Prieš keletą metų įsiutau, kai vienas madingas Manhatano Grinvič Vilidžo rajone įsikūręs restoranas (kuriame buvau pamėgęs lankytis) pristatė naują dienos patiekalą – „Izraelio“ kuskusą. Iškart pareikalavau šį pavadinimą pakeisti. Vadovui paaiškinau: jų atseit izraelietiškas kuskusas iš tikrųjų yra paprastai rankomis gaminamas tautinis palestiniečių patiekalas, vadinamas maftuliu.

Pamenu, kaip vaikystėje stebėdavau jį ruošiančią mūsų kaimynę ir šeimos draugę Marie Jou’aneh, jau iškeliavusią Anapilin. Ji valandų valandas iš manų kruopų formuodavo perlus primenančius rutuliukus – mūsų kalba šis ritualas vadinasi tiftil. Pasak istorinių šaltinių, palestiniečiai Šiaurės Afrikos kuskusą pradėjo vartoti XVII a. ar net dar anksčiau, kai į Palestiną atsikraustė šiaurės afrikiečiai, tarnavę su kryžiuočiais kariavusių musulmonų armijose, ir apsistojo Jeruzalėje. O štai modernioji patiekalo versija Palestinoje ir istorinėje Sirijoje išplito antrojoje XIX a. pusėje ir XX a. pradžioje.

Tuo metu į regioną persikėlė daug nuo Italijos bei Prancūzijos vykdomos kolonizacijos bėgančių Alžyro, Maroko, Tuniso ir Libijos išeivių, jie ir supažindino palestiniečius bei sirus su daug smulkesniu Šiaurės Afrikos kuskusu, iš kurio šie ėmė gaminti perlus primenančius maftulius.

Tačiau pasipūtėlis restorano savininkas atšovė nesigilinęs į tikrąją patiekalo, Niujorke neva vadinamo „Izraelio“ kuskusu, kilmę. Aš savo ruožtu atkreipiau jo dėmesį į tai, kad dauguma Niujorko prekybininkų šį produktą vadina neutraliau – tiesiog perliniu kuskusu. Negi toks lankytojų neerzinantis pavadinimas nebūtų geresnis variantas?

Restorano vadovas sparčiai sugraibė, kaip jam turbūt pasirodė, itin gudrų atsakymą: kas čia tokio, juk ir skrudintos bulvytės mūsų šalies restoranuose vadinamos prancūziškomis, nors kilę yra iš Belgijos. Jau vilkdamasis paltą atkirtau, kad prancūzai jokių bulvių iš belgų nevogė – jos Prancūzijoje iki šių dienų vadinamos paprasčiausiai pommes frites (pranc. gruzdintos bulvytės), tai amerikiečiai joms priklijavo klaidingą apibūdinimą (pagal tikrą ar išgalvotą istoriją, Pirmojo pasaulinio karo metais pirmąkart paragavę gruzdintų bulvyčių Belgijos regione, kurio dauguma gyventojų – prancūzakalbiai, namo grįžę amerikiečių kareiviai apie tas bulvytes namiškiams ėmė pasakoti it apie Prancūzijos virtuvės patiekalą).

O štai maftulio atvejis visai kitoks: izraeliečiai pavogė palestinietišką patiekalą ir pasaulio rinkai pristatė jį it savą – visai kaip daug kitų palestinietiškų maisto gaminių, ką jau kalbėti apie pačią palestiniečių gimtinę. Neverta nė sakyti, kad į tą restoraną kojos daugiau nekėliau.

Vietos naujovės

Palestinietiška virtuvė priklauso didesnei ir turtingai Sirijos virtuvei, sudarytai iš dviejų didelių atšakų: Damasko ir Alepo virtuvių. Iš šių atšakų kilusi dauguma šiuolaikinės Sirijos, Libano, Jordanijos, Palestinos ir kituose regiono kraštuose gaminamų patiekalų, dažnai paįvairinamų vietoje augančiomis daržovėmis, grūdinėmis kultūromis ir žolelėmis.

Bėgant dešimtmečiams Izraelio žydai kolonistai pasisavino – tiksliau pasakius, pavogė – falafelius, humusą, tabulę, maftulį, palestinietiškais isopais pagardintą prieskonių mišinį zatarą, kaimiškas salotas fallahi (JAV jau plačiai vadinamas „izraelietiškomis“, nors tikrasis jų pavadinimas arabiškai reiškia žemdirbį), nablusietiškąjį sūrio desertą knafę ir kitus patiekalus, o šias vagystes kaip įmanydama nuolat teisino Vakarų žiniasklaida. Visai neseniai į neva Izraelio patiekalų kolekciją pateko ir omletas šakšuka bei labaneh, dar žinomas kaip graikiškas jogurtas. Jo pavadinimas – moteriškoji arabiško žodžio „Laban“, kuris Sirijos arabų kalba reiškia jogurtą, versija.

