Straipsnis originaliai publikuotas Žurnale „Metai”, 2022, Nr. 10.

Palestinos tautos poetas Mahmoudas Darwishas gimė 1942 m. Birvės kaime Galilėjoje, šiaurės Palestinoje. Jis buvo antras vaikas aštuonias atžalas auginusioje šeimoje. Būdamas šešerių pirmą kartą patyrė, ką reiškia netekti namų: sionistinėms karinėms žydų grupuotėms terorizuojant vietos gyventojus, jo šeima kuriam laikui pasitraukė į Naimos kaimą kaimyniniame pietų Libane. Po poros metų berniukas kartu su seneliu paslapčiomis parėjo tuos keliolika kilometrų namo, tačiau namų neberado. Per tą laiką Palestinoje įsikūręs Izraelis jo gimtąjį Birvės kaimą – kaip ir kelis šimtus kitų kaimų ir gyvenviečių – sulygino su žeme, o ant Birvės griuvėsių pastatė kibucą.

Būti ir čia, ir ten

Netekusi namų Darwishų šeima apsistojo netoliese esančiame Al-Žadidos kaime, iš kurio matyti tai, kas liko iš Birvės. Kadangi į Palestiną grįžo „nelegaliai“, nuo to laiko savo krašte jie gyveno be oficialių dokumentų ir buvo laikomi „esančiais nesančiaisiais“. Tai reiškė, kad jų žemė jiems „nebepriklauso“.

Vėliau apie šį laiką poetas pasakojo, kaip mokykloje vykstant reidams mokytojai jį, savo gimtinėje „nelegalų“ vaiką, slėpdavo nuo Izraelio kariškių. Šis tremties, net ir savo paties žemėje, jausmas išliko visą gyvenimą.

Vaikystėje ir jaunystėje būsimajam tautos poetui didelės įtakos turėjo senelis, išmokęs jį skaityti, rašyti ir parūpindavęs knygų. Iš mokytoju dirbusio brolio Ahmado jis perėmė domėjimąsi literatūra. Baigęs mokyklą, M. Darwishas 1960 m. persikėlė gyventi į pajūrio miestą Haifą, kur tapo kairiosios Izraelio politinės partijos nariu ir pradėjo dirbti jos leidžiamuose laikraščiuose ir žurnaluose. Tuo metu M. Darwishas tapo Izraelio jėgos struktūrų taikiniu: už viešus pasisakymus ir publikuotus tekstus buvo kelis kartus įkalintas bei uždarytas namų areštui.

Persekiojimas truko dešimtmetį, kol 1971 m. M. Darwishas išvyko į Maskvą studijuoti Socialinių mokslų institute. Gyvenimas Maskvoje truko neilgai – vos po metų jis mokslus metė ir persikėlė į Kairą, įsidarbino laikraštyje. Tuos dvejus Egipto sostinėje praleistus metus poetas vadino svarbiu savo gyvenimo etapu, kada jo poetinės patirtys įgavo visiškai naują kryptį.

„Viską, ką esu parašęs, galima vadinti tremtinio poezija. Aš gimiau tremtiniu. Tremtis yra labai plati ir reliatyvi sąvoka. Yra tremtis visuomenėje, tremtis šeimoje, tremtis meilėje, tremtis savyje. Visa poezija yra tremties arba kitoniškumo išraiška, o kai ji atliepia patirčiai realybėje, tampa tremties koncentracija.“

Kaire, viename svarbiausių regiono kultūros centrų, jaunasis poetas susipažino su Egipto literatūros grandais, tarp jų – ir su Nobelio literatūros premijos laureatu Nagibu Mahfuzu. Iš Kairo persikraustė į Beirutą, kur dirbo Palestinos išsilaisvinimo organizacijos tyrimų centre ir buvo šio centro leidžiamo mėnesinio žurnalo redaktoriumi. 1981 m. įkūrė kultūros žurnalą „Al Karmel“, tačiau vos po metų, Izraeliui pradėjus invaziją į pilietinio karo ir taip jau kankinamą Libaną, išvyko ir iš Beiruto.

Keliauti ir vėl reikėjo slapta – iš pradžių į Damaską, vėliau į Tunisą, Nikosiją, galiausiai – į Paryžių, kuriame gyveno maždaug dešimtmetį. Apie Paryžių poetas sakė, kad būtent čia jo poetinis talentas galėjo išsiskleisti.

