Aut.: Marius Vyšniauskas, istorikas
Kolonizacija: nuo Egipto iki Eufrato
Palestinos kolonizacijos priežasčių dera ieškoti sionizmo ideologijos ištakose XIX a. pabaigoje. Vidurio ir Rytų Europoje susiformavusio nacionalinio atgimimo, paskatinto augančių žydų pogromų, lyderiai savo judėjimą vieningai siejo su Palestinos kolonizavimu. Eretz Israel (Didysis Izraelis) buvo šimtmečiais garbinamas kaip šventa piligrimystės vieta, o ne ateities pasaulietinė valstybė. Tačiau visgi politinio sionizmo tėvas Theodoras Herzlis apibrėžė šio darinio ribas: „su [vokiečių sionizmo lyderiu] Maxu Bodenheimeriu aptarėme, jog sieksime teritorijos nuo Egipto iki Eufrato.“ Taigi užmojis įkurti „Didžiąją Izraelio žemę“, pasak istoriko Rashido Khalidi, tapo ideologiniu Likud partijos, kuri nuo 1977 m. dominuoja Izraelio politikoje, tikslu. Šis įsipareigojimas įtvirtintas Izraelio įstatyminėje bazėje 2018 m., kai Knesetas priėmė „žydų valstybės“ įstatymą, apibrėžiantį Izraelio pareigas norint atitikti tautinės žydų valstybės paskirtį. Tačiau dabar tai virto nebe lokaline, bet regionine grėsme. Tai rodo portale „Middle East Monitor“ pasirodžiusi Izraelio saugumo pajėgų (IDF) kario nuotrauka, ant kurio uniformos – „Didžiojo Izraelio“ žemėlapį vaizduojantis antsiuvas. Ši teritorija apima Egiptą, Siriją, Libaną, Iraką, dalį Saudo Arabijos, Jordaniją ir visiškai okupuotą Palestiną.
„Noriu žydų valstybės, kuri apimtų Jordaniją, Libaną ir dalį Egipto, Sirijos, Irako ir Saudo Arabijos. Pasak didžiausių mūsų išminčių, Jeruzalei lemta nusitęsti iki pat Damasko.”
Bezalel Smotrich, Izraelio finansų ministras
Kai kuriems žydų naujakuriams Palestina apskritai buvo „tuščia“ žemė. Bet, kaip rašo britų religijotyrininkė Karen Armstrong, pirmoji sionistų naujakurių užduotis Negevo (arab. al-Naqab) dykumoje buvo aptverti įkurtas nausėdijas spygliuota viela. Ironiška: žemėje, kurioje esą nebuvo gyventojų, kažko visgi bijota. Socialistinis sionizmas (labor zionism) visiškai eliminavo Palestinos arabus, o partijos lyderis, Ukrainoje gimęs Aaronas Davidas Gordonas vadino arabus „purvinais“, „degradavusiais“ ir „nieko vertais“. Tokią nuostatą formavo „utopinio sionizmo“ literatūra, pvz., Paberžėje gimusio žydų rašytojo Leibo Elḥanano Levinskio (Siono mylėtojų draugijos nario) romanas „Kelionė į Izraelio žemę 5800 metais [2040]“ (Masa‘ le-Erets Yisra’el bi-shenat tat (2040), 1892). Litvakas savo knygoje vaizdavo utopinę Izraelio ateitį: šalį be arabų, kur žydai valdo abu Jordano upės krantus. Tad ankstyvasis sionizmas, kurio mokyta ir Lietuvos žydų mokyklose, buvo nacionalistinės ideologijos bei kolonijinės praktikos samplaika.
Po Antrojo pasaulinio karo žydų migracija į Palestiną bei pažadai ten sukurti valstybę virto europiečių kompensacija už Holokaustą. Sionistų tikslus ypač palengvino britų numalšinti palestiniečių maištai. Tokiomis sąlygomis brendo žydiškos Palestinos modelis. Aišku, geidžiamos geografinės ribos kito, tačiau, anot naujojo Izraelio istoriko ir Ekseterio universiteto prof. Ilano Pappe, „sionistų projektas galėjo būti įgyvendintas tik įkuriant Palestinoje išimtinai žydų valstybę – kaip naujojo žydų nacionalizmo lopšį“. To išdava tapo Nakba (1948 m. palestiniečių egzodas). Ši Palestinos suverenitetą neigianti ideologija, anot britų žurnalisto Beno White’o, Izraelio politikoje veikia iki šiol, nors pamažu susiduria su JAV žydų opozicija.