Kai kas galbūt pasakytų, kad Izraelio žydai įgijo teisę į šiam regionui būdingą virtuvę, nes jau kurį laiką jame gyvena, tačiau oficialioji Izraelio nuomonė visada buvo tokia pati: jų valstybei teko kurtis esą „prastame rajone“ – kitaip tariant, Izraelis yra Artimuosiuose Rytuose, tačiau nėra jų dalis. Pavyzdžiui, anot garsaus Izraelio istoriko Benny’io Morriso, jų šalis yra tarsi Roma, apsupta jos didybei grasinančių barbarų (suprask – arabų). Izraelis – tai „vila džiunglėse“, anot buvusio šalies premjero Ehudo Barako.

Buvęs Izraelio ambasadorius Švedijoje ir Egipte Zvi Mazelis savo ruožtu kartą tvirtino: „Izraelis yra vakarietiška valstybė, kuri, nepaisant kartais išdavikiško jai giminingų visuomenių elgesio Vakaruose, vis vien priklauso tai pačiai pasaulio grupei kultūrine, konceptualia ir ekonomine prasme.“

Pasak kulinarijos knygų kūrėjos, Didžiosios Britanijos žydės Claudios Roden, kurios mergautinė pavardė yra Douek (jos Egipto žydų giminė yra kilusi iš Sirijos), daug į Palestiną emigravusių Europos žydų „norėjo pamiršti savo senąjį maistą, nes šis priminė jiems apie patirtą priespaudą“. Anot vieno „New York Times“ publikuoto straipsnio, „Per savo kaimynų palestiniečių patiekalus [Izraelio žydai] atrado ryšį su naująja žeme ir savo protėviais.“

Tačiau štai mažytė problema: palestiniečiai – ne Izraelio žydų kaimynai, o Izraelio kolonistų pavergta tauta, iš kurios šie dar ir pavogė žemę bei nacionalinius patiekalus.

Nuosavybės teisė į maistą

Izraelio virtuvės šefas ir kulinarinių knygų autorius Yotamas Ottolenghis ir vieną iš jų parašyti jam padėjęs palestinietis Sami Tamimis nori pamiršti tokias problematiškas temas kaip „maisto nuosavybė“ ir kolonializmo vagystės. Ir be menkiausios atgailos gaidelės mums teigia: „Pavyzdžiui, dažnai diskusijų audras sukeliantis humusas be jokios abejonės yra vienas svarbiausių Palestinos čiabuvių virtuvės patiekalų, tačiau jį nuolatos gamino bei valgė ir tūkstančius metų Sirijoje gyvenę Alepo žydai, vėliau persikraustę į Jeruzalę XX a. šeštajame ir septintajame dešimtmetyje. Tai kurie labiau nusipelnė priskirti humusą savo tautinei virtuvei? Nei vieni, nei kiti. Patiekalas negali kam nors priklausyti, nes labai tikėtina, kad kažkas jį jau gamino prieš pradedant jums, o kažkas ir dar anksčiau.“

Tačiau pamirštama pasakyti, kad humusą valgė ne vien Alepo žydai; jį kone kasdien gamino ir daugumą sudariusi Alepo musulmonų bendruomenė, taip pat vietos krikščionys bei kiti sirai. Niekas ir nesako, kad Alepo žydai nevalgė humuso. Problema ta, kad šiandien, remiantis šiuo skylėtu argumentu, šis patiekalas vadinamas žydišku arba izraelietišku.

Ottolenghis su S. Tamimiu teigia, kad bandymai priskirti patiekalus vienai ar kitai virtuvei „yra beprasmiški, nes kam gi tai rūpi“. Tačiau kuriems čia taip turėtų nerūpėti – pasivogtą palestiniečių virtuvę kaip savą pristatantiems izraeliečiams ar palestiniečiams, iš kurių buvo atimta teisė net savą maistą vadinti savu, kai pokalbyje dalyvauja Izraelį remiantys Vakarai?

