Prof. Ilan Pappé (g. 1954 m. Haifoje) yra Izraelio istorikas, prieš kelis dešimtmečius ėmęs ginčyti pagrindinius oficialiosios Izraelio istorijos aspektus. 

Vienas svarbiausių jo veikalų, paremtas buvusiais įslaptintais Izraelio karinių archyvų duomenimis, yra „Palestinos etninis valymas“ (vert. Gema Sabonytė, Vilnius: Mintis, 2019 m.). Knygą lietuvių kalba galite įsigyti knygyne „Mintis“ Vilniuje (taip pat įprastuose knygynuose bei internetu) arba susirasti artimiausioje bibliotekoje.

Čia su vertėjos leidimu pateikiame ištraukas iš 3-iojo skyriaus – apie Palestinos padalijimą, kuris dažnai pasitelkiamas kaip argumentas, neva „palestiniečiai niekada nenorėjo taikos“ arba „nesutiko“. Įdomu, o kuris iš mūsų sutiktų, kad kažkoks svetimas (šiuo atveju – Jungtinių Tautų Organizacija) nuspręstų tai, kas priklauso tau, bet nepriklauso tam svetimam (šiuo atveju – daugiau nei pusę Palestinos) atiduoti kažkam, kuo Europa nori atsikratyti (šiuo atveju – žydais)? Ar jūs sutiktumėte su tokiu „pasiūlymu“ savanoriškai atsisakyti savo namų? Ne? Hmm, keista. Na, bet nesutiko ir palestiniečiai. Vietoj savo Tėvynės padalijimo jie siūlė joje įkurti visiems gyventojams lygią valstybę, tačiau nei JTO, nei sionistinės jėgos su tuo nesutiko (kodėl – kitas klausimas). Ši istorija ir pasakojama čia pateikiamoje ištraukoje.

Ištrauką iš šios knygos pratarmės, pavadintą „Raudonasis namas“, rasite čia, o ištrauką iš 5-ojo skyriaus – apie tai, kaip etninis valymas buvo vykdomas 1948 m. pavasarį, – čia.

Ilano Pappé „Palestinos etninis valymas“ yra viena iš jau penkių knygų (!) apie Palestiną lietuvių kalbą. Kitos – čia, kviečiam susipažinti!

Nuotraukose matyti knygoje aprašoma Nakba – Palestinos etninis valymas, kurį Izraelis netrukdomas ir nebaudžiamas, o kaip tik – Vakarų palaikomas – tęsia iki šiol.

3 skyrius. Padalijimas ir destrukcija: JT rezoliucija Nr. 181 ir jos poveikis

„Etninis valymas“, kuriuo siekta išstumti gyventojų mažumas iš teritorijų, okupuotų [etninės grupės] daugumos, buvo brutaliausias konflikto buvusiojoje Jugoslavijoje elementas.

Anksčiau viename kaime gyveno įvairių tautybių žmonės ir nebuvo jokio dalijimo į etnines grupes, negrėsė joks etninis valymas.

Taigi šios situacijos priežastys buvo aiškiai politinės. Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja ryžtingai atmeta politikas ir ideologijas, kurios skatina etninį valymą bet kokiu pavidalu.

Jungtinių Tautų komiteto rasinei diskriminacijai naikinti posėdžio, skirto buvusiajai Jugoslavijai, protokolo santrauka, 1995 m. kovo 6 d.

Palestinos gyventojai

Kai 1947 m. gruodžio pradžioje sionistų judėjimas pradėjo etninio valymo operacijas Palestinoje, šalies gyventojų sudėtis buvo „mišri“ – teritorijoje gyveno tiek palestiniečiai, tiek žydai. Vietos palestiniečiai sudarė du trečdalius gyventojų (jų skaičius sumažėjo palyginti su mandato pradžia –tuo metu palestiniečių buvo 90 proc.). Trečdalį sudarė atvykėliai žydai, t. y. sionistų naujakuriai ir pabėgėliai iš karo draskomos Europos; didžioji jų dalis atvyko pradedant nuo 3-o dešimtmečio pabaigos. Palestiniečiai savo apsisprendimo teisę siekė įgyvendinti jau nuo XIX a. pab. – iš pradžių būdami panarabizmo užmojų dalimi, o vėliau, pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui – per mandato sistemą, kuri naujoms jos sukurtoms valstybėms Artimuosiuose Rytuose žadėjo nepriklausomybę ir demokratiniais principais pagrįstą ateitį. Britų mandato Palestinoje dokumentas plačiąja prasme apėmė ir 1917 m. Balfouro deklaraciją, o kartu su ja – ir Britanijos pažadą sionistų judėjimui užtikrinti žydams „tėvynę“ Palestinoje.

