Tarp į Egiptą birželio viduryje išsiruošusių tūkstančių žmonių iš viso pasaulio buvo ne tik Palestina.lt bendraįkūrėjas fotomenininkas Andrius Mažeika, kurio mini-reportažus rasite mūsų naujojoje instagramo paskyroje @palestina_lt bei mūsų feisbuke, bet ir dar viena lietuvė – Paulina Bajalytė. Kad ir dėl kokių priežasčių būtų neįvykęs Pasaulinis žygis į Gazą [Global March to Gaza], tai nekeičia jame dalyvauti apsisprendusio žmogaus motyvacijos.

Čia dalijamės Paulinos mintimis prieš žygį – laišku, kurį ji išsiuntė savo draugams prieš išvykdama į kelionę, ir jau atvykus Egiptan, bet dar nežinant, kad žygis neįvyks, duoto interviu anglų kalba ištraukomis, kurias išvertėme mes.

Mieli draugai,

Birželio 15 dieną prisijungsiu prie Globalinio žygio į Gazą.
Ne kaip kažkokios politinės ar religinės grupės narė – o kaip žmogus.

Gimiau Lietuvoje, turiu lietuvišką pasą. Jau daugiau nei 20 metų gyvenu Jungtinėje Karalystėje.
Ir nors nesu nieko narė – esu dalis žmonijos.

Tai ne protestas. Tai taikus buvimas.
Ne prieš kažką – o už tuos, kurių gyvenimai neišgirsti, nepamatyti, ištrinti.

Einų kaip moteris, kaip dukra, kaip sesuo, kaip mama.
Bet svarbiausia – einu kaip ta, kuri dar tiki atjauta, tiesa ir vienybe.

Šis sprendimas nebuvo lengvas. Jis atėjo su baime, su abejonėmis.
Bet pašaukimas atėjo ne iš triukšmo, o iš tylos.
Iš tokios tylos, kuri klausia: už ką tu stovėsi, kai niekas nežiūri?

Eisiu už tuos, kurie nebegali eiti.
Už vaikus. Už tėvus. Už žmones, kurie kartais virsta tik skaičiais antraštėse.

Tikiu, jog meilė visada randa kelią į kiekvieno širdį.

Iš vietos, kurioje nėra nei pradžios, nei pabaigos

Paulina Bajalytė Sita Ram

INTERVIU IŠTRAUKOS

Kodėl nusprendei prisijungti prie karavano?

Visada buvau už tiesą ir teisingumą, net jei tai man kainuotų santykius, komfortą ar vietą visuomenėje.
Šį kartą neklausiau: „O kas, jei tai pavojinga?“
Klausiau: „O kas, jei tylėsiu?“

Ar imsies kokio specialaus vaidmens šiame judėjime?

Neatvykau čia nei vadovauti, nei kažkam paklusti. Atvykau kaip vienas žmogus iš daugybės – kiekvienas mūsų nešame tą pačią vienybės, orumo ir atminties žinią.

Jei man ir tenka kokia nors užduotis, tai tiesiog būti čia, – padėti palaikyti tą bendrą meilės ir žmogiškumo lauką, kurį simbolizuoja šis karavanas.

Tai nėra protestas. Nėra tai ir maištas. Tai – priminimas, kad nesame atskiri, kad mums įkaltos ribos tėra iliuzija. Tarp širdžių jokių sienų nėra.

Kaip manai, ką šis karavanas gali pasiekti geriausiu ir blogiausiu atveju?

Geriausiu atveju, manau, šis karavanas gali tapti pasauliniu veidrodžiu – priminimu, jog matome, mums rūpi, nepaliksime vieni kitų tyloje. Net jei nepakeisime politikos, padarysime kai ką daug galingesnio: pažadinsime širdis.

Einame ne tam, kad mus išgirstų vyriausybės, o tam, kad mus pajustų žmonija. Kad primintume pasauliui, jog tai, kas vyksta Gazoje, nėra tolima, nėra atskira. Tai – mūsų bendros istorijos dalis.

Blogiausiu atveju, net jei mus užblokuos, ignoruos ar sustabdys, mes vis tiek būsime ėję. Vis tiek būsime buvę. Ir tas buvimas bus mūsų kolektyvinio žmogiškumo simbolis.