Vakarų vyriausybių atstovai ir jų bendrininkai spaudoje, nuo seno suprantantys, koks svarbus vaidmuo jų indoktrinacijos procese tenka kalbai, siekia suvienodinti ideologinius žymenis diskusijose apie Izraelį ir Palestiną.

Oficialiuosiuose Vakaruose ir jų režimo ideologiją atkartojančioje populiariojoje žiniasklaidoje egzistuoja specialus žodynas, taikomas aiškinant ir verčiant vakariečiams visa tai, kas dedasi Izraelyje ir Palestinoje.

Negana to, apie tai kalbantys pareigūnai ir žurnalistai privalo laikytis tam tikros nustatytos gramatikos ir sintaksės sistemos, ir tai ypač ryškiai atspindi renkantis veikiamosios ir neveikiamosios rūšies veiksmažodžius.

Šios vertimo ir apibrėžimų nustatymo tendencijos Vakarų politikoje yra be galo svarbios. Jos užtikrina, kad diskusijose apie Izraelį ir Palestiną bus išsaugotas ideologinis vienodumas nepriklausomai nuo to, kas iš respektabilaus politinio spektro apie tai diskutuoja. Tiesa, Jungtinėse Valstijose šis politinis spektras yra susitraukęs iki Demokratų ir Respublikonų partijų, o skirtumą tarp jų minėtu klausimu galima skaičiuoti milimetrais.

Po spalio 7-osios toks žodynas ir leksikonas pradėtas dar intensyviau naudoti, siekiant pridengti Izraelio Gazoje vykdomas baisybes.

Pavyzdžiui, valstybių ir žiniasklaidos atstovams buvo liepta minėti Palestinos sveikatos ministerijos statistinius duomenis apie Izraelio vykdomo genocido aukas tik prieš tai nurodžius, kad ministerija yra valdoma „Hamas“, taip skatinant skaitytoją suabejoti, ar skaičiai išties patikimi.

Tokios direktyvos absoliučiai prieštarauja Pasaulio sveikatos organizacijos ir kitų tarptautinių humanitarinių organizacijų nuomonei. Visos jos viešai paskelbė nustačiusios, kad aukų skaičiai yra visiškai teisingi.

Šiuos duomenis oficialiai pripažinti atsisako JAV vyriausybė ir prieš palestiniečius nukreiptą veiklą vykdanti organizacija „Anti-Defamation League“ (liet. „Kovos su šmeižtu lyga“), kuri daugiausia ir rūpinasi, kad aukų skaičius ir toliau būtų laikomas nepatikimu.

JAV vyriausybei nepakako savąjį žodyną įbrukti vien Amerikos žiniasklaidai, jos atstovai bandė priversti jį naudoti ir arabų pasaulio žiniasklaidos kanalus.

Spalio gale JAV valstybės sekretorius Antony’is Blinkenas Amerikos žydų diasporos lyderiams tvirtino pareikalavęs, kad Kataro vyriausybė lieptų amerikiečių leksikoną taikyti ir „Al Jazeera“ tinklo laidose, nušviečiančiose genocidą Gazoje.

Tai nestebina: Vakarų vyriausybės ir finansinio pasaulio galiūnai seniai žino, kad jų politinės indoktrinacijos projekto sėkmė smarkiai priklauso nuo kalbos įrankių. Todėl tam, kad vyriausybės sankcionuotas ideologinis žodynas taptų neišvengiama norma, itin stengiasi aršiai kontroliuoti žurnalistus, akademikus ir apskritai visą visuomenę.

Verta apžvelgti ryškiausius vertimo pavyzdžius, gerai parodančius šias Vakarų vyriausybių ir joms tarnaujančios žiniasklaidos pastangas.

Kalbos policininkai

Kruopščiausias tokios lingvistinės akrobatikos sekėjas yra dienraštis „The New York Times“ –  neoficialus JAV režimo ruporas, kurio praktikomis vadovaujasi ir visa likusi Vakarų spauda.

2023 m. lapkritį už dienraščio standartų palaikymą atsakinga redaktorė Susan Wessling drauge su tarptautinių žinių redaktoriumi Philipu Panu ir jų pavaduotojais apie Izraelio karą prieš Gazą rašantiems reporteriams išsiuntė vidaus raštą.

