„Propagandisto tikslas yra priversti vieną žmonių grupę pamiršti, kad kai kurios kitos žmonių grupės yra žmonės.“
Aldous Huxley, JAV rašytojas

Metai genocido

Metai. Jau metai, kaip toli toli, ten, kitoje galaktikoje, jie skaičiuoja vienerius metus genocido ir beveik aštuonių dešimtmečių kolonijinės etninio valymo politikos padarinius. Dar jie skaičiuoja dešimtis tūkstančių per metus nužudytų vaikų, maisto neturinčių besilaukiančių moterų, milijonus benamių ir dešimtis tūkstančių tonų ant jų galvų numestų demokratinių sprogmenų. „Made in USA“ ir „Made in EU.“

Skaičiuoja ir milijonus į gatves išėjusių Žmonių, kurie naiviai tikėjosi, kad taip privers „laisvojo pasaulio“ imperinius dantračius nustoti traiškius gyvenimus. Tikėjosi. Kaip žaliavą naudodami žmoniją ir tarptautinę teisę, šie ir toliau gamina tai, ką ekonomistai vadina aukštu Vakarų ekonomikos produktyvumu ir konkurencingumu.

Metai. Jau daugiau nei metai, kaip čia, galaktikoje pavadinimu Lietuva, moraliniai degradai, save pasivadinę Lietuvos elitu – žurnalistais, valstybės vadovais, akademikais ir, siaube siaubeli, menininkais – garbina ginklus ir švenčia masines žudynes, it mažamečiai berniukai idealizuoja karą (kurio siaubus išgyvenę jų pačių seneliai jo net ir didžiausiam priešui nelinkėtų), atvirai džiūgauja dėl mirčių, visokeriopai remia genocidą ir, kaip mažas, vos plika akimi įžiūrimas kišeninis šunelis, loja ir urzgia ant visų ir visko, išskyrus savo iki dantų ginkluotą psichopatą šeimininką. Urzgia, nes įkasti neapžioja. Loja, nes bijo.

„Fantastiška! Izraelis moka daryti fantastiškus dalykus“ – į eterį nuleidžia įtakingiausiu tituluotas Lietuvos „žurnalistas“, kalbėdamas apie Izraelio teroristinę ataką Libane, nužudžiusią ir sumaitojusią tūkstančius libaniečių civilių, įskaitant ir vaikus. Savaitėle anksčiau nacionalinio transliuotojo vardą metų metais trypiantis neo-nacis siūlo jam nepatinkančių Lietuvos piliečių vaikus atimti, o jų tėvus sušaudyti vaikų akyse. Šią adolfišką (ir smetonišką) mintį pratęsdamas, pilietis X skambina į Žinių radijo eterį ir siūlo Palestinos-Izraelio „konfliktą“ spręsti panašiai – atimti palestiniečių vaikus, o likusiems sudaryti sąlygas išmirti. Laidos vedėjas tyliai šypsosi – šios galaktikos dėsniams tokie pareiškimai neprieštarauja. Anaiptol.

Kada ir kaip sugebėjome taip degraduoti? Ar iš tikrųjų esame atskira galaktika, ar veikiau įkaitai Lietuvos eterį okupavusios mažytės grupės asmenų, narciziškai įsitikinusių savo pačių teisumu ir fanatiškai įtikėjusių mūsų dėde Semu? Juk apklausos ir pokalbiai už Vilniaus burbulo ribų rodo kitką. Noriu, tiesiog privalau tuo tikėti, nes kitaip viskas atrodo absoliučiai bergždžia ir, cituojant nepailstantį Palestinos laisvės rėmėją, portalo „Gyvenimas per brangus“ bendraįkūrėją Tadą Janušauską, „NACHUI“.

Dvejetainis pasaulis

Priežasčių, kodėl pasaulį suvokiame kaip dvejetainę sistemą – gėris vs blogis, Vakarai vs Rytai, civilizuotos šalys vs „trečias pasaulis“ – yra daug ir visoms joms analizuoti prireiktų kelių tomų. Trumpai apžvelgsiu tas, kurios, mano nuomone, labiausiai įtakoja Lietuvoje tvyrantį absoliutų pasaulio nesuvokimą. Nebandysiu slėptis po tariamu objektyvumu – mano paties pasaulio suvokimo ir geopolitikos kelionė ir išmoktos pamokos, tikiu, gali būti pritaikytos ir plačiau.

