Autorius: Andrius Mažeika

Izraelis – it supuvęs svogūnas, gražus ir sveikas iš išorės, o kuo arčiau šerdies, tuo didesnis dvokas. Jo keliamos ašaros ne tik graužia akis ir sielą, bet ir vimdo savo dviveidyste, melu, žmogiškųjų vertybių niekinimu.

It restorano šefas daržovių turguje ar automobilių mechanikas, keliaudamas ir tiesiog gyvendamas stengiuosi ne tik akis pamylėti grakščiomis, nupoliruotomis formomis, garsais, kvapais, bet ir kiek įmanoma dažniau prieiti arčiau ir pakelti kapotą – pažiūrėti, kas šį grožį varo pirmyn, iš kur kyla tas žvėriškas, kraują užverdantis garsas. Vaikščiodamas makiažu padengtais Briuselio, kuriame kelerius metus gyvenau, parkais bandydavau įsivaizduoti tuos 11 milijonų nužudytų Kongo gyventojų kraują, iš kurio nulietos šios miesto oazės. Izraelyje vaizduotės pasitelkti nereikia – užtenka peržengti per Damasko vartus ir tu – realybėje, supuvusioje svogūno šerdyje. Bet grįžkime prie lukšto.

Tel Avivas

Slankioju žalumoje skendinčiomis Tel Avivo alėjomis ir niekaip negaliu atsikratyti déjà-vu – aš Kolumbijoje – mane supa kvapą gniaužiančio grožio augalai, žiedai, vijokliai. Jaučiuosi patekęs į tropikų rojų, trūksta tik salsos ir šypsenų. Gatvės čia švarios, pastatų linijos tiesios: atsiduoda europietiškąja „tvarka“. Atidžiau pažiūrėjęs po kiekvienu miesto augalu pamatau susirangiusią plastikinę drėkinimo sistemos gyvatėlę. Déjà-vu sudūžta it sapnas, paliestas ryto saulės spindulių. Prisimenu apie masinę vandens vagystę skaitytus straipsnius, palestiniečių pasakojimus, matytus dokumentinius filmus.

Palestinos žemė – ne tropikai, užtenka išvažiuoti iš miesto ir supranti, kaip čia turėtų atrodyti natūrali ekosistema: sausos plikos kalvos, padengtos akmenimis ir šen bei ten stūkstančiais tūkstantmečiais alyvmedžiais. Palestinoje – du sezonai, lietingasis ir sausasis. Lietinguoju metų laiku per tūkstančius metų nusistovėjo tradicija surinkti lietaus vandenį į požemines cisternas ir šiuo vandeniu naudotis sausuoju sezonu. Dabar už požeminio vandens šulinio išsikasimą palestiniečiai sodinami į kalėjimą, kai tuo tarpu Tel Avivas skendi tropikų žalumoje. Viena pagrindinių žmogaus teisių – vanduo – yra visiškoje okupantų kontrolėje.

Jeruzalė

Istorija alsuojanti senoji Jeruzalė, kurios siauras gatveles tūkstančius metų trina įvairiausių religijų atstovai, pirkliai, okupantai, kur kiekvienas akmuo prisisunkęs šimtais kalbų kuždėtomis maldomis, kur ore tvyrančią magiją, atrodo, gali paliesti. Magiją šiandien, tiesa, tenka šiek tiek įsivaizduoti. Pirklius ir išminčius pakeitė liūliuojantys amerikiečių turistų kūnai, garsiai amerikietišku akcentu žviegiantys apie Jėzų, Mariją ir nekilnojamo turto kainas JAV. Ir aš, ir liūliuojantieji vaikštome gatvėmis, kurias patruliuoja iki dantų ginkluoti Izraelio armijos būriai, be jokios priežasties stabdantys „arabiškai“ atrodančius jaunuolius, juos tardantys, tikrinantys ir žeminantys. Jaučiuosi saugus. Balta oda, mėlynos akys ir Izraelio politiką laiminančios bei Palestinos nepripažįstančios šalies pasas – mano saugumo garantai. Visi Izraelio kareiviai puikiai kalba amerikietiškai, yra man itin paslaugūs.

Užburtas Jeruzalės auros visiškai pamirštu, kad neturiu, kur nakvoti. Užsuku į pirmą pasitaikiusį hostelį, kurio registratūroje dirba senyvo amžiaus palestinietis. Plati šypsena, rūkymo nurudinti dantys, iš koto verčiantys juokeliai. Išverda man kavos, pradedame kalbėtis apie Jeruzalę, politiką, jo gyvenimą. Papasakoja, kad praeitą naktį visiškai nemiegojo. Paklausus kodėl, prasideda įprastinė daugeliui palestiniečių nuostabos nekelianti istorija.