Pasak jo autorių, rašto paskirtis buvo „patarti, kaip vartoti tam tikrus terminus ir spręsti kitus klausimus, kurie neduoda ramybės įsiplieskus konfliktui spalį“. Apie Izraelį ir Palestiną rašantiems žurnalistams tai buvo tik vienas iš daugelio nurodymų, kaip šiame kontekste naudoti kalbinius įrankius.

„The New York Times“ –  neoficialus JAV režimo ruporas, kurio praktikomis vadovaujasi ir visa likusi Vakarų spauda

Savo pavaldiniams „The Times“ redaktoriai liepė kiek galima rečiau vartoti tokius terminus kaip „genocidas“ ir „etninis valymas“, nevadinti Palestinos „Palestina“ („nebent retais atvejais“), o, rašant apie realias palestiniečių pabėgėlių stovyklas ir Izraelio okupuotas teritorijas, vengti tokių frazių kaip „pabėgėlių stovyklos“ ir „okupuota teritorija“.

Šalia to, raštu žurnalistams nurodyta atsargiai vartoti „kurstytojiškus“ žodžius (pavyzdžiui, „skerdynės“, „žudynės“), apibūdinant „abiejų pusių“ vykdomą žudymą.

Tačiau, remiantis „Intercept“ atliktu tyrimu, dienraščio „The Times“ straipsniuose šiais uždraustaisiais žodžiais „buvo nuolatos vadinami palestiniečių išpuoliai prieš Izraelio piliečius, tačiau jie beveik niekada nebuvo vartojami apibūdinti masiniam palestiniečių žudymui, kurį vykdo Izraelio valstybė“.

Tiesą sakant, vidiniai dienraščio žurnalistų nesutarimai ir pyktis dėl dienraščio šališkumo Izraelio naudai ir buvo priežastis, paskatinusi vadovybę šį raštą sukurpti ir nustatyti tokias taisykles.

Žodžių karas

Šios vertimo tendencijos atsispindi ir karų bei karinių operacijų pavadinimuose.

Izraeliui tik pradėjus išpuolius prieš palestiniečius spalio mėnesį, šios valstybės rėmėjai populiariojoje žiniasklaidoje suskubo genocidui užklijuoti „Izraelio ir „Hamas“ karo“ etiketę.

„Hamas“ yra teisėtas Gazos savivaldos organas, todėl šis pavadinimas skamba keistai. Paskutiniai demokratiniai rinkimai Vakarų Krante ir Gazoje vyko 2006 m. sausį, juose šis palestiniečių pasipriešinimo judėjimas pasiekė triuškinamos pergalės.

„Hamas“ tik perėmus šalies kontrolę, su JAV kolaboruojanti Palestinos partija „Fatah“, padedama amerikiečių, bandė surengti perversmą ir atgauti valdžią.

Vakarų Krante amerikiečių organizuotas perversmas nusisekė. Tačiau Gazoje demokratiniu būdu išrinkta „Hamas“ vyriausybė įveikė nusikaltėliško „Fatah“ sąmokslo vykdytojus ir jų užsienio rėmėjus. Nuo to laiko valdžią Vakarų Krante uzurpavusi ir JAV palaikoma „Fatah“, stovinti už Palestinos autonomijos vairo, kategoriškai atmeta bet kokias galimybes surengti naujus rinkimus.

Atsižvelgiant į šiuos išsamiai aprašytus ir nesenus istorinius įvykius, genocidinis Izraelio karas prieš palestiniečių tautą turėtų būtų vadinamas bent jau „Izraelio ir Palestinos karu“ – tai būtų neutraliausias šios situacijos apibūdinimas.

Ypač turint galvoje tai, kad nuo spalio mėnesio Izraelio vykdomo smurto ir palestiniečių žudymo mastas okupuotame Vakarų Krante taip pat neregėtai išaugo.

O juk ir pati Izraelio vyriausybė ne kartą pasiskelbė kariaujanti su visais palestiniečiais. Nepaisant to, Vakarų žiniasklaidos priemonės nenustoja teigę, kad Izraelis esą kovojantis tik prieš „Hamas“.