2001 m. rugsėjo 11 d., Lietuva. Autoriui jau visi penkiolika metų. Jis su didžiule nuostaba stebi į dangoraižius įsirėžusius lėktuvus, iš pastatų žemyn krentančius dar gyvus kūnus ir išpūtęs ausis klausosi „ekspertų“ ir pranašų. Nuostaba, o ne siaubu, nes jo galvoje tuo metu jau sukosi Holivudui prilygstantis filmas, kuriame milžiniška JAV karinė galia sutraiško atakos kaltininkus ir visas tas arabų, babajų ir kitų kilimais apsirėdžiusių teroristų šalis paverčia Afganistano, Irako ir t. t. jūromis. „Fantastiška!“ – būtų sušukęs Jakilaitis, „fantastiška!“ – džiūgavo penkiolikmetis autorius.

2010 m., Paryžius. Pokalbis apie milijonus irakiečių nužudžiusią nelegalią 2003 m. JAV invaziją į Iraką. Autorius tuometinei savo merginai akiplėšiškai gina JAV ir Izraelį, įrodinėja jai, kokias sunkias moralines dilemas turi spręsti JAV ir Izraelio vadovai, siekdami bendro gėrio ir demokratijos pasaulyje, ir kaip visas likęs pasaulis (ne Vakarai) to nesupranta ir neįvertina šios milžiniškos naštos, kurią JAV demokratija herojiškai, sizifiškai neša ant savo plačių pečių. Mergina, gimusi alžyriečių šeimoje Prancūzijoje, niršta, o teksto autorius, užsilipęs ant aukštos vertybinės vakarietiškos statinės, į ją žiūri atlaidžiu „aš žinau geriau, gal ir tau kada nors „dašils“ žvilgsniu“.

2017 m., Stambulas. Septyneri metai gyvenimo svetur. Autorius jau susipažinęs su JAV, Britanijos ir kitų kolonijinių imperijų nusikaltimais, skaitęs apie Izraelio tyčia nuskandintas visas buvusias taikos derybas, savo akimis matęs kasdienes (neo)kolonializmo pasekmes. Virtuvėje kalbasi su draugu iš Gazos ir jam – o kaip kitaip – įrodinėja, kad palestiniečiai turi nustoti užsiiminėti terorizmu ir pagaliau ramiai sėstis prie derybų stalo. Autorius jau kiek labiau gaudosi, kas iš tiesų vyksta pasaulyje, bet vis tiek dar kartojasi 2010 m. scenarijus – europiečiai žino geriau.

Šie trys epizodai – tik mažytė politinio suvokimo kelionės iliustracija. Augau devyniasdešimtaisiais, kuriuos Francis Fukuyama titulavo istorijos pabaiga, kai atrodė, kad viskas bus tik geriau, kai Pravdos melą palikome praeityje ir sparčiu žingsniu žygiavome į civilizuotų ir laisvų valstybių klubą. Kasdien televizorius mums rodė JAV gerumo apraiškas (patvirtintas Pentagono), mokykloje mokėmės apie Didžiosios Britanijos nuopelnus žmonijai, o mūsų tėvai jau seniai klausėsi objektyvią tiesą jiems išpažinusių Laisvosios Europos radijo ir Amerikos balso. Pravda – melas, visa kita – absoliuti tiesa. Nors ją finansuoja CŽV.

Apie kolonializmą mokykloje girdėjome vos kelis kartus, istorijos pamokas praleidome mokydamiesi tikslias Antikinės Graikijos mūšių datas ir laiką. Mintinai kalėme seniai nebeegzistuojančių Antikos kaimelių pavadinimus, o tūkstantmetę viso likusio pasaulio istoriją – arabų imperijas, Kinijos ar Indijos civilizacijas, prieškolumbinės Amerikos pasiekimus – mokyklos programa sutalpino į kelias pamokėles. Lyg tarp kitko. Mums nepasakė, kad Kolumbas ir jo galvažudžiai sėbrai Amerikos neatrado (nes negali „pirmasis atrasti“ vietos, kurioje daugybė žmonių jau seniai gyvena), o pasiklydo, kad Indijos BVP prieš Britanijai ją okupuojant siekė pusę viso pasaulio BVP, kad Europa prieš Kolumbui pradedant šimtametę pasaulio apiplėšimo istoriją tiek ekonomiškai, tiek ir karine prasme buvo visiškas niekas, kentėjo nuo resursų stokos ir, tiesiogine to žodžio prasme, buvo pasruvusi fekalijomis.

Suvokimas, kad iki šiol gyvenai mele, kad pasaulį matei aukštyn kojomis neateina lengvai. Kognityvinis disonansas toks stiprus ir taip varo iš proto, kad jautiesi nebeturįs pagrindo po kojomis. Netenki tikėjimo gyvenimu ir žmonija. Vieninteliai, kurie padeda išlikti sveiko proto – tai šiame kelyje sutikti bendraminčiai ieškotojai, kolonializmo skonį savo ar protėvių kailiu patyrę žmonės ir tokie pasaulio šviesuoliai, kaip Noam Chomsky, John Pilger ar Eduardo Galeano.