Nepaisant prosionistinės Britanijos politikos ir žydų mažumos augimo, mandato laikotarpio pabaigoje Palestina vis dar buvo labai arabiška šalis. Beveik visa dirbama žemė Palestinoje priklausė vietos gyventojams – 1947 m. žydai buvo 5,8 proc. žemės savininkai, tad būdvardžio „mišri“ vartojimas šiuo atveju, švelniai tariant, šiek tiek klaidinantis. Nors nuo pat atsikraustymo į Palestiną sionistų vadovai bandė įtikinti žydų imigrantus apsigyventi kaime, dauguma žydų  atvykėlių pirmenybę teikė miestams. Todėl daugumasionistų naujakurių kolonijų kaime buvo labai  toli viena nuo kitos; kai kuriuose rajonuose, pavyzdžiui, Galilėjoje šiaurėje ir Nakabe (Negeve) pietuose šios kolonijos buvo lyg izoliuotos salos palestinietiškame kraštovaizdyje.

Tokia izoliacija reiškė, kad kolonijos buvo statomos veikiau kaip kariniai įtvirtinimai, o ne kaip kaimai: jų planai ir projektai buvo kuriami vadovaujantis saugumo, o ne žmonių gyvenimo patogumo kriterijais. Intravertiška jų atskirtis buvo keistas kontrastas atviroms tradicinio palestinietiško kaimo erdvėms su namais iš natūralaus akmens, su nekliudoma prieiga prie gretimų laukų ir sodų bei alyvuogių giraičių aplink kaimus.

Tai, kad žydai retai kūrėsi Palestinos kaimuose, buvo rimta problema sionistams, kurie siekė įgyvendinti padalijimo idėją sprendžiant augantį konfliktą tarp dviejų bendruomenių. Viena vertus, logika ir sveikas protas sakė, kad visos kaimo teritorijos – daugiau nei trys ketvirčiai šalies – turėtų likti palestinietiškos, kita vertus, miestuose palestiniečių ir žydų skaičius buvo beveik lygus. Kaip tokiomis sąlygomis suplanuoti du atskirus – palestiniečių ir žydų vienetus su vientisa gyventojų struktūra? Palestinos padalijimas iš pradžių buvo britų sprendimas, tačiau nuo 1937 m. jis tapo sionistų politikos ašimi. Iki tol britai buvo pateikę keletą kitų variantų, pirmiausia siūlė kurti bendrą dviejų tautų valstybę, tačiau sionistai tai atmetė, arba kantonų Palestiną (pagal Šveicarijos modelį) – šį variantą atsisakė svarstyti abi šalys. Galiausiai Londonas nustojo ieškoti sprendimo stiprėjančiam konfliktui ir 1947 m. vasarį Palestinos klausimą perdavė Jungtinėms Tautoms. Padalijimas, kurį palankiai vertino sionistų vadovai ir dabar jau palaikė ir Britanija, tapo pagrindiniu principu. Netrukus palestiniečių interesai buvo beveik visiškai atmesti šiame procese.

JT padalijimo planas

Nepatyrusi Jungtinių Tautų Organizacija, kuriai 1947 m. buvo tik dveji metai, Palestinos likimo klausimą patikėjo spręsti Specialiajam Palestinos reikalų komitetui (UNSCOP). Nė vienas iš komiteto narių neturėjo konfliktų sprendimo patirties ir nedaug teišmanė Palestinos istoriją.