Raugo išvalymas
Izraelio kariuomenės tinklalapyje oficiali institucijos etikos moralė, arba „IDF dvasia“, apibrėžiama kaip moralinis kompasas, apimantis tris pagrindines vertybes: „Valstybės, jos piliečių ir gyventojų gynybą; patriotizmą ir lojalumą valstybei; bei pagarbą žmogaus orumui, nepaisant rasės, tikėjimo, tautybės, lyties ar statuso.“ Ir nors šis etosas reiškia, kad tai – neva „moraliausia armija pasaulyje“, jų veiksmai dar prieš šalies įkūrimą kalba priešingai.
Pasibaigus britų mandatui Palestinoje, vos per kelias savaites žydų pajėgos pasiekė didžiąją daugumą izoliuotų žydų gyvenviečių. Konsultacinės grupės susirinkimo, vykusio 1948 m. gegužės 11 d., metu Davidas Ben-Gurionas išsiuntė Haganos (sukarintos sionistų organizacijos, netrukus po Izraelio valstybės įkūrimo tapusios pagrindinėmis pajėgomis, integruotomis į IDF) brigadų vadams laišką, kuriame teigė, jog puolamieji legiono ketinimai neturėtų atitraukti kariuomenės nuo pagrindinių uždavinių: „Palestinos valymas lieka pagrindiniu plano „Dalet“ tikslu“ [Dalet planas (PDF)] [jis pavartojo daiktavardį biur, reiškiantį „raugo išvalymas“ prieš Pesachą arba „išnaikinimas“ – aut. past.]. Valymo operacijos antroje 1948 m. gegužės pusėje, t. y. jau įkūrus Izraelį, nesiskyrė nuo vykdytų balandį ir gegužės pradžioje, kai jis dar nebuvo įkurtas. Šiandien žinoma, jog su Izraelio susikūrimu susijęs mitas apie savanorišką arabų pasitraukimą tėra pramanas. Kaip rodo šaltiniai, dar prieš prasidedant vadinamajam Arabų-Izraelio karui šimtai tūkstančių palestiniečių jau buvo sionistų išvaryti jėga.
Po to, kai 1948 m. gegužės 14 d. buvo paskelbtas Izraelio įkūrimas, vietos dalinių įsakymuose vis dažniau minimas terminas tihur (liet. gryninti). Anot I. Pappe, „būtent tokia leksika aukščiausioji vadovybė nusprendė paraginti Izraelio karius, siųsdama juos naikinti Palestinos kaimo ir miesto vietovių.“ Aleksandroni brigadai patikėta išvalyti kaimus į rytus bei šiaurę nuo Tel Avivo ir Jafos, o tuomet kartu su kitais daliniais judėti į šiaurę iki pat Haifos. Stačiakampėje teritorijoje tarp Tel Avivo ir Haifos buvo išsidėstę 64 kaimai, iš kurių pasigailėta dviejų – Fureidiso bei Džisr al Zarkos. Tai lėmė kaimyninių gyvenviečių žydai, įkalbėję kariuomenę palikti gyventojus, „kurie turėjo tapti nekvalifikuota darbo jėga jų ūkiuose“. Svarbiausiu šios kampanijos trofėjumi tapo Tantūros kaimas, kurį Aleksandroni brigados 33-asis batalionas užėmė 1948 m. gegužės 21 d.
„Kai kurie šių jaunų kareivių, kuriuos pamenu – negražu sakyti – sukišo kaimiečius statinėn ir šaudė į ją, prisimenu teliuškuojantį joje kraują.“
Tantūros žudynių dalyvis
Tantūra – ašaka gerklėje
Tantūra buvo vienas didžiausių pakrantės kaimų (jame gyveno apie 1,5 tūkst. žmonių) ir, kaip rašoma oficialiojoje Aleksandroni brigados karo knygoje, jis buvo tarsi „ašaka gerklėje“ okupuojančiai brigadai. Įsikūręs greta senovinio finikiečių Doro miesto, XVIII a. Europoje išaugus medvilnės paklausai šis kaimas tapo labai svarbus, o Napoleonui apgulus Aką, jo uostas, remiantis „Izraelio tyrinėjimų žurnalu“ (Israel Exploration Journal), naudotas kaip atsargų saugykla. Vis dėlto XX a. vid. Tantūros gyventojai vertėsi žemės ūkiu bei žvejyba. 1948 m. gegužės 15 d. grupė Tantūros atstovų, įskaitant kaimo muchtarą (seniūną), susitiko su žydų žvalgybos karininkais. Šie pasiūlė jiems pasiduoti, tačiau įtardami, kad tai paspartintų jų deportaciją, kaimo atstovai pasiūlymą atmetė. Po savaitės, gegužės 22-osios naktį, kariuomenė kaimą apsupo. Puolimas vyko iš visų keturių pusių. Tai buvo neįprasta, nes brigada kaimus dažniausiai apsupdavo iš trijų pusių, o ketvirtą taktiniais sumetimais palikdavo atvirą – palestiniečiams išvaryti.