Kertinė šios ilgos kelionės dalis – Palestina. Ji – kaip metafora, savyje talpinanti visa, kas įeina į žodį kolonializmas. Būdamas savo antram dešimtmety gyniau Izraelį, nes jaučiau kaltę už europiečių skriaudas žydams. Gyniau, nes holivudas ir žiniasklaida man šventai prisiekinėjo, kad visi arabai ir musulmonai – tai laukiniai teroristai. Gyniau, nes nesidomėjau, kadangi man buvo pasakyta: „čia viskas labai sudėtinga“.

Praėjęs šį kelią lengviau suprantu (bet nepateisinu) ir tuos, kurie ir toliau teisina genocidą, mato situaciją pasaulyje, kaip civilizacijų ar gėrio ir blogio kovą. Nesuprantama tik tai, kaip mes, kaip visuomenė leidžiam paaugliško lygio susižavėjimui žudymu dominuoti mūsų viešąją erdvę ir mintis. Palestiniečių, libaniečių, jemeniečių kančia nėra dar vienas smurtą aukštinantis amerikietiškas bajavykas.

Prieš kelis metus viename savo eilėraštyje rašiau: „Sudaužyk teliką, nes degam!“. Sudaužyk teliką, nes jakilaičiai & Co gyvena tik jame. Visa jų galia yra tik dėl to, kad savo dėmesiu ją jiems suteiki. Tikiu, žinai, kad ne visi Lietuvoje yra kraujo ir karo ištroškę fanatikai. Laikas mums visiems išlįsti iš šios „elito“ suformuotos veidrodžių karalystės. Laikas atsimerkti ir suvokti, kad pasaulyje iki šiol tvyrojusi geopolitinių jėgų pusiausvyra labai stipriai ir greitai keičiasi ir mes nebegalime toliau gyventi mele ir iliuzijose.

Veidrodžių karalystė

Lietuvos galaktika – tai mažos grupės „ekspertų“ visiškai okupuota ir hermetiška veidrodžių karalystė, mūsų viešoji erdvė. Nors save mėgstame tituluoti demokratija, jokia kita nuomonė, jokie „ekspertų“ naratyvui prieštaraujantys faktai nėra leidžiami. Cancel kultūros dėka socialinė (ar ekonominė) mirtis ištiko ne vieną, išdrįsusį mesti iššūkį viešojoje erdvėje dominuojančiam pasaulio matymui. Vienintelis plyšys šiame vakuume – JAV propaganda ir iškreiptas imperinis pasaulio matymas.

Šis vakuumas toks stiprus, kad girdime ir matome tik tai, ką norime. Gyvename wishful thinking iliuzijų pasaulyje, kuriame, kaip vaikystėj, viskas bus taip, kaip norime, nes mes taip norime. Realybė yra atmetama ir netgi draudžiama. Paskutinio mano interviu Žinių radijuje metu susidarė įspūdis, kad laidos vedėjas gal net kiek nuliūdo, kad Irano ataka Izraelyje pridarė tiek mažai žalos (nes tada kaip ir nėra už ką jį bausti?). Iranas, matai, bedantis ir neįgalus.

Ar ne tą patį žiniasklaida mums kartoja jau trečius metus karo Ukrainoje klausimu? Juk rusai nemoka kariauti, nesaugo savo karių, turi pasenusią techniką, jų vadas psichiškai nestabilus, o kareiviai prasigėrę. Bet net patsai LRT dabar pripažįsta, kad Rusija vis tik laimi ir kad labiausiai tikėtinas scenarijus yra derybos ir de facto okupuotų teritorijų atidavimas Rusijai. Ar nedarome tos pačios klaidos kalbėdami apie Irano tariamą bejėgiškumą ir vėl paaugliškai didžiuodamiesi tariamu Izraelio visagališkumu ir šlovindami jo žudymo mašinos galią?

Realybės atmetimas ir matymas tik tai, ką norime matyti ar ką mums diegia propagandos priemonės, saugesniais mūsų nedaro – anaiptol, tik didina ir taip augantį pavojų. Tą patį galima pasakyti ir apie vis garsesnius raginimus (ir veiksmus) paminti tarptautinę teisę, humanitarines normas, Lietuvos Konstituciją ar netgi panaikinti Jungtines Tautas. Vienintelis ilgalaikis saugumo garantas tokioms mažytėms valstybėms, kaip mes, yra tarptautinė teisė, o ne JAV pažadai (prisiminkime kurdų, pietų vietnamiečių ar afganistaniečių likimą).