Specialusis komitetas taip pat nutarė rinktis padalijimą kaip pagrindinį sprendimo principą. Tiesa, jo nariai kurį laiką svarstė galimybę, kad Palestina galėtų tapti demokratine valstybe, dėl kurios ateities balsų dauguma nuspręstų jos pačios gyventojai, tačiau šios idėjos galiausiai buvo atsisakyta. Tada komitetas JT Generalinei Asamblėjai pasiūlė Palestiną padalyti į dvi valstybes, ekonomiškai susietas federacijos principu. Be to, jis rekomendavo, kad Jeruzalė taptų corpus separatum, kurį tarptautiniu mastu administruotų JT. Galiausiai komiteto parengtoje ataskaitoje numatyta, kad abi būsimos valstybės bus identiškos, išskyrus jų vidinę demografinę sudėtį, ir pabrėžiama, jog abiem vienetams būtina laikytis liberalių demokratinių nuostatų. 1947 m. lapkričio 29 d. tai tapo Generalinės Asamblėjos rezoliucija Nr. 181.

Aišku, kad JT, priimdamos padalijimo rezoliuciją, visiškai ignoravo etninę šalies gyventojų sudėtį. Jei JT būtų nusprendusios, kad būsimos žydų valstybės dydis turi atitikti Palestinoje jų apgyvendintą teritoriją, jos žydams būtų suteikusios ne daugiau kaip 10 proc. žemės. Tačiau JT sutiko su nacionalistinėmis sionistų judėjimo pretenzijomis dėl Palestinos, o be to, siekė atlyginti žydams už nacių vykdytą Holokaustą Europoje. Taigi sionistų judėjimui buvo „suteikta“ valstybė, apimanti daugiau kaip pusę visos teritorijos. Specialiojo komiteto nariai buvo linkę palaikyti sionistų požiūrį dar ir dėl to, kad nuo 1918 m. palestiniečių vadovybė prieštaravo dėl žemės padalijimo. Istoriškai ši vadovybė, sudaryta daugiausia iš garsių asmenų, palyginti dažnai tinkamai neatstovavo Palestinos vietos gyventojams, vis dėlto šį kartą jie teisingai suprato situaciją ir visiškai palaikė Palestinos visuomenės pasipiktinimą dėl „dalijimosi“ savo tėvyne su naujakuriais kolonizatoriais iš Europos.

Arabų Lyga – regioninė arabų valstybių organizacija, ir Aukštesnysis arabų komitetas (embrioninė Palestinos vyriausybė) nusprendė boikotuoti derybas su Specialiuoju komitetu prieš priimant JT rezoliuciją ir nedalyvavo svarstymuose, kaip tinkamiau ją įgyvendinti po 1947 m. lapkričio.

Į šį susidariusį vakuumą sionistų vadovybė įžengė lengvai ir su pasitikėjimu – greitai užmezgė dvišalį dialogą su JT, kaip parengti ateities Palestinos schemą. Šį dėsningumą užsiimant taikdaryste Palestinoje matysime kartojantis dažnai, ypač po 1967 m. į procesą įsitraukus amerikiečiams: iki pat šių dienų „atnešti taiką Palestinai“ mėginama koncepcijomis, kurias rengia tik JAV ir Izraelis, be jokių didesnių konsultacijų su palestiniečiais ar bent atsižvelgimo į jų nuomonę.

1947 m. sionistų judėjimas ėmė taip greitai dominuoti diplomatiniame procese, kad žydų bendruomenės vadovai jautėsi pakankamai pajėgūs pareikalauti Specialiojo komiteto skirti jiems valstybę, apimančią per 80 proc. visos Palestinos teritorijos. Sionistų emisarai derybose su JT netgi pateikė žemėlapį, žymintį jų pageidaujamą valstybę. Ji apėmė visą teritoriją, kurią Izraelis bus okupavęs praėjus vieneriems metams, t. y. britų mandato Palestiną be Vakarų Kranto. Tačiau dauguma Specialiojo komiteto narių jautė, kad tai šiek tiek per daug, ir įtikino žydus pasitenkinti 56 proc. žemės. Dar daugiau, katalikiškosios šalys JT įkalbėjo Jeruzalę padaryti tarptautiniu miestu dėl jo religinės svarbos, tad komitetas atmetė ir sionistų reikalavimą Šventąjį miestą įtraukti į būsimą žydų valstybę.

Šalies, kurios didžioji dalis buvo palestinietiška, padalijimas į dvi lygias dalis buvo katastrofiškas veiksmas, nes nebuvo paisoma vietos gyventojų daugumos valios. Paskelbdamos savo ketinimą Palestinoje įkurti du lygius žydų ir arabų politinius vienetus, JT pažeidė pagrindines palestiniečių teises ir visiškai ignoravo platesnio arabų pasaulio nerimą dėl Palestinos tuo metu, kai antikolonijinė kova Artimuosiuose Rytuose buvo pasiekusi aukščiausią tašką.