Izraelis nuolat vagia patiekalus iš palestiniečių ir sirų tautinės virtuvės, ir tai jau yra tapę tokiu normaliu reiškiniu, kad dėl nuolat dygstančių „izraelietiškų“ restoranų ir naujų Artimųjų Rytų kulinarijos knygų, leidžiamų Europoje ir Šiaurės Amerikoje, restoranus atidarę ir savo maistą savu pavadinę palestiniečiai yra nuolatos terorizuojami. Garsaus palestiniečių restorano Brukline savininkai neseniai skundėsi, kad sulaukia nuolatinių priekabių internete – niekada pas juos nesilankiusių žmonių motyvas yra tiesiog jo tautai jaučiamas priešiškumas. Duodamas interviu žiniasklaidai, savininkas pasakojo iš anksto žinojęs, kad žodis „palestinietiškas“ restorano pavadinime automatiškai pavers jo verslą priekabiautojų taikiniu.

Rasistinės prielaidos

O kur dar teiginys, kad Izraelis galįs reikšti teises į šio regiono patiekalus lygiai taip pat kaip palestiniečiai, nes pusę valstybės gyventojų sudaro iš arabų šalių kilę žydai. Šis argumentas remiasi rasistine prielaida, kad visas arabų gyvenamas regionas – nuo Maroko iki pat Irako ir Jemeno – turi vieną ir tą pačią tautinę virtuvę. Didžioji Izraelyje gyvenančių žydų mizrahių dauguma išties kilę iš Maroko, Jemeno ir Irako, tačiau kiekviena iš šių arabų pasaulio žemių turi savas tautines ir regionines virtuves.

O štai iš Sirijos ir Libano kilę žydai Izraelio visuomenėje sudaro menkutę dalį, šioje valstybėje tai „viena iš mažesniųjų grupių pagal kilmę“. Tačiau, net jei dauguma Izraelio žydų būtų kilę iš istorinės Sirijos, ar to pakaktų sirų ir palestiniečių patiekalus staiga imti vadinti žydiškais ar – dar geriau – izraelietiškais? Ar visgi tai labiau panėšėtų į kolonializmo vagystę?

Ottolenghis dėkingas C. Roden už tai, kad ši savo kūryba nutiesė kelią tokiems virtuvės šefams kaip jis. Pasak neseniai „New York Times“ pasirodžiusio straipsnio apie C. Roden, „autorė Sirijos žydų virtuvę vadina rafinuota, gausia, įvairia, o patiekalus – specialiai sudėtingais, nes jiems pagaminti reikia daug laiko“. Lyg tarp Sirijos musulmonų ar krikščionių gyvenę Sirijos žydai būtų turėję kažkokią atskirą ypatingą virtuvę, kas yra paprasčiausiai netiesa.

Taigi, nors iš istorinės Sirijos kilę žydai – lygiai kaip ir musulmonai bei krikščionys – be abejo gali laikyti siriškus patiekalus savais Sirijos ar šio regiono kontekste, tai nesuteikia jiems teisės šių patiekalų savintis ir, pasaulinėje arenoje pristačius juos kaip išskirtinai žydiškus, drauge su Europos ir Amerikos žiniasklaida džiaugtis atseit turtinga Izraelio tautine virtuve.

Izraelis atėjo į šį regioną per kolonialistinio užkariavimo vartus. Todėl nesunku suprasti, kodėl dauguma čiabuvių yra pasipiktinę, jog Izraelio vykdomoje kolonizacijoje svarbus vaidmuo teko ir arabų tautų maistui bei virtuvei.

 

JOSEPHAS MASSADAS yra moderniosios arabų politikos ir intelektualiosios istorijos profesorius Kolumbijos universitete Niujorke. Jis – daugybės knygų ir akademinių bei žurnalistinių straipsnių autorius. Išleido knygas „Kolonijiniai padariniai: tautinės tapatybės kūrimas Jordanijoje“ (Colonial Effects: The Making of National Identity in Jordan, 2001), „Išliekantis Palestinos klausimas: esė apie sionizmą ir palestiniečius“ (The Persistence of the Palestinian Question: Essays on Zionism and the Palestinians, 2006), „Islamas liberalizme“ (Islam in Liberalism, 2015). Jo knygos ir straipsniai išversti į daugiau nei dešimt kalbų.

Versta iš: Joseph Massad, „Israel-Palestine: How food became a target of colonial conquest“, Middle East Eye, 2021 m. lapkričio 17 d. Iš anglų kalbos vertė Ieva Balčiūnaitė.

Dėkojame J. Massadui už išskirtinį mums suteiktą leidimą portale Palestina.lt publikuoti jo straipsnių vertimus į lietuvių kalbą.

Mūsų portale taip pat skaitykite kitas J. Massado publicistines esė lietuvių kalba.