Kadangi Vakarų vyriausybės palestiniečių išsilaisvinimo judėjimą sutartinai pasmerkė, politikos atstovai, žiniasklaidos grupės ir NVO sektorius galėjo sukurti naują naratyvą apie tai, kad Izraelis tikrai nepuola visos palestiniečių tautos.

Todėl net nužudęs maždaug 40 tūkstančių ir sužeidęs daugiau nei 90 tūkstančių žmonių, Izraelio režimas ir toliau pasaulio arenoje vaizduojamas kaip su teroristais nusikaltėliais kovojanti valstybė.

Tačiau, jei priklausymas tam tikroms valdančiosioms partijoms ir judėjimams yra toks baisiai svarbus reiškinys karo kontekste – kaip atrodytų iš Vakarų politikų ir dienraščių redaktorių dėliojamų akcentų – kodėl tuomet šis karas nevadinamas „Likud“ ir „Hamas“ karu“?

Savo kariniams išpuoliams apibūdinti Jungtinės Valstijos tokio būdo tikrai nenaudotų.

Ar vis dėlto, pavyzdžiui, G. W. Busho įsiveržimą į Iraką 2003-aisiais reikėtų vadinti „Respublikonų ir „Baath“ karu“?

Nuo JAV pilietinio karo iki pat R. Reagano prezidentavimo visus užsienio karus ir invazijas į kitas šalis pradėjo tuo metu valdanti demokratų partija.

Kam tuomet tie neaiškūs Korėjos karo ir Vietnamo karo pavadinimai? Kalbėkime apie Jungtinių Valstijų demokratų partijos įsiveržimus į Korėją ir Vietnamą. O gal „JAV ir „Viet Minh“ arba, panaudojant rasistinį prieskonį turintį ir amerikiečių pamėgtą organizacijos „Viet Minh“ pavadinimo atmainą, „JAV ir Viet Cong“ karą?

Juk ir jau miręs respublikonų senatorius Bobas Dole’as 1976 m. šiuos karus vadino „demokratų karais“. Ir šiandien pasekę senatoriaus pavyzdžiu nesuklystume – už imperialistinių motyvų paskatintas skerdynes, per kurias buvo nužudyta milijonai Korėjos ir Vietnamo žmonių, visa kaltė tenka JAV demokratų partijai.

Ta pati partija šiuo metu besąlygiškai remia Izraelio vykdomas skerdynes Gazoje, taigi ir šiuo atveju būtų lygiai taip pat teisinga jai priskirti iš to kylančią atsakomybę.

Nepaisant to, „The Times“ ir panašios populiariosios žiniasklaidos priemonės visomis išgalėmis stengiasi nuslėpti tiesą, jog Izraelis kovą su „Hamas“ naudoja kaip pretekstą masiškai žudyti palestiniečius. Nuo šių pastangų darbščių reporterių neatbaido nei civilių aukų skaičius, nei sistemingas vietos žurnalistų, gydytojų ir humanitarinę pagalbą teikiančių darbuotojų žudymas.

Specializuoti terminai

Jau ne vieną dešimtmetį pastebima, kad rašydami apie įvykius, kurių metu izraeliečiai žudo Palestinos gyventojus, „The Times“ ir kitų populiariosios Vakarų žiniasklaidos priemonių žurnalistai visada vartoja neveikiamosios rūšies veiksmažodžius.

Taigi palestiniečiai yra kažkieno (matyt, ateivių) „nužudomi“ arba staiga netikėtai „miršta“. Iš kitos pusės, kai tik kalba pasisuka apie palestiniečių išpuolius prieš Izraelio gyventojus, veiksmažodžiai visada veikiamieji, žudikai – tiksliai įvardijami.

Panašiai yra ir su terminu „teroristinis“ – jis taikomas vien tik palestiniečių veiksmams, o izraeliečiai, kad ir ką bedarytų, nuo tokių epitetų yra visiškai apsaugoti.