Tai, kas vyko vėliau, prilygo košmarui. Grasinant ginklu, Tantūros gyventojai buvo suvaryti į paplūdimį, kur kareiviai atskyrė vyrus nuo moterų bei vaikų. Pastariesiems liepta keliauti į gretimą Fureidiso kaimą, o šimtams vyrų įsakyta laukti, kol atvyks Izraelio žvalgybos karininkas Shimshonas Mashvitzas. Jam pasirodžius, prasidėjo vyrų atranka (Izraelio armijos požiūriu, vyrai – tai vyriškos lyties asmenys nuo 10 iki 50 metų). Jie mažomis grupelėmis buvo išvedami į kitą vietą ir nužudomi. Tiesa, nužudyti ne tik 1936 m. palestiniečių sukilime prieš britų okupaciją dalyvavusieji, bet ir dar prieš šią atranką Izraelio karių gatvėse ir namuose užklupti žmonės. Šio puolimo metu sužeistas inžinerinio padalinio kareivis Joelis Skolnikas iš kitų kareivių sužinojo, kad tai buvo „vienas gėdingiausių mūšių Izraelio armijos istorijoje“.
Pasak Londone įsikūrusios tyrimų grupės „Forensic Architecture“, per kelias valandas „Izraelio kariai surengė sistemingas nuginkluotų palestiniečių kovotojų bei civilių žudynes.“ Prisimindamas tos nakties įvykius, iš Tantūros kilęs Ahmedas Salehas Zaraa žydų tyrėjui Teddui Katzui sakė: „Jie nužudė daugybę žmonių. Liepė šiems išeiti iš namų dar vilkint pižamas. Surinko ir lyg karves sušaudė.“ Daugiausia žmonių šaltakraujiškai nužudyti paplūdimyje. Kai kurios aukos pirmiausia buvo apklaustos apie „didžiulį ginklų sandėlį“, tariamai paslėptą kažkur kaime. Kadangi niekas nieko apie tai nežinojo, nes toks sandėlys paprasčiausiai neegzistavo, žmonės buvo sušaudyti vietoje. Vienas žydų karininkas apie Tantūros žudynes rašė: „Belaisviai buvo grupėmis vedami 200 m į šalį ir nušaunami. Vienas kareivis priėjo prie vado ir tarė: „Mano pusbrolis žuvo kare.“ Tai išgirdęs, vadas liepė nuvesti 5-7 žmonių grupę ir juos sušaudyti.“ Kitas buvęs karys kikendamas sakė neprisimenantis, kiek palestiniečių nužudė: „Neskaičiavau. Tikrai nežinau. Turėjau kulkosvaidį su 250 kulkų.“ O veteranas Yaakovas Haleli pabrėžė: „Jų kūnai buvo išsimėtę kaip šiukšlės ant kelių, takų bei tarp namų.“
Tuo metu Tantūroje pas draugą lankęsis palestinietis Abu Mashaykhas teigė matęs patį Mashvitzą vadovaujant visai šiai operacijai. „Jis žudė juos stenu (automatu). Vyrai stovėjo veidu į sieną. Jis paeiliui priėjo prie kiekvieno ir šovė į galvą.“ Anot I. Pappe, liudytojo teigimu, žydų kareiviai „žudynes stebėjo aiškiai mėgaudamiesi“. Buvo ir sadistinių atvejų. Portale „Middle East Eye“ publikuotame straipsnyje apie Tantūros tyrimą vienas iš veteranų sakė: „Kai kurie šių jaunų kareivių, kuriuos pamenu – negražu sakyti – sukišo kaimiečius statinėn ir šaudė į ją, prisimenu teliuškuojantį joje kraują.“ Negana to, liudininkai nurodė, kaip žeminančiai kareiviai elgėsi su moterimis. Iš jų buvo atimtos brangenybės, o paskui šios patirdavo fizinį smurtą, kuris Tantūroje baigėsi išprievartavimu. Pastarąjį atvejį daugelis liudininkų (tiek žydų, tiek palestiniečių) priskyrė balistikos skyriaus kariui Moshei Baralatui, kuris esą „iš minios paplūdimyje čiupęs jauną palestinietę, norėdamas išprievartauti, o kai jos ginti stojo dėdė, jį paprasčiausiai nušovė“. Tuo tarpu Najiahas Ayubas teigė: „Mačiau, kaip mus apsupę kareiviai bandė liesti moteris, bet buvo jų atstumti. <…> Kai buvome paplūdimyje, jie atskyrė dvi moteris ir bandė jas nurengti sakydami, kad turi apieškoti.“