Ilgą M. Darwisho egzilį kai kurie palestiniečiai laiko išdavyste ir teigia, kad poetas būtų galėjęs neišvykti arba grįžti gerokai anksčiau. Apie savo išvykimą iš Haifos 1971 m. jis pats pranešė žinodamas, jog bus už tai kritikuojamas: „Nesu pirmasis pilietis ar poetas, iškeliaujantis kuo toliau nuo šios šalies tam, kad prie jos priartėčiau.“ Tačiau tuo metu, vengdamas galimų įkalinimų ar namų arešto, jis nematė kitos išeities, tik pasirinkti „savanorišką“ tremtį. Maža to, savam krašte iš jo buvo atimta teisė laisvai keliauti: už Haifos ribų jis galėjo išvykti tik su specialiu Izraelio leidimu.

Į Palestiną poetas sugrįžo tik 1995 m., laikinai atsilaisvinus politiniams suvaržymams. Mirė JAV 2008 m. po širdies operacijos. Jo kūną parvežus į Palestiną, laidotuvėse dalyvavo dešimtys tūkstančių žmonių, šalyje buvo paskelbtas trijų dienų gedulas. Sodelis prie M. Darwisho muziejaus Ramaloje pavadintas Birvės vardu – kaimo, kurį jo šeima buvo priversta laikinai palikti, o grįžusi – neberado.

Neįmanomybių grakštumas

Šis santūrios laikysenos, sąmojingas, savito stiliaus poetas išleido apie trisdešimt poezijos rinkinių ir vienuolika prozos knygų, tarp jų dienoraščių, parašytų sėdint namų arešte už viešai išsakytą savo nuomonę. Pirmasis jo eilių rinkinys „Besparniai paukščiai“ pasirodė 1960 m., kai jam buvo vos devyniolika metų. Dažnas jo vėlesnių rinkinių pavadinimas taip pat simbolizavo, regis, neįmanomų priešybių jungtį: „Drugelio našta“, „Upė miršta iš troškulio“, „Deja, tai buvo rojus“, „Užmaršties atmintis“, „Nebuvimo akivaizdoje“.

M. Darwishas mėgdavo rašyti rytais, geriausia – mažame kambariuke, pro kurio langą matyti bent vienas medis. Rašant jam būtinai reikėdavo kavos, dažnai – ir muzikos. 1995 m. viename interviu prisipažino, kad jo rytai būna pilni liūdesio, nors dienai bėgant jis gali užleisti vietą džiaugsmui. „Kartais nutinka, kad žmogus ką nors parašo ir tada, ekstazės pagautas, ištaria: „O, Dieve! Tarsi kažkas kitas tas eiles būtų parašęs…“ – sakė poetas. – Būna, sužavėtas ką tik parašytos eilutės muzikalumo, pradedu vaikščioti pirmyn atgal, linksmai deklamuodamas, savimi patenkintas ir sau pačiam sakydamas: „Bravo, bravo!“ Tokiomis dienomis, po intensyvių laimės akimirkų, apdovanoju save vakariene gerame restorane, pasikviečiu draugų ir surengiu nedidelę šventę.“

M. Darwisho kūryba išversta į daugiau nei dvidešimt kalbų, jis yra pelnęs dešimtis apdovanojimų įvairiose šalyse eksperimentavo su įvairiais rašymo stiliais ir yra laikomas vienu novatoriškiausių praėjusio amžiaus arabiškai rašančių poetų. Laisvai kalbėjo arabiškai, hebrajiškai, angliškai ir prancūziškai, labai mėgo klasikinę muziką, kavą ir žaisti nardais. Didžiąją savo gyvenimo dalį poetas praleido egzilyje, todėl tremtis – tiek sąmonės, tiek geografine prasme – yra dažnai minima jo kūryboje, kaip, beje, ir tapatybė. „Kas skausmingiau: būti tremtiniu svetimoje šalyje ar savojoje?“ – klausė jis pirmajame savo prozos kūrinyje „Įprastinės širdgėlos dienoraštis“, nes buvo patyręs abi. Kodėl tokia asmeniška ir, regis, specifinė patirtis sulaukė atgarsio tarp tūkstančių skaitytojų nuo Eufrato iki Nilo ir dar toliau? Kaip savo kūryba parodė pats poetas, tremtis nėra tik fizinis atskyrimas nuo gimtosios žemės, ji siekia žymiai giliau – ir tą „giliau“ dažnas žmogus yra pajutęs ir todėl gali suprasti.

