rayaną (17 metų amžiaus) Balatos tremtinių gyvenvietėje, Ala’ą Shahaamą (virš 20 m.) Kalandijos tremtinių gyvenvietėje ir Izraelio pilietybę turintį Sanadą al-Harbadą (27 m. trijų vaikų tėvą) Rahato mieste Nakabo dykumoje.

Nuo šių metų pradžios Izraelio nužudytų palestiniečių sąrašas jau pasiekė žmonių (įskaitant vaikus), dešimtys sužeista per naktinius reidus, dešimtys įkalinti už bet ką ir už nieką.

Lai nužudytųjų sielos ilsisi tvirtybėje, lai jų artimieji atranda ramybę ir teisingumą.

Šiomis dienomis minime ir kelias tragiškas sukaktis, kurios tik dar kartą įrodo sistemišką Izraelio režimo politiką.

Čia ne atsitiktinumai. Čia taip elgtis liepta, ir liepimui paklūstama.

Reičel

2003 metų kovo viduryje Izraelio buldozeris suvažinėjo 23-ejų metų taikos aktyvistę iš JAV Rachel Corrie (Reičel Kori, 1979-2003). Ji – neginkluota, tik su garsintuvu rankose, vilkėdama ryškią fluorescentinę liemenę –stovėjo priešais buldozerį, atvažiavusį nugriauti vienos palestiniečių šeimos namų Gazoje. O jis ją pervažiavo. Ir tada pervažiavo dar kartą.

Rachel šeima ilgus metus bandė pasiekti teisingumą, tačiau Izraelio režimo „tyrimas“ nustatė, kad tai esą buvęs atsitiktinumas. Izraelis – ir savo nusikaltimų užsakytojas, ir jų vykdytojas, ir budelis, ir tyrėjas, ir savo nusikaltimų teisėjas – nusprendė, kad niekas dėl Rachel mirties nekaltas, niekas neatsakingas.

Tomas

Praėjus kelioms savaitėms po šios žmogžudystės, 2003 balandį, Izraelio režimas kulka į galvą nužudė 22 metų fotografijos studentą iš Mančesterio (JK) Tomą Hurndallą. Jis – neginkluotas, vilkėdamas ryškią fluerescentinę liemenę – tuo metu nuo Izraelio kareivių ir jų kulkų bandė apsaugoti du Palestinos vaikus. Po šūvio Tomas atsidūrė komoje ir po devynių mėnesių mirė, niekad nebeatgavęs sąmonės.

Tomą nužudęs kareivis galiausiai buvo nuteistas kalėti (ne už žmogžudystę, o „pasunkintą užpuolimą“), tačiau išleistas iš kalėjimo paskirtos bausmės nepabaigęs.

Praėjus beveik dešimtmečiui po žmogžudystės Tomo mama išleido atsiminimų knygą apie savo sūnų su jo fotografijomis iš Palestinos ir Irako.

Iš Tomo rašyto laiško šeimai: „Ko aš noriu iš šio gyvenimo? Noriu didžiuotis. Noriu kažko daugiau. Kai mirsiu, noriu šypsotis dėl dalykų, kuriuos padariau, o ne verkti dėl to, ko nepadariau.“

Džeimsas

Dar po kelių savaičių, tų pačių metų gegužę, Izraelio kareiviai nužudė operatorių iš Velso (JK) Jamesą Millerį. Palestinoje jis filmavo dokumentiką apie tai, kaip apšaudymai veikia vaikus, kol pats buvo pašautas kulka į kaklą. Jamesas – neginkluotas, dėvintis šalmą ir žurnalisto apsauginę liemenę su didžiulėmis raidėmis T.V. – tuo metu, kai buvo nušautas, bandė klausti kareivių, ar jam saugu iš tos vietos pasitraukti.

Praėjus penkeriems metams, Jameso šeima priėmė piniginę kompensaciją iš Izraelio valdžios už savo sūnaus nužudymą.

Šimtai, tūkstančiai

Ir prieš 2003-iuosius, ir po jų Izraelis vykdė ir tebevykdo tą pačią politiką.

Palestina laidoja savo sūnus.

Kiekvieno Izraelio nužudyto palestiniečio šeimai tai yra tragedija, žiniasklaidai – statistika, „naujiena“.

Kiekvienas iš nužudytųjų turėjo gyvenimo planų ir svajonių. Turėjo mamą, brolių ir seserų, turėjo draugų, mylėjo.

Kaltieji „nerasti“, tačiau jie yra. Ir mažų mažiausiai, ką galime padaryti mes – atminti tai kitąkart, kai Izraelis mums ir vėl bus pateikiamas kaip „gėris“, kad ir karine prasme.