Kaip esu nekart rašęs, būdvardžio „teroristinis“ prilipdymas dažniausiai priklauso ne nuo pačio veiksmo, o nuo smurtinį (o kartais ir nesmurtinį) veiksmą atliekančiojo tautybės ir rasės.

Kai Izraelio pajėgos per išpuolius specialiai taikosi į mokyklose, JT prieglobsčio vietose, ligoninėse besiglaudžiančius, namuose ar gatvėse esančius civilius, ir nužudo jų dešimtis tūkstančių, jų nusikaltimai niekada nevadinami „teroristiniais“, o štai palestiniečių išpuoliai prieš Izraelio kareivius kaip mat paskelbiami teroru.

Tai puikiai atitinka apibrėžimus iš Izraelio politinio leksikono, apie kuriuos esu rašęs ne kartą.

Dešimtmečius kritikuoju ir dar vieną populiarų terminą iš šio specializuoto žodyno.

Jau daug metų, pateikdami savąją versiją apie Palestinos ir Izraelio klausimą, Vakarų ir Izraelio atstovai beveik visada vartoja žodį „konfliktas“, nors vargu, ar kam nors šautų į galvą Prancūzijos kolonializmą Alžyre ir dėl to atsiradusį alžyriečių antikolonialistinį pasipriešinimo judėjimą vadinti „Prancūzijos ir Alžyro“ konfliktu.

Lygiai taip pat niekas konfliktais nevadina Tunise, Libijoje, Kenijoje, Angoloje, Zimbabvėje ir kitur vykusių antikolonialistinių karų, kurių visų tikslas buvo išsilaisvinimas. Tačiau Izraelio vykdomai kolonizacijai apginti Vakarai visad renkasi vandenį drumsčiantį neutralų terminą „konfliktas“.

Kadangi griežtai atsisakoma vadinti Izraelio kolonializmą tikruoju vardu, oficialiesiems Izraelio ir Vakarų naratyvo kūrėjams buvo labai lengva „Hamas“ operaciją „Al-Aqsa“ potvynis“ savosioms visuomenėms pateikti kaip išpuolį prieš Izraelio žydus ne dėl to, kad šie vagia ir kolonizuoja palestiniečių žemes, o vien dėl to, kad jie yra žydai.

Taip palestiniečių priešinimuisi kolonizacijai prilipdoma istorinio Europos krikščionių, engusių žydus, antisemitizmo etiketė. Tikslas yra dvilypis: ištrinti palestiniečius iš Azijos ir Afrikos tautų kovos už laisvę ir prieš kolonizaciją konteksto, kuriame azijiečiai ir afrikiečiai yra Europos valstybių aukos, ir, svarstant situaciją Palestinoje, paslėpti Izraelio vykdomos kolonizacijos, kurios aukos yra palestiniečiai, aplinkybes.

Ideologinis žodynas

Pasišventimas šiam unikaliam Vakarų sukurtam žodynui, skirtam apibūdinti absoliučiai visus su Palestina ir Izraeliu susijusius klausimus, neretai stulbina: jis apima net geografiją.

Nuo atitinkamai IX ir XIII a. visos arabiškai kalbančios tautos ir musulmonų pasaulis žino du Palestinos miestus: al-Quds (taip pat vadinamą Bayt al-Maqdis) ir al-Khalil.

Nepaisant to, abu šie miestai ir toliau vadinami savo atgyvenusiais, devinto amžiaus nesiekiančiais pavadinimais: Šumero-Akado / aramėjiškuoju „Jeruzalė“ ir kanaaniečių / amoritų (dažnai klaidingai šiuo atveju maišomų su hebrajais) „Hebronas“, užsispyrusiai atsisakant naudoti jų pačių gyventojams įprastus ir seniai žinomus pavadinimus.

Palyginimui verta prisiminti, kaip devintajame dešimtmetyje vakariečiai nustojo Beidzingą vadinti Beipingu ir Pekinu (nors tam ir prireikė kelių dešimtmečių po to, kai Kinijos Liaudies Respublika 1958 m. oficialiai paskelbė teisingą savo sostinės pavadinimo transliteraciją), arba kaip Vakarų valstybės visgi sugebėjo nustoti Mumbajų vadinti Bombėjumi 1995 m. pabaigoje, nacionalistinei Indijos vyriausybei nusprendus oficialiai pakeisti miesto pavadinimą.