„Tremtis yra taip pat psichologinė, vidinė patirtis“, – pabrėžė M. Darwishas 1996 m. interviu, laukdamas Izraelio leidimo grįžti gyventi į Palestiną. „Viską, ką esu parašęs, galima vadinti tremtinio poezija. Aš gimiau tremtiniu, – teigė jis ir praplėtė savo mintį: – Tremtis yra labai plati ir reliatyvi sąvoka. Yra tremtis visuomenėje, tremtis šeimoje, tremtis meilėje, tremtis savyje. Visa poezija yra tremties arba kitoniškumo išraiška, o kai ji atliepia patirčiai realybėje, tampa tremties koncentracija.“

Tačiau tame pačiame pokalbyje poetas pripažino, kad nesiskundžia dėl to, ką jam teko išgyventi: „Nepaisant visko, tremtis labai daug prisidėjo prie mano kūrybinio tobulėjimo, ji leido man įveikti kelionę tarp kultūrų, žmonių, miestų ir spalvų.“

Šaukiu aš tautą, o ji mane

M. Darwishas buvo vienas žymiausių mūsų laikų arabiškai rašančių poetų, skaitomų ir deklamuojamų nuo Irako iki Maroko, o jo gyvenimas tiesiogiai atspindi ir Palestinos tragediją, ir jos laisvės kovą. Bene geriausiai jo tautos dvasią išreiškė eilėraštis „ID kortelė“, parašytas vos dvidešimt trejų metų poeto ir atspindintis ankstyvuoju kūrybos laikotarpiu itin ryškų tiesmuką kalbėjimą ir dėl patiriamos neteisybės kylantį pyktį. Šiame eilėraštyje tapatybė – „arabas“ – prisiimama oriai, garsiai ir viešai, atmetant Izraelio bandymus ją paversti kažkuo gėdingu, bjauriu ar „netinkamu“. Šis eilėraštis savo laiku Palestinoje buvo virtęs rezistencine daina. Anuomet dauguma M. Darwisho eilių, kaip ir kitų rezistencijos poetų, buvo deklamuojamos kaimo šventėse – ne ką mažiau, o gal ir daug svarbesnėje scenoje nei Haifos kultūrinė spauda, kurioje jos būdavo publikuojamos.

Tačiau pats M. Darwishas nevienprasmiškai vertino jam priskiriamą „tautos poeto“ titulą. „Jei nacionalinis poetas reiškia kieno nors atstovą, tuomet aš niekam neatstovauju. Nesu atsakingas už tai, kaip mano tekstai yra suprantami, – aiškino jis. – Tačiau kolektyvinis balsas mano individualiame balse egzistuoja, noriu aš to ar ne. Net kai rašau apie liūdną žiemos vakarą Paryžiuje, kiekvienam palestiniečiui atrodo, kad rašau apie jį. Čia jau nieko negaliu padaryti. Tačiau jei nacionaliniu poetu vadinamas tas, kuris išreiškia tautos dvasią, tuomet sutinku, nes tai yra gražu. Kiekvienas pasaulio poetas svajoja apie tai, kad jo balsas taptų ir kitų balsu. <…> Aš esu viduryje, pasienio zonoje tarp visuomenės balso ir individualaus balso.“

Šioje pasienio erdvėje poetas visada išlaikė savo dvigubą lojalumą – poezijai ir Palestinai. Apie pirmąją jis yra sakęs: „Poezija yra mano meilės instrumentas. Jei savo eilėraštyje aptinku neapykantos šešėlį, nedelsdamas tą eilutę pakeičiu. Niekada negalima rašyti iš neapykantos. Tai prieštarauja literatūros esmei.“

Apie antrąją – Palestiną – kalbėjo ne tik kaip apie laisvės idėją, ne tik kaip apie konkrečią vietą žemėje ar abstrakčią Žemę, bet ir kaip apie visko pradžią bei pabaigą. „Žemė yra pirmoji mano motina. Iš jos gimiau ir į ją sugrįšiu. Visas žmogaus gyvenimo ratas sukasi joje. Tai yra tikrasis mūsų dangus. Galima sakyti, apverstas dangus. Kylame viršun, tada nusileidžiame ir užmiegame. Gal būtent ten susitiksime su Dievu. Žemėje. Kadangi žemė buvo iš manęs atimta, o aš iš jos ištremtas, ji pas mane sugrįžo kaip mano sielos ir svajonių šaltinis bei adresas.“

Artimiems draugams M. Darwishas atskleidė nenorįs būti vien tik Palestinos balsu, jis siekė tyrinėti universalias žmogiškąsias būsenas ir plėsti savo poezijos horizontus forma, stiliumi bei turiniu. Todėl, nors buvo gimęs musulmonų šeimoje, naudojo daug krikščioniškos simbolikos, o vėlesnėje kūryboje pasinėrė į meilės poeziją, ja primindamas, kad rezistencijai nebūtini ginklai, o meilė – taip pat yra rezistencija.