„Vienas karininkas atrinko 40 vyrų ir nuvedė juos į kaimo aikštę. Tada vyrai buvo atrenkami po keturis. Vieną nušaudavo, o kitiems trims įsakydavo mesti kūną į didelę duobę. Tada nušaudavo antrą, o likę du nešdavo jo kūną į duobę, ir t. t.“
Tantūros žudynių liudininkas
Pasibaigus žudynėms, keletui palestiniečių liepta kasti masines kapavietes. „Jie nešė mirusius ant kopėčių. Sudėdavo tris ar keturis, vieną ant kito. Vyrai eidavo rinkti kankinių. <….> Ir mesdavo į iškastą masinį kapą“, – sakė Alsabre Abu Hana, kurią 2006 m. Damaske kalbino palestinietė režisierė Hala Gabriel, kurios šeima buvo išvaryta iš Tantūros. Palestiniečiai, dalyvavę kasant masinę kapavietę, baiminosi, kad gali būti nužudyti patys. Neretai į šiuos kapus pakliūdavo net gyvi, tik sunkiai sužeisti žmones. 1950 m. pirmą kartą įvykius Tantūroje memuaruose aprašė Aukščiausiojo Arabų komiteto narys Muhammadas Nimr al-Khatibas, kuris užfiksavo vieno žudynes mačiusio palestiniečio pasakojimą: „Vienas karininkas atrinko 40 vyrų ir nuvedė juos į kaimo aikštę. Tada vyrai buvo atrenkami po keturis. Vieną nušaudavo, o kitiems trims įsakydavo mesti kūną į didelę duobę. Tada nušaudavo antrą, o likę du nešdavo jo kūną į duobę, ir t. t.“ Pasak I. Pappe, daugelis masinių žudynių vykdytos ne tik kaip „bausmė“ už „akiplėšiškumą,“ bet ir todėl, kad karinė žydų grupuotė Hagana dar neturėjo karo belaisvių stovyklų. „Vis dėlto, net ir įsteigus tokias stovyklas, žudynės nesiliovė“, – kalbėjo liudininkas.
Dar blogiau buvo darbo stovyklose. Idėją belaisvius naudoti priverstiniam darbui pateikė Izraelio karinė vadovybė. Taip įkurtos trys darbo stovyklos (Sarafande, Tel Litvinskyje (nausėdija įkurta pagerbiant Odesoje gimusį prekybininką bei vieną iš Tel Avivo įkūrėjų Elhananą Litvinsky), Um Chalide), kur kaliniai išnaudoti darbui, padedančiam stiprinti Izraelio ekonomiką ir kariuomenę. Vienas iš tokios stovyklos paleistas Tantūros gyventojas savo patirtį išsakė Nimr al-Khatibui: „Tantūros žudynių metu gyvi likę žmonės buvo įkalinti greta pastatytame aptvare; tris dienas juos išlaikius be maisto, galiausiai nuvežė į Um Chalidą. Ten reikėjo dirbti karjeruose, nešioti akmenis bei išgyventi gaunant vieną bulvę ryte ir pusę džiovintos žuvies pietums. Už nepaklusnumą žiauriai mušdavo.“ Panašioje darbo stovykloje dvejus metus praleidęs režisierės H. Gabriel tėvas pasakojo, jog kaliniams drausta praustis, todėl ant jo kūno knibždėjo parazitų, kurių neįstengė atsikratyti. Tuo tarpu kai Um Chalido stovykloje prižiūrėtojai sužinojo apie 20 žmonių pabėgimą, „jie suvarė mus, Tantūros žmones, į narvą, apipylė mūsų drabužius alyva ir atėmė antklodes“, – prisiminė tas pats Nimr al-Khatibui pasakojęs liudininkas.