Šio sprendimo poveikis pačiai šaliai ir jos žmonėms buvo dar pražūtingesnis. Užuot numalšinusi įtampą rezoliucija ją tik dar labiau pakurstė ir tiesiogiai pastūmėjo šalį į smurtiškiausią jos istorijos etapą. Jau 1947 m. vasarį, kai britai pirmą kartą paskelbė apie savo ketinimą palikti Palestiną, abi bendruomenės buvo ant grėsmingo susidūrimo ribos labiau nei kada nors anksčiau. Nors iki JT rezoliucijos priėmimo 1947 m. lapkričio 29 d. didelių smurto protrūkių nebuvo užregistruota, mišriuose miestuose tvyrojo ypač didelis nerimas. Kol buvo neaišku, kuria linkme pasuks JT, gyvenimas vyko daugmaž įprastai, tačiau kai žmonės galiausiai sužinojo, kad JT balsų dauguma priėmė sprendimą dėl Palestinos padalijimo, teisėtvarkos sistema žlugo ir įsivyravo bloga nuojauta. Chaosas sukėlė pirmąjį arabų ir Izraelio karą – etninis palestiniečių valymas prasidėjo.

Arabų ir palestiniečių pozicijos

Kaip jau minėta, palestiniečių vadovybė iš pradžių nusprendė boikotuoti JT vykstantį procesą. Šį sprendimą šiandieninė Izraelio propaganda dažnai pateikia kaip įrodymą, kad palestiniečiai, o ne Izraelis yra atsakingi už 1948 m. jiems tekusį likimą. Palestiniečių istoriografija sėkmingai atmetė šiuos kaltinimus – ji atskleidė, kokios neteisingos ir neteisėtos buvo JT pasirinktos procedūros, bei ištyrė Specialiojo komiteto įkūrimo raison d’etre. Prieš tęsiant reikėtų apibendrinti šiuos argumentus ir panagrinėti juos išsamiau.

Pasirinkdamos padalijimą JT ignoravo esminį faktą – palestiniečių prieštaravimą šiam planui. Tarpininkams planas buvo žinomas nuo pat Balfouro deklaracijos priėmimo dienos prieš trisdešimt metų. Walidas Khalidis palestiniečių poziciją glaustai išdėstė taip: „Vietiniai Palestinos žmonės, lygiai kaip vietos gyventojai bet kurioje kitoje arabų pasaulio, Azijos, Afrikos, Amerikos ir Europos šalyje, atsisakė dalytis žemę su naujakurių bendruomene.“

Praėjus kelioms savaitėms nuo Specialiojo komiteto darbo pradžios, palestiniečiai suprato, kad visos kortos jų nenaudai: galutinis šio proceso rezultatas būtų JT rezoliucija dėl šalies padalijimo tarp palestiniečių – vietos gyventojų, ir naujakurių, kurių dauguma buvo ką tik atvykę, kolonijos.

1947 m. lapkritį priėmus Rezoliuciją Nr. 181 ėmė pildytis baisiausias palestiniečių košmaras: praėjus devyniems mėnesiams po britų paskelbimo apie ketinimą išvykti palestiniečių likimas jau visiškai priklausė nuo tarptautinės organizacijos, kuri, regis, buvo pasirengusi ignoruoti visas tarptautinio tarpininkavimo taisykles, numatytas jos pačios chartijoje, ir ketino paskelbti neteisėtą ir nemoralų, palestiniečių akimis žiūrint, sprendimą. Tuo metu keli palestiniečių vadovai pareikalavo, kad šio sprendimo teisėtumas būtų patikrintas Tarptautiniame Teisingumo Teisme (įkurtame 1946 m.), tačiau to nebuvo padaryta.

Nereikia būti profesionaliu teisininku, kad numatytum, ką TTT būtų nusprendęs dėl prievartinio sprendimo primetimo šaliai, kurios gyventojų dauguma ryžtingai jam priešinosi.