Izraelio karo nusikaltimai ir nusikaltimai žmoniškumui (dar iki 2023 m. spalio 7 d.) yra dokumentuoti dešimtyse JT rezoliucijų ir tūkstančiuose žmogaus teisių organizacijų ataskaitų. Tarptautinis teisingumo teismas pripažįsta, kad yra pagrindo teigti, jog Izraelis Gazoje vykdo genocidą, o Tarptautinis baudžiamasis teismas svarsto arešto orderius Netanyahu ir jo bendrininkams. Visa tai ignoruojant ir toliau besąlygiškai remti Izraelį – tai paminti pamatinius tarptautinės teisės principus bei žmogiškąsias vertybes. Gal kažkam tai ir atrodo kaip būtina real politik strategija, bet ilgainiui tai atsisuks prieš pačius mus. Civilizacija – tai ne technologinis išsivystymas ir ne aifounas rankoje, o rūpinimasis kitu.

Ar mes iš tiesų laisvi?

Pradėjus suvokti Palestinos kolonizaciją, sunkiausia priimti ir suvokti šio melo mastą. Dažnai Stalinui priskiriama citata puikiai tinka ir čia – „kad melas būtų įtikimas, jis turi būti labai didelis“. Toks didelis, kad pradėjus jį narstyti susiduriama su protui sunkiai pakeliamu kognityviniu disonansu. Šio pasekoje natūraliai pradeda kilti kitas klausimas: o tai kaip čia yra, kad vos ne visa meinstryminė Vakarų spauda yra visiškai absoliučiai (su minimaliomis išimtimis) pro-sionistinė? O tuomet kitas klausimas, su kuriuo susiduria naujasis Palestinos laisve susirūpinęs asmuo – ką jam daryti su ta (visuotine ir kartu asmenine) baime ką nors negražaus pasakyti prieš Izraelį, kad ir kaip jis to būtų nusipelnęs.

Kodėl taip yra, kad gyvendami Lietuvoje bijome Izraelio? Kodėl mūsų „laisvoji“ žiniasklaida visuomet stovi ne engiamojo pusėje, o okupanto, kolonisto ir genocido vykdytojo? Kur prasideda ir baigiasi Izraelio galia? Šiais klausimais, deja, nesidomi nei taip Lietuvos laisve ir suverenitetu susirūpinusieji, nei vis populiarėjantys nacionalistai. O turėtų, nes tikroji grėsmė Lietuvai – tai ne uzbekas maisto išvežėjas, o bendradarbiavimas su genocidą vykdančiu režimu. Bet juk varnas varnui akies nekerta.

Supratus, kad Izraelio galia ir Lietuvoje, ir (ypač) Vakarų pasaulyje yra milžiniška, tampa akivaizdi kita išvada: palestiniečiai kovoja ne su Izraeliu, o su visa kolonijine / imperialistine pasaulio santvarka. Palestinoje sprendžiamas ne tik Palestinos laisvės klausimas, bet mūsų visų. Palestinoje sprendžiamas tarptautinės teisės normų likimas, pačios civilizacijos samprata ir Europos bei kolektyvinių Vakarų likimas. Paklauskite savęs: kaip čia yra, kad finansiškai turtingiausias pasaulio kontinentas (Europa) praktiškai neturi jokių svarbiausių gamtos išteklių. Šio akivaizdaus klausimo nesame pratę užduoti, nes Thatcher ir Reagano pradėtų reformų dėka esame visiškai atkirsti nuo darbo savo rankomis, nuo realios gamybos ir nuo suvokimo, kad, kokia svarbi bebūtų technologinė ir virtuali erdvė, ji yra visiškai priklausoma nuo natūraliųjų iškasenų. Juk aifounų pietums nevalgome ir sėdime ne ant virtualios sofos, o ant tikros.

Kolonializmas, kaip ir kapitalizmas ar vėžys, veikia tuo pačiu principu: augti ir plėstis (vogti) tol, kol bus sunaikintas šeimininko organizmas. Genocido būdu išnaikinę tikruosius Šiaurės Amerikos gyventojus, JAV kolonistai atsisuko į Pietų Ameriką, o po 1945-ųjų – ir į likusį pasaulį. Izraelis neapsiribos palestiniečių etniniu valymu. Netanyahu vadovaujami sionistai Libaną jau dabar stengiasi paversti dar viena Gaza. Tai sustabdyti gali tik mūsų visų spaudimas.

Laisvė, visų pirma, yra gyvenimas tiesoje. Palestiniečiai laisvi, nes kito pasirinkimo jie neturi.

Bet ar laisvi mes?

 

Straipsnio autorius: Andrius Mažeika, Palestina.lt bendraįkūrėjas