[atskleidžiant Tantūros istoriją] „bus užginčytas teiginys, jog Izraelis yra demokratinė valstybė, jos kariuomenė moraliausia pasaulyje, o izraeliečiai – nesusitepę rankų krauju“
Sami al-Ali, „Tantura People’s Committee“ bendraįkūrėjas
Demokratinės valstybės mitas
Daugelis Tantūros siaubą išgyvenusių žmonių prieglobstį rado Jarmuko (Sirija) pabėgėlių stovykloje. Manoma, jog nužudytų aukų skaičius Tantūroje gali svyruoti nuo kelių dešimčių iki beveik 300. Sunaikinto kaimo vietoje įkurtas Nahsholimo kibucas bei Doro mošavas (kolektyvinis ūkis), kur apsigyveno iš Lenkijos, JAV bei Graikijos atvykę žydai. Daugumą interviu su gyvais likusiais žmonėmis 1999 m. surengė izraelietis Teddis Katzas. Jis su žudynių faktais atsitiktinai susidūrė rengdamas baigiamąjį magistro darbą Haifos universitete. Siekdamas išsiaiškinti tiesą, kaip rašoma laikraštyje „The Times of Israel“, T. Katzas apklausė 135 žmones – tiek palestiniečius, tiek žydų veteranus – ir surinko 140 val. garso įrašų, kuriuos panaudojo savo darbe. Šie liudijimai atskleidė, kad „maždaug 200 kaimo gyventojų buvo šaltakraujiškai sušaudyti arba nužudyti įniršusių kareivių, kurie siautėjo po kaimą, keršydami už 8 savo karių mirtį.“ Negana to, detaliai apibūdintos egzekucijos bei masinės kapavietės, kur dabar yra kibuco stovėjimo aikštelė, vieta. Šis akademinis darbas sulaukė puikių įvertinimų, kol 2000 m. sausį laikraštyje „Maariv“ publikuotos jo išvados.
Būtent tada veteranai, kurie anksčiau įrašuose prisipažino vykdę žudynes, ūmai išsigando ir, spaudžiami kariuomenės bei universiteto advokato, padavė T. Katzą į teismą už šmeižtą. Maža to, bylai vadovavusi teisėja Dora Pilpel nuosprendį paskelbė net neišklausiusi surinktų garso įrašų. Galop, įkalbėtas šeimos bei po skaudžios patirties teisme, T. Katzas sutiko pasirašyti savo surinktų liudijimų paneigimą, kaip neva tyčia išgalvotą tiesą apie Tantūrą. Visgi jau po kelių valandų jis šito pasigailėjo. Nepaisant to, teismas privertė vyrą apmokėti tyrimo išlaidas, jam stipriai pablogėjo sveikata, o savo nausėdijoje tapo atstumtuoju. Universitetas pareikalavo naujo baigiamojo darbo, kuriame T. Katzas pateikė dar tvirtesnių įrodymų apie žudynes. Ir nors išlaikė, tačiau gavo žemesnį pažymį, o jo darbas buvo pašalintas iš universiteto bibliotekos.
Bet ši istorija nenutilo. Apdovanojimą pelnęs dokumentinių filmų režisierius Alonas Schwarzas, remdamasis T. Katzo garso įrašų rinkiniu, sukūrė filmą „Tantūra“ (Tantura, 2022), kuriame ne tik apklausė tuos pačius veteranus, bet ir teisininkus bei žymius istorikus. Režisierius taipogi kalbino žydes, kurios 1948 m. birželį perėmė buvusius palestiniečių namus Tantūroje, klausinėdamas jų apie istorijas, kurias prisimena. Rezultatas pribloškė: tai buvo ne istorinių įvykių atpasakojimas, o ištisinis neigimas. Negana to, filme kalbinta teisėja D. Pilpel, kai režisierius jai paleido įrašus su veteranų prisipažinimais, galiausiai pasakė, jog jei būtų tai išgirdusi anksčiau, „nuosprendis būtų buvęs priešingas“. Taip filme Tantūros žudynės virto neginčijamu faktu.