Tokių pavyzdžių rasti galima ir visai nesenoje istorijoje: po 2014 m. įvykių Ukrainos vyriausybei surusintą sostinės pavadinimą Kijevas pakeitus į Kyjivą, o 2018 m. pradėjus ir tarptautinę kampaniją naujajam pavadinimui įtvirtinti, Vakarų vyriausybės puolė šį prašymą vykdyti kone klupdamos.

Tačiau Vakarų žiniasklaida vis dar atsisako Turkiją vadinti Türkiye [angl. k. Turkey reiškia ir šalies pavadinimą, ir kalakutą – vert. past.], nors ši valstybė Jungtinėse Tautose savo pavadinimą oficialiai pasikeitė dar 2021 m. Dienraštis „The New York Times“ iš šio pokyčio net išsišaipė.

Palestinos atveju vietos miestai privalo būti vadinami iš Biblijos Vakarų krikščionių ir žydų ištrauktais pavadinimais, nepriklausomai nuo to, kas keitėsi šalies geografijoje ir sociologijoje per pastaruosius keturiolika amžių.

Bet kokioje kitoje situacijoje tokia biblijinė terminologija keltų juoką.

Ar „The Times“ arba pasaulietinė JAV vyriausybė, pavyzdžiui, šiandienį Iraką vadintų Mesopotamija, Babilonu ar Chaldėjų Ūru, nes taip ši žemė vadinama jų Biblijoje?

Toks užsispyrėliškas pavadinimų klijavimas atrodo nelogiškas net kolonijinės istorijos kontekste.

Įsivaizduokime, kaip sureaguotų pasaulis, jei šiuolaikinė Nyderlandų valstybė pareikalautų rytines Amerikos valstijas vadinti Naujuoju Nyderlandu, o Niujorką – Naujuoju Amsterdamu, nes taip pietų Manhataną pavadino jį kolonizavę olandai, arba jei Prancūzija užsispyrusiai Haitį ir toliau vadintų Santo Domingu.

Šiuos lingvistinius sprendimus, kildinamus iš privalomo ideologinio žodyno, Izraelio rėmėjai – Vakarų imperializmui  atstovaujančios vyriausybės ir joms tarnaujanti populiarioji žiniasklaida – naudoja kaip vieną iš ginklų prieš palestiniečius.

Negana to, jie padeda lengviau indoktrinuoti Vakarų visuomenę ir ją išmokyti tinkamo, oficialiai aprobuoto būdo, kaip žvelgti – arba visai nežvelgti – į su genocidine kolonijine naujakurių valstybe dėl laisvės kovojančius palestiniečius.

Indoktrinacijos projektas

Pastaraisiais dešimtmečiais vis daugiau amerikiečių ir europiečių atsisako dalyvauti šioje ideologinėje ir lingvistinėje akrobatikoje ir, įžvelgę manipuliacijas, palaiko palestiniečių kovą. Šis pribloškiantis faktas rodo, kad Vakarai turėtų pradėti taikyti rafinuotesnes ir naujesnes ideologinės indoktrinacijos priemones arba tiesiai šviesiai pripažinti entuziastingai pritariantys ir remiantys genocidą, kai šis vykdomas prieš ne baltųjų rasės žmones. Taip jau yra per amžius.

Jungtinėse Valstijose ir Europoje baltųjų viršenybe tikintys rasistai sėkmingai skinasi kelią į politinę areną, taigi tokį atvirą genocido palaikymą ir rasistines pažiūras plačioji baltųjų viršenybe įsitikinusi visuomenė priimtų gana lengvai. Mažų mažiausiai, Vakarų vyriausybės ir liberalioji žiniasklaida galėtų pailsėti nuo nuolatinės veidmainystės.

Tokios tendencijos atsispindėjo ir JAV valdininkų, universitetų administracijų ir jų patikėtinių tarybų reakcijose į masinius studentų protestus ir renginius aukštųjų mokyklų miesteliuose, kurių tikslas buvo parodyti solidarumą su Palestinos tauta.

