O vakar ryte iškilo prisiminimai anų praėjusių 2018 metų, kuomet tūkstančiai Palestinos žmonių Gazoje, dauguma kurių yra tremtiniai ir tremtinių vaikai, anūkai bei proanūkiai, išėjo į Didįjį Sugrįžimo Žygį.

Kiekvieną penktadienį jie pėsti, ginkluoti tik savo valia ir gal kuris – ir po kojom rastu akmeniu, žingsniuodavo link savo kalėjimu paverstos Gazos „sienos“ su okupantu – sakydavo norintys grįžti namo, pavargę antrą dešimtį metų gyventi absoliučios blokados sąlygomis, pavargę aštuntą dešimtį metų gyventi tremtyje, pavargę būti nuolat bombarduojami, pavargę laidoti savo žuvusiuosius, pavargę atstatinėti okupanto sugriautus namus, pavargę gyventi nuolatinėje baimėje ir pažeminime, pavargę negalėti susitikti su giminaičiais užu „sienos“, pavargę nuolat aiškinti pasauliui, kad jie tiesiog nori gyventi, ir teisintis, kodėl gi juos, uždarytus tame mažulyčiame žemės lopinėlyje prie Viduržemio jūros, viena geriausiai finansuojamų pasaulio armijų naudoja kaip bandomuosius triušius savo ginklų pramonei reklamuoti.

Tų taikių žygių metu okupantas nužudė 220 beginklių civilių, sužeidė ir suluošino virš 36 tūkstančių žmonių, apie 8 tūkstančius jų pašovė švino kulkomis.

Vat tokie prisiminimai iškilo vakar stebint, kaip Palestinos žmonės vis tiek, ir po šitiekos metų nuolatinių represijų, kurias okupantas vykdo už JAV žmonių pinigus ir su Europos parama, žino, kad Palestina yra laisvės kova.

To nežino Lietuvos žiniasklaida, kaip papūga atkarksinti pasaulio žiniasklaidą, ir joms abiem kažkodėl atrodo, kad Palestinos istorija prasidėjo vakar rytą.

To nežino ir tie, kurie, patogiai įsitaisę savo šiltose kėdėse netoli Neries krantų ar panašiai, stebi naujienas, melagienas ir propagandienas savo telefono ekrane ir irgi kažkodėl yra įsitikinę, kad Palestinos istorija prasidėjo praėjusio šeštadienio rytą, kad tai, kas ten dabar vyksta, yra lyg perkūnas iš giedro dangaus ant taikiai su visais visada sugyvenusio, per visus 75-erius savo egzistencijos metus taiką, gėrį ir meilę visiems aplinkiniams skleidusio Izraelio.

Ne.

Tas dangus virš Palestinos jau dešimtys metų nėra giedras – okupanto Izraelio pastangų dėka. Okupanto, kuris savo vaikus privalomai siunčia į kariuomenę, kad tie, jau uniformuoti, žudytų kitų vaikus, nedėvinčius jokios uniformos, nebent mokyklinę. Okupanto, kuris per beveik aštuonis dešimtmečius nė piršto nepajudino, kad būtų taika visiems, o vietoj to kiršino, pjudė, puolė ir žudė. Kol jis tą darė, nei viena didžioji pasaulio anei Lietuvos televizija, radija ar koks nors portalas ar kadaise laikraštis nevadino okupanto kaip nors negražiai ir nesibaisėjo jo įpročiu engti ar pomėgiu okupuoti.

Ne, čia nėra „akis už akį, dantis už dantį“.

Ir net ne „kaip šauksi – taip atsilieps“ (nors tai irgi – karmos dėsnis).

Čia yra kova – kova prieš okupanto pančius, prieš jo tau suręstas sienas, prieš nuolatinį žeminimą, sistemines represijas, tyčiojimąsi, luošinimą, kankinimą, įkalinimą, šeimų atskyrimą, vaikų apšaudymą dujomis, šaudymą į vaikus ir suaugusius kulkomis, senučių ujimą kariniuose patikros postuose, žuvusiųjų kūnų neatidavimą artimiesiems palaidoti, prieš alyvmedžių rovimą su šaknimis, prieš žemės vagystes, prieš draudimą tremtiniams grįžti namo.

Karas, žinoma, kažkam yra labai pelningas užsiėmimas, kuriame žūsta kiti. Dažnai – nekalti.

Tačiau šis karas neprasidėjo užvakar.

Ir kariauja jame ne tik tremtiniai prieš okupantą, bet ir visi, kurie tą karą kursto, finansuoja ir iš jo pelnosi. Visi, kurie, neapykantos užvaldyti, reikalauja Gazos genocido. (!) Ragina nušluoti du milijonus tremtinių nuo žemės paviršiaus, o likusiems dar labiau užveržti kilpą ant kaklo. Ar tai – žmoniškumas?

Palestina yra laisvės kova. Tiek kartų išduota vadinamųjų Vakarų, išduota ir savais laikytų arabų kraštų valdžių, pamesta, pasinaudota, palikta likimo valiai.

Tačiau Palestina yra ne viena ar kita jos valdžia, ne viena ar kita užsieniečio nuomonė apie tai, ką ji turėtų daryti, ko nedaryti ir kaip.

Palestina yra jos žmonės, kurie savo plikomis rankomis nugriautų tą baisią apartheido sieną, skiriančią juos nuo tėviškės sodybų, ir jas atstatytų, ir toliau jose taikiai ramiai gyventų, kaip gyveno prieš šimtą metų, jei tos rankos nebūtų užimtos savo vaikų apglėbimu, dar vienai Izraelio paleistai, JAV užmokėtai, Europos palaimintai bombai krentant jiems ant galvų.