Kaip rašo dienraštis „The Guardian“, 2023 m. „Forensic Architecture“ atliekant tyrimus buvusiame Tantūros kaime aptiko net kelių masinių kapaviečių vietas. Analizuojant kartografinius duomenis, aviacines nuotraukas iš britų mandato laikų bei lyginant jas su archyviniais ir naujai surinktais liudininkų parodymais ir Izraelio kariuomenės įrašais, sukurtas 3D modelis, nustatantis galimas mirties bausmių ar masinių kapaviečių vietas. „Forensic Architecture“ vyr. tyrėja Shourideh C. Molavi portalui „The New Arab“ sakė, kad tyrimas padės sukurti precedentą ištirti, kaip Izraelyje yra vertinama Nakba. Pastarosios neigimas yra giliai įsišaknijęs Izraelio įsikūrimo naratyve, o dešiniojo sparno politikai ne kartą Nakbą vadino „arabų melu“. 2011 m. Knesetas priėmė „Nakbos įstatymą“ (Nakba law), leidžiantį sumažinti valstybinį finansavimą institucijoms, mininčioms Nakbą per Izraelio nepriklausomybės dieną. Taigi, pasak vieno iš Tantūros gyventojų komiteto (Tantura People’s Committee) įkūrėjų Sami al-Ali, kurio šeima buvo žudynių liudininkai, atskleidžiant Tantūros istoriją „bus užginčytas teiginys, jog Izraelis yra demokratinė valstybė, jos kariuomenė moraliausia pasaulyje, o izraeliečiai – nesusitepę rankų krauju“.
Apie autorių
Marius Vyšniauskas, istorikas. 2013 m. baigęs Vytauto Didžiojo universiteto Lietuvos istorijos magistrą. Interesų sritys Vėlyvųjų Naujųjų laikų (XVIII-XIX a. vid.) Europos bei Pietų Azijos istorija kultūra. Senovės ir Moderniųjų laikų Artimųjų Rytų bei Osmanų imperijos istorija, kultūra, politika. Islamo istorija ir menas. Pirmojo Pasaulinio karo dalyvių memuaristika.
Kelios publikacijos:
- Juodoji Winstono Churchillio asmenybės pusė. Didvyris ar monstras? DELFI, 2024 rugpjūčio 30 d.
- Pamirštas Sudano karas. Šalis, kurios trokšta visas pasaulis, DELFI, 2024 birželio 24 d.
- Afrikos Aušvicas. Kodėl Vokietija nepasimoko iš savo klaidų, DELFI, 2024 balandžio 05 d.
- Sukeistos tautos. Kaip sukurti nacionalistinę valstybę? DELFI, 2023 gruodžio 12 d.
- Lietuvi ar jauti genocido kvapą? DELFI, 2023 lapkričio 10 d.
Prisidėk prie Palestina.lt veiklos, kad ir keliais eurais. Kiekvienas tekstas yra darbas iš širdies, tačiau jo parengimas ir publikavimas atsieina laiką, energiją ir pinigus. Padėk mums šią veiklą tęsti.
Susiję straipsniai
2025-01-20
Kasparas Pocius. Kolonializmas, sionizmas, biopolitika: Edwardas Saidas ir Palestina
„Palestiniečių klausimas turbūt ir yra toks universalus dėl to, kad kiekvienoje šalyje esama nepastebėtų gyventojų…
2024-09-19
Em Berry. Per mus
Internetuose plačiai nuvilnijęs Naujosios Zelandijos poetės Em Berry eilėraštis – dabar ir lietuviškai, jos protėvių iš…
2024-08-21
Caitlin Johnstone. Aš nenugręšiu akių
„Kad ir kaip lengviau būtų nusigręžti, aš nenugręšiu akių.“ Eilėraštis proza, aut. Caitlin Johnstone, vert. Ingrida…
2024-08-05
Izraelio kareiviai
Naujosios kartos dramaturgės, poetės Eglės Poškevičiūtės eilėraštis „Izraelio kareiviai”.
2024-03-20
Svečių skiltis. Apie Palestinos moteris
Šį kovo mėnesį naujojoje mūsų skiltyje – du pasakojimai apie Palestinos moteris. Publikuojame, kad tekstai nepaskęstų…
2024-03-03
Svečių skiltis. Mergaičių vardai
Pristatome dar vieną naują Palestina.lt iniciatyvą mūsų portale – svečių skiltį: komentarų, nuomonių, publikacijų soc.…