Ir buvo kartą...

Ir todėl kai kartą viena labai graži moteris – ją vadina supermodeliu – Gigi Hadid, kurios tėtis yra iš Palestinos, pranešė, kad šį mėnesį uždirbtus pinigus ji paaukos humanitarinei pagalbai, madų – ne istorijos, ne politikos – žurnalas „Vogue“ paėmė ir „pamiršo“ paminėti, kad ir – pagalbos reikalingiems Palestinos žmonėms. O „pamiršo“ tyčia, nes mat, kalbama, gavo velnių už „kurstymą“. Velnių davė sionistinės pajėgos – tos pačios, kurios ir draudžia minėti Palestinos vardą – tiek su reikalu, tiek be reikalo.

Tarsi Palestina būtų Dievas, ar kaip čia išeina?

Ir buvo kartą dešimt įsakymų

Nemeluok, nevok, nežudyk, ir dar septyni kiti.

Ir tie, kurie skelbiasi esą įsakymų davėjo išrinktieji, patys tų įsakymų nesilaiko.

Užtat vietoj jų prikuria savų. Pavyzdžiui, kaip kad „įstatymas“, draudžiantis vyrui ir žmonai gyventi kartu ten, kur jie nori, jei vienas jų yra iš vienos dirbtinės tvoros pusės, o kitas – iš kitos. Žodžiu, jei tu – iš Druskininkų, o aš – iš Klaipėdos, tai mums gyventi kartu „leidžiama“ tik pamiškėj prie Lenkijos. O jei man labiau patinka Kaunas? Nagi, įsakymas draudžia! O kadangi jį „gina“ visa armija – tiesiogine to žodžio prasme – tai, žmogau, geriau neįsimylėk to, ką mylėti įstatymas tau draudžia. Nes jis – visagalis, amžinas, natūralus, neaiškinamas ir nekeičiamas ir nekeistinas ir nepakeičiamas (?). Ir nes kitaip…

Ir buvo kartą jaunas vyras

Studijavo teisę, nes norėjo ginti tokius pat kaip jis – apkaltintus bet kuo arba niekuo ir už bet ką arba nieką pasodintus į kalėjimą. Atskirtus nuo savo šeimos, negalinčius apkabinti nei mamos, nei tėčio, nei būti tėčiu savo paties vaikams. Nesuprato, kad „įstatymas“ tokių kaip jis negina, nors skelbiasi esąs visų ir visiems.

To jauno vyro vardas buvo Salah Hamouri.

Prieš keletą dienų jam buvo „įstatymu“ išrašytas „orderis“ būti įkalintam už nieką, be jokių kaltinimų ir be jokių įrodymų. Šįkart – keturiems mėnesiams. Anksčiau – mėnesiams, metams, devyneriems metams.

Jo žmona su dviem vaikučiais – Prancūzijoje, iš Palestinos deportuota prieš keletą metų, irgi už nieką. Čia ta pamiškė prie Lenkijos, matyt, pritaikyta iš anksto.

Ir buvo kartą vaikučiai, mokyklinukai

Eidavo sau mokyklon ar pasivaikščioti po kalvas, kol jiems kelią pastodavo „įstatymas“, persirengęs kareiviais su tikrais, ne žaisliniais ginklais.

Žiūrėjo mokyklinukai į tą „įstatymą“, persikūnijusį į kareivius, ir nesuprato, kodėl ar už ką. Žinojo tik, kad kažkas čia ne taip, kaip turėtų būti.

Ir buvo kartą veidmainystė

Kas „leidžiama“ vienam, draudžiama kitam.

Kas ne OK ten, yra OK čia, ir atvirkščiai, ad infinitum.

Ir niekam nekilo klausimas, o kas gi kažkam suteikė teisę tai spręsti?

Nekilo ir kitas klausimas: o kodėl, po paraliais, mes taip lengvai leidžiamės blaškomi?

Šaltiniai internete

Prisidėk prie Palestina.lt veiklos, kad ir keliais eurais. Kiekvienas tekstas yra darbas iš širdies, tačiau jo parengimas ir publikavimas atsieina laiką, energiją ir pinigus. Padėk mums šią veiklą tęsti.