Dabar – didžiausia musulmonų šventė Al-’Ayd, šeimų susibūrimo metas, panašiai kaip mūsų Kalėdos. Dieną prieš tai jis su žmona važiavo lankyti savo sūnaus, kuris įkalintas Izraelio kalėjime šiaurėje (kuo toliau nuo artimųjų). Mažiau nei šimto kilometrų kelionė dėl žeminančių karinių patikrų, daugybės persėdimų palestiniečiams trunka gerą pusdienį, o kartais gali išsitęsti ir dar ilgiau. Sūnus areštuotas dėl to, kad bandė sustabdyti Izraelio kareivį, mečetės teritorijoje jėga bandžiusį nuplėšti musulmonės galvos apdangalą. Sūnui už tai peršovė koją ir areštavo, o jam padėti bandžiusį jaunuolį kareiviai nušovė vietoje. Be oficialiai pareikštų kaltinimų jis už grotų – jau tris mėnesius.

Sūnaus lankymo metu suėmė jo mamą, ją nurengė, konfiskavo rankinę su pinigais. Tėvas, hostelio administratorius, dešimt valandų praleido policijos komisariatuose ieškodamas žmonos. Sutemus gavo skambutį iš dukros – mama namuose. Grįžęs namo paryčiais išsiaiškino, kad žmoną po ilgų patyčių ir „tardymo“ Izraelio policija paleido į gatvę be rankinės, pinigų ir telefono. Radęs verkiančią pakelėje ją iki Jeruzalės pavėžėjo pro šalį važiavęs palestinietis autobuso vairuotojas ir davė jai pinigų tramvajui, kad saugiai pasiektų namus. Ši sveiku protu nesuvokiama istorija čia – kasdienybė.

Atsikėlęs ryte pajudu Ramalos link. Kelias pastarąsias dienas izraeliečių klausinėjau, kaip nusigauti iki Ramalos, kuri geografiškai – čia pat (dešimt kilometrų į šiaurę nuo Jeruzalės). Tesulaukiau išsigandusių ir sumišusių veidų. Ramala Izraelio žydams – it už jūrų marių tūnanti, siaubo šydu apsigaubusi mistinė vieta. Nei vienas iš tų, su kuriais kalbėjau, nėra joje buvęs ir net neįsivaizduoja, kaip iki ten nusigauti. Kelią į Ramalą perkerta beveik 800 kilometrų betoninė siena, o prie karinio Kalandijos patikros punkto išdidžiai puikuojasi informacinis ženklas: Izraelio piliečiams įvažiuoti į šią zoną draudžia Izraelio įstatymai, nes tai esą pavojinga jų gyvybei.

Ramala

Ramala mane pasitinka ne siaubo šydu, o šiek tiek įtariais žvilgsniais ir sunkiai sulaikomomis, taip tipiškomis šitam kraštui, šypsenomis, vaisiais ir daržovėmis nukrautais stalais, musulmoniškų kraštų „netvarka“, man pažįstama iš kelių Turkijoje praleistų metų. Ramalos „betvarkė“ ir Izraelio europietiškoji „tvarka“ puikiai žaidžia žaidime „mes“ prieš „juos“ . Mes, baltieji, vakariečiai – tvarkingi, švarūs, o jie – nevalos. Žinoma, tai – tik svogūno lukštas. Pažiūrėjus giliau, sulaužius įsišaknijusius stereotipus supranti, kad skirtumai tik paviršutiniški ir nebūtinai europietiškoji „tvarka“ yra geriau už Rytų „betvarkę“.

Automobilis, kuriame sėdžiu apsikabinęs fotoaparatą, rieda Ramalos gatvėmis. Vairuoja mano „gidas“ – socialinių mokslų profesorius. Važiuojame krauju nulaistyta gatve. Tiesa, kraujo nematyti – matyt, šią savaitę Izraelio kariai dar nieko nenušovė. Ramiu tonu gidas įspėja: čia nefotografuok, mus pro taikiklį stebi Izraelio snaiperiai.

Iš pažiūros tai – niekuo neypatingas kelias, iš vienos pusės juosiamas nelegalios Izraelio „naujakurių“ (kolonistų) gyvenvietės, iš kitos – palestiniečių tremtinių gyvenvietės. Tremtinių savoje žemėje, nes 1948 metais Izraelio kolonizatoriams išstūmus vietinius gyventojus ir šiems bėgant nuo masinių skerdynių teko prisiglausti užsienyje arba su pabėgėlio statusu gyventi po okupantų padu. Šioje „pabėgėlių“ (tremtinių) stovykloje namų sienos – per kelis dešimtmečius gyvenimo palapinių miestelyje žmonės susirentė cementinius namus – nuklotos grafiti piešiniais, vaizduojančiais Palestinos laisvės kovotojus ar laisvės šūkius, o dauguma gatvėse lakstančių vaikų žaidžia su plastikiniais ginklais.

