Juodas humoras ir melancholija, absurdas ir komiškumas taikliai apibūdina palestiniečio režisieriaus kuriamą kiną. Dažniausiai rimtu veidu, o kartais – nustebęs ar nuliūdęs E. Suleimanas savo filmuose atlieka nebylaus stebėtojo vaidmenį. Dėl šios priežasties autorius dažnai lyginamas su Busteriu Keatonu ir švedu Roy’umi Anderssonu, vadinamas Palestinos Jacques’u Tati.

Nors daugumoje Suleimano filmų fragmentiškai vaizduojama Palestinos gyventojų kasdienybė, tačiau autoriaus vizija aprėpia kur kas platesnę geografiją. Artimiausiai pažįstamą aplinką ir kultūrą jis renkasi kaip miniatiūrą ir taip kalba apie universalias, visą pasaulį slegiančias bėdas. Visa tai daro su jam būdingu lengvumu ir komiškumu.

„E. Suleimanas – asmeninis praėjusios vasaros atradimas. Jo filmų retrospektyvą pamačiau Tarptautiniame La Rošelio kino festivalyje ir iškart supratau, kad šio režisieriaus kūrybą „Skalvijoje“ parodyti būtina. Smagi nuotaika, unikalus režisieriaus braižas paperka. Nors retrospektyvose įprastai pristatydavome meistrų kūrybą, šįkart pasiryžome parodyti Lietuvoje mažiau žinomo autoriaus darbus. Be to, mūsų šalyje dėmesio Artimųjų Rytų kinui iki šiol buvo skiriama labai mažai“.
Eglė Maceinaitė, „Skalvijos“ kino centro programų koordinatorė

Suleimanas gimė Nazarete 1960 metais. Pirmuosius trumpametražius filmus pradėjo kurti persikėlęs į Niujorką, kur praleido daugiau nei dešimtmetį. Vis dėlto, gavęs pasiūlymą Birzeito universitete įkurti Kino ir medijų departamentą, sugrįžo atgal. Neilgai trukus pasirodė ir pirmasis ilgametražis jo darbas „Išnykimo kronika“ (The Chronicle of Dissapearance, 1996), Venecijos kino festivalyje išrinktas geriausiu filmu. 2002-aisiais pasirodęs „Dievo pirštas“ (Divine Intervention, 2002) taip pat susilaukė teigiamų kritikų įvertinimų. Šis filmas, Kanuose pelnęs pagrindinį žiuri apdovanojimą, tapo antrąja trilogijos apie gyvenimą okupuotoje Palestinoje dalimi. Prestižiniame Kanų festivalyje buvo pristatyti ir kiti du jo filmai – „Likęs laikas“ (The Time That Remains, 2009) ir naujausias „Turbūt tai rojus“ (It Must Be Heaven, 2019). Pastarojo veiksmas vyksta jau nebe Palestinoje, o Paryžiuje ir Niujorke, kur pagrindinis veikėjas ieško finansavimo savo naujam filmui.

Visi šie pilnametražiai filmai bus rodomi „Skalvijos“ kino centro rengiamoje retrospektyvoje. Rugpjūčio 19-20 d. vyksiančius seansus pristatys Goda Jurevičiūtė, prieš kelis metus savanoriavusi Palestinos Bayt Jibrin pabėgėlių stovykloje ir besidominti meno bei aktyvizmo sankirtomis.

Straipsnis originaliai publikuotas skalvija.lt 2020 rugpjūčio 6 d.