Neteisybė buvo stulbinanti (ne mažiau stulbinanti ji atrodo ir šiandien), ir vis dėlto nė vienas iš pagrindinių Vakarų laikraščių, anuomet rašiusių apie Palestiną, šios neteisybės beveik nekomentavo: žydams, kurie valdė mažiau nei 6 proc. žemės Palestinoje ir sudarė ne daugiau kaip trečdalį  šalies gyventojų, buvo skirta daugiau nei pusė visos teritorijos. JT žydams siūlomos valstybės teritorijoje jiems priklausė tik 11 proc. žemės ir jie sudarė mažumą visuose rajonuose. Didelę žydų valstybės dalį sudarančioje Nakabo (Negevo) srityje – reikia pripažinti, tai buvo nederlinga žemė, bet joje gyveno nemažai kaimiečių ir beduinų – žydų tebuvo vos 1 proc.

Labai greitai paaiškėjo ir kitų aspektų, kurie dar labiau susilpnino teisinį ir moralinį rezoliucijos patikimumą. Rezoliucija dėl padalijimo į žydams siūlomos valstybės teritoriją įtraukė derlingiausią žemę ir beveik visas žydų apgyvendintas miesto ir kaimo erdves Palestinoje. Numatytoje žydų valstybėje atsidūrė 400 (iš daugiau kaip 1 000) palestiniečių kaimų. Žvelgiant iš perspektyvos tarsi galima pateisinti Specialųjį komitetą ir teigti, jog Rezoliucija Nr. 181 buvo priimta remiantis prielaida, kad bus pasiektas taikus dviejų naujų politinių vienetų sambūvis, tad demografinei ir geografinei pusiausvyrai nereikia skirti daug dėmesio. Jeigu taip iš tiesų buvo, kaip vėliau įtikinėjo kai kurie Specialiojo komiteto nariai, tokiu atveju jie yra kalti dėl to, kad visiškai nesuprato sionistų ir labai nuvertino jų ambicijas. Vėlgi cituojant Walidą Khalidį, Rezoliucija Nr. 181 buvo „neapgalvotas veiksmas, kuriuo pusė Palestinos teritorijos buvo atiduota ideologiniam judėjimui, jau nuo 4-ame dešimtmečio atvirai skelbiančiam apie savo siekį dearabizuoti Palestiną“. Taigi amoraliausias Rezoliucijos Nr. 181 aspektas yra tai, kad ji nenumatė jokio mechanizmo, galinčio užkirsti kelią etniniam Palestinos valymui.

Atidžiau panagrinėkime galutinį žemėlapį, kurį JT pasiūlė 1947 m. lapkritį (žr. 5 žemėlapį). Palestina turėjo būti padalyta į tris dalis. 818 tūkst. palestiniečių turėjo gyventi kartu su 10 tūkst. žydų valstybėje, apimančioje 42 proc. žemės, o žydų valstybei teko beveik 56 proc. žemės, kurią 499 tūkst. žydų turėjo dalytis su 438 tūkst. palestiniečių. Trečioji dalis buvo mažas anklavas aplink Jeruzalę, kuris turėjo būti valdomas tarptautiniu lygmeniu. 200 tūkst. Jeruzalės gyventojų sudarė palestiniečiai ir žydai lygiomis dalimis.

Demografinė situacija žydams skirtoje valstybėje buvo tokia nepalanki, kad, jei planas būtų buvęs įgyvendintas, jis būtų tapęs politiniu košmaru sionistų vadovybei – sionizmas niekada nebūtų pasiekęs nė vieno iš savo pagrindinių tikslų. Kaip rašė Simcha Flapanas – vienas iš pirmųjų Izraelio žydų, ėmusių kvestionuoti tradicinę sionistinę 1948 m. įvykių versiją, jei arabai ar palestiniečiai būtų nusprendę palaikyti rezoliuciją dėl padalijimo, žydų vadovai būtų tikrai atmetę Specialiojo komiteto pasiūlytą žemėlapį.

Iš tiesų JT žemėlapis buvo garantuotas tragedijos, kuri ėmė ryškėti jau Rezoliucijos Nr. 181 priėmimo dieną, receptas. Kaip vėliau pripažino etninio valymo teoretikai, kai, esant labai įtemptai etninei situacijai, priimama išskirtinumo ideologija, galimas tik vienas rezultatas – etninis valymas. Sudarydami tokį žemėlapį už rezoliuciją balsavę JT nariai tiesiogiai prisidėjo prie būsimo nusikaltimo.