Į kritiką, kodėl, jo tautai kraujuojant, jis rašąs meilės eiles, viename interviu su Palestinos teisininku ir rašytoju Raja Shehadehu poetas atsakė: „Palestinos rašytojas negalėjo rašyti metafizinėmis temomis – apie meilę ar mirtį, – nes visad buvo svarbesnių reikalų: priespauda, okupacija, pasipriešinimas ir išsilaisvinimas. Tad rašymas apie meilę man buvo būdas išlaisvinti žmogiškąją savo esybę.“

Laisvės poetas

„Tarp Ritos ir mano akių / Yra šautuvas“, – tokia eilute prasideda ir baigiasi eilėraštis „Rita ir šautuvas“, kuriame slapyvardį Rita poetas suteikė savo jaunystės laikų meilei – lenkų kilmės žydei Tamarai. Porą metų liepsnoję jų santykiai nutrūko po 1967 m. birželio karo, kai Izraelis okupavo likusias Palestinos dalis, įskaitant Jeruzalę. Izraelio vykdomos Palestinos kolonizacijos ir karinės okupacijos kontekste toks meilės romanas – tarp palestiniečio musulmono ir izraelietės žydės – buvo radikali politika, tačiau M. Darwishas niekad neišsižadėjo nei šios istorijos, nei mylimosios. Priešingai: Rita jo kūryboje tapo svarbiu leitmotyvu ir nuolat atsikartodavo skirtingų metų eilėraščiuose. Beje, kai kurie kritikai tai laikė M. Darwisho apsėdimu ar net prakeiksmu.

Meilė plačiąja prasme M. Darwisho kūryboje aprėpia ne tik savus, bet ir svetimus. Kaip yra pabrėžęs, jo poezijoje neapykantai vietos nėra, tačiau jos nebuvimas visiškai nereiškia okupacijos realybės normalizavimo ar Izraelio nuodėmių Palestinai atleidimo – ji reiškia žmogiškumą priešo atžvilgiu net ir tada, kai jis nužmogina tave. Tai ypač ryšku eilėraštyje „Kareivis svajoja apie baltas lelijas“, kuriame šis prisipažįsta: „Man reikia geros širdies, o ne kulkos…“ Todėl laisvė, apie kurią kalba poetas, yra vidinis, giluminis ir nuolatos siektinas idealas.

Šią esminę poeto transformaciją M. Darwisho poezijai skirtoje knygoje aprašė Jordanijos universiteto literatūrinės teorijos ir kritikos profesorius Shukris Madis. Jis teigė, jog ankstyvojoje poeto kūryboje vyravęs politinis skambesys buvo susijęs su konkrečiais istoriniais įvykiais ir vieta, daugiausia, žinoma, Palestina; vėliau kūryba krypo grynosios poezijos link, buvo grindžiama plačiu laiko, erdvės ir konkrečių istorinių įvykių ribas peržengusiu požiūriu. Šis naujas poezijos skambesys, pasak profesoriaus, buvo išskirtinai nukreiptas į kūrybiškumą ir laisvę, o jo centre visad buvo matomas žmogus. Net ir „kitas“, net ir priešas. Todėl, teigia S. Madis, laisvės koncepcija M. Darwisho kūryboje nebuvo skirta tik jam pačiam ar jo tautai – ji artima ir jo žemės okupantui – atraizgiojus šio argumentus, teisinančius priespaudą, iš siaurų ideologinių ir politinių iliuzijų galima išlaisvinti ir jį patį.

„Tokioje poezijoje, – rašo Jordanijos universiteto modernios arabų literatūros profesorius Yousefas Husseinas Hamdanas, – poeto žemė yra visas pasaulis; individualus „Aš“ susipina su kolektyviniu „Mes“, tuomet „Mes“ priartėja prie „Kitų“, ir tiek „Mes“, tiek „Kiti“ pasirodo esantys visuotiniai.“ Be to, „stiprus okupantas užima silpno okupuotojo įvaizdį; pastarasis siekia išlaisvinti ir priešą, ir save, drauge visi laikai (praeitis, dabartis ir ateitis) integruojasi į vieną gyvenimą“. Y. H. Hamdanas tai vadina politikos ideologijos transformacija į poezijos ideologiją, kurioje M. Darwishas iš rezistencijos poeto virto laisvės poetu.

Pats M. Darwishas ne kartą yra išreiškęs nuostatą, jog karo niokojamam pasauliui harmonijos suteikti gali tik poezija. „Barbariškumui poezija gali priešintis tik patvirtindama ryšį su žmogiškuoju trapumu, tarsi žolė, auganti ant griuvėsių, armijoms žygiuojant pro šalį“, – teigė jis. Po daugel metų poetė Nathalie Handal M. Darwisho paklausė, ar jis vis dar tuo tikįs. „Anksčiau maniau, kad poezija gali pakeisti viską, pakeisti istoriją, iškelti žmogiškumą, ir ta iliuzija yra būtina tam, kad poetai įsitrauktų ir tikėtų, – atsakė jis. – Tačiau dabar manau, kad poezija pakeičia tik patį poetą.“

 

Straipsnis originaliai publikuotas Žurnale „Metai”, 2022, Nr. 10.