Aš nenugręšiu akių.
Kad ir kaip bus baisu, aš nenugręšiu akių.
Kad ir kiek pamatysiu vaikų, nužudytų ar sužeistų pačiais siaubingiausiais įsivaizduojamais būdais, aš nenugręšiu akių.
Kad ir kiek žmogiškosios kančios versis mano žvilgsniui, nukreiptam į Gazą, aš nenugręšiu akių.
Kad ir kiek košmarų mane lankytų, aš nenugręšiu akių.
Kad ir kiek ašarų praliesiu, aš nenugręšiu akių.
Kad ir kiek priežasčių sumąstys propagandistai ir manipuliatoriai, kad nusigręžčiau, aš nenugręšiu akių.
Kad ir kiek mane įžeidinės ir kaltins už tai, kad atsisakau nusigręžti, aš nenugręšiu akių.
Kad ir kaip lengviau būtų nusigręžti, aš nenugręšiu akių.
Nenukreipsiu žvilgsnio. Neišblaškys manęs. Nepasiduosiu migdančiam eskeipizmo stabui. Nesistengsiu apsimesti, kad viskas iš esmės gerai ir gyvenimas kaip ir normalus.
Tai tokia menka duoklė. Beveik jokia. Bet tik tokią galiu pasiūlyti: paprastą, šventą įžadą, kad pagerbsiu aukas – nenugręšiu akių nuo kančios, jas užgriuvusios. Būsiu čia, kad matyčiau, iki pat galo.
Gazos žmonės kenčia labiau, nei kada nors kentėjau, ir tikriausiai labiau, nei kada nors kentėsiu. Bet šituo menkučiu, visai nereikšmingu būdu galiu pasistengti, kad jie nekentėtų vienatvėje.
Šiuo savo vieno žmogaus žvilgsniu, vieno žmogaus dėmesiu, vieno žmogaus didžia pagarba galiu jiems parodyti, kad pasaulis nuo jų nenusigręžė. Bent šitaip galiu jiems parodyti, kad jų neužmiršo.
Net jeigu visos kitos mano pastangos būtų veltui, jeigu mūsų visų pastangos būtų veltui, jeigu viso aktyvizmo nepakaktų, jeigu mums nepavyktų atverti akių ir padaryti spaudimo tiems, kurie turi įtakos, šitaip bent jau šių žmonių mirtys, jų netektys, jų sielvartas neliks nepastebėti. Nepripažinti. Neįvertinti. Nepaliudyti.
Aš nenugręšiu akių, nes jų gyvybės yra svarbios ir mano pareiga – jas pagerbti.
Aš nenugręšiu akių, nes kitaip niekšams leisčiau gauti, ko siekia.
Aš nenugręšiu akių, nes net jeigu neturiu jokios galios padėti, vis dar galiu liudyti.
Aš nenugręšiu akių dėl tos pačios priežasties, dėl kurios mirštant mano tėvams laikysiu juos už rankos ir liksiu prie jų patalo, kol jie neiškeliaus.
Net jeigu negalime šito sustabdyti, mažų mažiausiai galime dovanoti jiems savo žvilgsnį.
Mažų mažiausiai esame jiems skolingi žvilgsnį.
Iš anglų kalbos vertė Ingrida Tatolytė ©. Versta iš: Caitlin Johnstone, I Will Not Look Away, 2023-12-09. Autorė yra suteikusi leidimą skelbti savo tekstus.
Prisidėk prie Palestina.lt veiklos, kad ir keliais eurais. Kiekvienas tekstas yra darbas iš širdies, tačiau jo parengimas ir publikavimas atsieina laiką, energiją ir pinigus. Padėk mums šią veiklą tęsti.
Susiję straipsniai
2024-12-04
Tantūra: nuslėpta tiesa
Specialiai Palestina.lt parašytas istoriko Mariaus Vyšniausko straipsnis apie Izraelio įsikūrimo metu įvykdytas…
2024-09-19
Em Berry. Per mus
Internetuose plačiai nuvilnijęs Naujosios Zelandijos poetės Em Berry eilėraštis – dabar ir lietuviškai, jos protėvių iš…
2024-08-05
Izraelio kareiviai
Naujosios kartos dramaturgės, poetės Eglės Poškevičiūtės eilėraštis „Izraelio kareiviai”.
2024-03-20
Svečių skiltis. Apie Palestinos moteris
Šį kovo mėnesį naujojoje mūsų skiltyje – du pasakojimai apie Palestinos moteris. Publikuojame, kad tekstai nepaskęstų…
2024-03-03
Svečių skiltis. Mergaičių vardai
Pristatome dar vieną naują Palestina.lt iniciatyvą mūsų portale – svečių skiltį: komentarų, nuomonių, publikacijų soc.…
2023-11-05
„Atpažinti genocidą“: jauno šiuolaikinio Lietuvos žmogaus asmeninis liudijimas
Šį tekstą mums atsiuntė Laurynas Verikas, su prierašu: „Reaguodamas į vykstantį Izraelio–Palestinos karą, parašiau esė.…