Vakarų politiniame pasaulyje atgimsta fašizmas, aiškiau reiškiasi ir baltųjų rasinės viršenybės ideologija, todėl Kongreso nariai, Amerikos milijardieriai ir universitetų vadovai galėjo daug atviriau ir begėdiškiau, be didelių apgailestavimų, kilti į kovą su akademine bei nuomonės laisve.

JAV ir Europos universitetai pasidavė reikalavimams vykdyti represijas, taigi dabar belieka akademikams per prievartą įbrukti ir valdžios bei žiniasklaidos naudojamą specializuotąjį žodyną.

Vakarų vyriausybių ir žiniasklaidos organizuotą ideologinės indoktrinacijos projektą ištiko nesėkmė, todėl dabar, siekiant užgniaužti akademinių žinių sklaidą, jų dėmesys nukrypo į universitetus. Taip siekiama priversti akademikus kurti tą pačią jau tiek metų valdininkų ir spaudos skleidžiamą propagandą.

Svarbi JAV vyriausybės rangovė bendrovė „Palantir“ palaiko artimus ryšius su Centrine žvalgybos agentūra ir Izraeliu, o jos generalinis direktorius Alexas Karpas neseniai labai atvirai įspėjo: „Mums kažkodėl atrodo, kad dabartiniai įvykiai – ypač įvairiuose Amerikos universitetuose – yra tokie kaip ir antraeiliai. Ne, jie didžiausios svarbos.“

„Progresyvusis“ (kaip pats save apibūdina) verslininkas toliau aiškino: „Nes jei mes pralaimėsime intelektualinę diskusiją, Vakaruose nebebus įmanoma surinkti jokios kariuomenės.“

Karpui pritaria ir daug kitų milijardierių, kurie ragino Niujorko merą ant protestuojančių Kolumbijos universiteto studentų užsiundyti pilnas policijos pajėgas.

Tačiau universitetų administracijų nė raginti nereikėjo – jie mielai kvietė policiją ir stebėjo, kaip šios atstovai agresyviai griauna protestuotojų stovyklas ir tampo jų studentus, prievarta išsklaidydami protestus.

JAV ir Europos universitetai pasidavė reikalavimams vykdyti represijas, taigi dabar belieka akademikams per prievartą įbrukti ir valdžios bei žiniasklaidos naudojamą specializuotąjį žodyną.

Jei jiems pavyks, paskutinis žinių bastionas Vakaruose, turėjęs bent šiokią tokią galimybę atsilaikyti prieš tokį programavimą, turės nuleisti galvą prieš karaliaujančią ideologiją.

Ar dėstytojai ir studentai sutiks su brukamu leksikonu nesipriešindami, parodys ateitis.

 

JOSEPHAS MASSADAS yra moderniosios arabų politikos ir intelektualiosios istorijos profesorius Kolumbijos universitete Niujorke. Jis – daugybės knygų ir akademinių bei žurnalistinių straipsnių autorius. Išleido knygas „Kolonijiniai padariniai: tautinės tapatybės kūrimas Jordanijoje“ (Colonial Effects: The Making of National Identity in Jordan, 2001), „Išliekantis Palestinos klausimas: esė apie sionizmą ir palestiniečius“ (The Persistence of the Palestinian Question: Essays on Zionism and the Palestinians, 2006), „Islamas liberalizme“ (Islam in Liberalism, 2015). Jo knygos ir straipsniai išversti į daugiau nei dešimt kalbų.

Versta iš: Joseph Massad, „Why the West created a new dictionary for Israel and Palestine“, Middle East Eye, 2024 m. liepos 29 d. Iš anglų kalbos vertė Ieva Balčiūnaitė.

Dėkojame J. Massadui už išskirtinį mums suteiktą leidimą portale Palestina.lt publikuoti jo straipsnių vertimus į lietuvių kalbą.

Taip pat skaitykite mūsų portale publikuotą kitą J. Massado publicistinę esė lietuvių kalba: „Kodėl Izraelio vadovai pripažįsta, kad kovotų už laisvę, jei būtų palestiniečiai“.