Kviečiame skaityti ištrauką iš lietuviškai išleistos Izraelio istoriko Ilano Pappe („Palestinos etninis valymas“) knygos „10 mitų apie Izraelį“ (vert. Gema Sabonytė, Mintis, 2020 m.) 6-ojo skyriaus, pavadinto „1967 m. karas kilo, nes nebuvo kito pasirinkimo“.

Kaip įrodo autorius, tai – mitas, nes kitas pasirinkimas buvo, ir ne vienas, tik kad visgi Izraelis tyčia pasirinko karą, kad galėtų okupuoti likusias Palestinos teritorijas.

1967 m. karas kilo, nes nebuvo kito pasirinkimo

<…> Vis dėlto svarbiausias veiksnys, paskatinęs karo artėjimą, buvo tai, kad tuo metu Izraelio vadovybėje nebuvo jokio autoritetingo pasipriešinimo karą kurstančioms tendencijoms. Toks pasipriešinimas galbūt būtų galėjęs sukelti kažkiek vidinės trinties ir sulėtinti grobuonišką konflikto siekį, tarptautinei bendruomenei suteikus laiko taikiam sprendimui rasti. Diplomatinės pastangos, kurioms vadovavo Jungtinės Valstijos, tebebuvo ankstyvajame etape, kai 1967 m. birželio 5 d. Izraelis pradėjo ataką prieš visas savo kaimynes arabų valstybes. Izraelio ministrų kabinetas neketino suteikti laiko taikos tarpininkams. Tai buvo auksinė galimybė, kurios nederėjo praleisti.

<…> Karas prasidėjo ankstų birželio 5 d. rytą Izraelio puolimu prieš Egipto karines oro pajėgas, kurios vos nebuvo sunaikintos. Tą pačią dieną sekė panašūs antpuoliai prieš Sirijos, Jordanijos ir Irako oro pajėgas. Be to, Izraelis įžengė į Gazos Ruožą ir Sinajaus pusiasalį, o per kitas kelias dienas pasiekė Sueco kanalą. Izraelis užėmė visą pusiasalį. Atsakydama į Jordanijos oro pajėgų antpuolį, Jordanija užėmė nedidelę JT zoną tarp abiejų Jeruzalės dalių. Po trijų dienų įnirtingų mūšių Izraelio armija jau buvo užėmusi Rytų Jeruzalę (birželio 7 d.), o po dviejų dienų Jordanijos armija buvo išstumta iš Vakarų Kranto.

Birželio 7 d. Izraelio vyriausybė dar nebuvo apsisprendusi, ar pradėti naują frontą prieš sirus Golano Aukštumose, tačiau įspūdinga sėkmė kitame fronte įtikino politikus leisti kariškiams jas užimti. Birželio 11 d. Izraelis jau buvo tapęs mini imperija – jis kontroliavo Golano Aukštumas, Vakarų Krantą, Gazos Ruožą ir Sinajaus pusiasalį. Šiame skyriuje sutelksiu dėmesį į Izraelio sprendimą okupuoti Vakarų Krantą.

<…> Visa Izraelio visuomenė buvo „įelektrinta“ mesianiško projekto „išvaduoti“ šventąsias judaizmo vietas, o Jeruzalė turėjo tapti naujosios Didžiojo Izraelio karūnos brangakmeniu. Kairieji ir dešinieji sionistai, Izraelio rėmėjai Vakaruose – visi buvo apimti šios euforiškos isterijos, tiesiog jos užhipnotizuoti. Be to, neketinta palikti Vakarų Kranto ir Gazos Ruožo iš karto juos okupavus; iš tiesų, iš viso nenorėta jų palikti. Tai turėtų būti laikoma dar vienu įrodymu, kad Izraelis buvo atsakingas už galutinį 1967 m. gegužės mėnesio krizės virtimą tikru karu.

Tai, kokia svarbi Izraeliui buvo ši istorinė kryžkelė, liudija vyriausybės atsilaikymas prieš stiprų tarptautinį spaudimą pasitraukti iš visų 1967 m. okupuotų teritorijų, kaip buvo pareikalauta garsioje JT Saugumo Tarybos rezoliucijoje Nr. 242, priimtoje netrukus po karo pabaigos. Kaip skaitytojams tikriausiai žinoma, Saugumo Tarybos rezoliucija yra labiau įpareigojanti nei Generalinės Asamblėjos rezoliucija. Tai buvo viena iš nedaugelio Izraelį kritikuojančių ST rezoliucijų, kurios nevetavo Jungtinės Valstijos.

<…> Pasakysiu dar daugiau – Vakarų Kranto su jo biblinėmis vietomis užėmimas sionistų tikslas buvo dar prieš 1948 m. ir visiškai atitiko sionistų projekto logiką. Šią logiką galima apibendrinti kaip norą perimti kiek įmanoma daugiau Palestinos su kiek įmanoma mažiau palestiniečių. <…>

Palestina.lt primena, jog šie 1967-ųjų birželio įvykiai, kuomet Izraelis okupavo 1948 m. likusias neokupuotas Palestinos teritorijas – Rytų Jeruzalę, Gazą ir vakarinį Jordano upės krantą („Vakarų Krantą“) – bei Egipto Sinajaus pusiasalį bei Sirijos Golano aukštumas, turėjo itin skausmingų pasekmių, kurios tęsiasi iki dabar.

Be to, nuo Izraelio agresijos nukentėjo ne tik Palestinos, Sirijos ir Egipto žmonės, bet ir JAV jūrininkai, kurių laivą Izraelis apšaudė torpedomis, o vėliau melavo nežinojęs, jog tai esąs jų sąjungininkų laivas.

Daugiau ir detaliau skaitykite lietuviškai išleistoje I. Pappe knygoje „10 mitų apie Izraelį“ (vert. Gema Sabonytė, Mintis, 2020). Knygą įsigyti Palestina.lt solidarumo krautuvėje, arba pasiskolinti iš bibliotekos.

Ačiū vertėjai už leidimą publikuoti šią ištrauką.

Įsigyti knygą