Kitoje gatvės pusėje ant kalvos stūksanti nelegali „naujakurių“ gyvenvietė labiau primena karinę bazę. Visu perimetru einanti betoninė siena, dekoruota spygliuotomis vielomis ir stebėjimo kameromis, vietomis pertraukiama bokštelių, iš kurių pro optinius taikiklius judėjimą stebi 18-mečiai Izraelio snaiperiai. Prie sienos arčiau prisiartinę palestiniečiai šaudomi. Beveik kiekvieną savaitę ši gatvė palaistoma šviežiu krauju. Mums beriedant gatve pro šalį dideliu greičiu prazvimbia vestuviniais papuošimais dekoruotų automobilių vilkstinė, pro kurių langus išlindę palestiniečiai džiaugsmingai šūkauja, taip rodydami kolonistams, kad, nepaisant visų Izraelio pastangų, normalus gyvenimas čia gali tekėti savąja vaga.

Vizito pabaigai nuvažiuojame išgerti gardaus Ramaloje gaminamo alaus. Mažyčio, jaukaus baro
krikščioniškame – Ramaloje musulmonai ir krikščionys taikiai gyvena vieni šalia kitų ir nemandagu klausti apie kito asmens tikėjimą – Ramalos priemiestyje duris praveria švytinčio veido puikiai angliškai kalbantis vaikinas, kurio muzikinis skonis ir pasaulio muzikos žinios pranoksta daugelio mano pažįstamų prisiekusių melomanų. Nedaug suklysčiau jį pavadinęs Spotify. Taigi, Spotify – buvęs mano gido studentas, kurio studijas netikėtai nutraukė kelių metų pasibuvimas Izraelio kalėjime. Izraelio kolonijose kalėjimas – standartinė edukacijos forma. Penktadalis palestiniečių – teisti arba šiuo metu kalėjime studijuoja intensyvias „taikos studijas“.

Kitas rytas. Mano paskutinės valandos Vakarų Krante. Visą rytą mano gidas keistai tylus. Judame link autobusų stoties, iš kurios grįšiu į Izraelio kontroliuojamą Jeruzalę. Bandau kiek galėdamas į save sugerti Ramalos vaizdus, kad kuo ilgiau jie išliktų atmintyje. Man besidairant jis pradeda kalbėti. Ramiu, rimtu tonu paaiškina, kad nepritaria mano kelionei į Izraelio kontroliuojamą teritoriją (į Izraelį atskridau pakviestas dalyvauti draugės vestuvėse). Vienintelė priežastis, dėl kurios profesorius mane priėmė į svečius ir manimi rūpinosi – jo sūnėnas, kuris yra artimas mano draugas. Sako, kad negalima okupacijos ir kolonizacijos situacijoje remti abiejų pusių – turiu pasirinkti, už ką esu. Mano vizitas Izraelio kontroliuojamoje teritorijoje – Izraelio ir jo okupacijos pripažinimas. Bandau jam paaiškinti, kad čia pirmasis mano vizitas ir turiu pats pasidaryti savo išvadas, o tam reikia laiko, reikia pamatyti abi medalio puses. Išsiskirdamas mandagiai padėkoju už man parodytą svetingumą ir rūpestį.

Autobusas artėja prie patikros punkto. Galvoje verda jausmų, žinių, patirčių, vaizdų jovalas, kurį bandau sudėlioti į loginę seką, suprasti profesoriaus motyvaciją ir jo man adresuotą kritiką. Jaučiuosi lyg trinamas tarp dviejų girnų, plėšomas karinio konflikto, kuris visus nori nenori bando suskaldyti į priešiškas stovyklas, paminti asmeninius santykius, sienų nepažįstančią draugystę ir žmogiškumą. Prieš akis iškyla daugybę kartų su palestiniečiu draugu patirtas politinis ginčas. Aš, prisisunkęs vakarietiško kairiojo liberalaus naivumo, jam mokančiu, globėjišku tonu įrodinėju, kad sprendimas – ne konflikte, o derybose, taikoje. Jis savo ruožtu bando suvaldyti užvirusį kraują ir man aiškina, kad apie taiką kalbos būti negali ir niekada nebus.

Profesoriaus automobilyje išsakyta kritika, skaityti straipsniai, palestiniečių istorijos pagaliau susijungia į visumą ir suprantu buvęs neįtikėtinai naivus. Okupacijos, karo siaubas tūno smulkmenose – kasdieniame žeminime, politiniuose įkalinimuose, priėjimo prie vandens kontrolėje, tikėjimo laisvių pamynime. Kolonizacija, žeminimas, apartheidas ir engimas tęsiasi jau 70 metų. Suprantu, kad su kiekviena diena palestiniečių ryžtas tik stiprėja ir kad apie taiką kalbėti jau greičiausiai vėlu. Vienai pusei, Izraeliui, taika nenaudinga, kitai – taika morališkai neįmanoma.

Nuo supuvusios svogūno šerdies norisi vemti, o ašaros jau išdžiūvę.