Autoriaus pastaba: šį pranešimą skaičiau 2023 m. gruodžio 8 d. Lietuvos Kultūros tyrimų institute vykusioje konferencijoje „Atsakomybės sampratos šiuolaikiniame diskurse: etika, teisė, politika“.

Skirtingas gyvybės vertinimas

Bandysiu įrodyti tezę, kad kalbėjimas apie Palestinos problemą kaip biopolitinę atitinka atsakingo kalbėjimo kriterijus, ir kad jis nei leidžia spekuliuoti, nei provokuoja neapykantą, bet leidžia burtis už socialinį teisingumą ir lygybę pasisakantiems judėjimams. Ypač svarbus šiuo atveju yra pastebimumas, matomumas, galimybė matyti pačią problemą ten, kur jos tarsi nebuvo.

Kad pastebimumo problema yra susijusi su biopolitika, teigia ir australų filosofas Markas Kelly, kuris savo knygoje apie biopolitinį imperializmą aptaria du 2014 metų liepos įvykius – Malaizijos lėktuvo sudužimą virš Rytų Ukrainos ir tuo pačiu metu vykusį Palestinos bombardavimą, kurio aukų skaičius dešimt kartų pralenkė minėto lėktuvo katastrofą. Kas vyko vėliau, lengva nuspėti: kalbėta tikrai ne apie žuvusius palestiniečius. Tai M. Kelly vadina skirtingu gyvybės vertinimu ir sieja su tuo, ką jis vadina struktūrine realybe – tai yra, istoriniu imperializmo ir kolonializmo bei kitokių Vakarų dominavimo epochose gimusių požiūrių kompleksu. Visa tai akivaizdžiai galioja ir mums šiandien stebint Palestinos ir Izraelio situaciją.

Turbūt neatsitiktinai kalbėsiu apie Edwardą W. Saidą, kurio kūryba daug kas štai vėl ėmė domėtis. Gimęs Jeruzalėje, Palestinoje ir užaugęs Kaire, E. Saidas tapo ne tik žymiausiu Artimųjų Rytų ekspertu, kuriam buvo atviros durys tiek į akademiją, tiek ir į valdžios koridorius, bet ir literatūros teoretiku, kurio veikalas „Orientalizmas“ išardė ankstesnį ir sukūrė dabartinį suvokimą ne tik apie Rytus, bet ir apie juos stebinčius Vakarus. Tie, kas domėjosi šia figūra, tikrai yra girdėję apie jo angažavimąsi Palestinos labui, žino tai, kad tai jis padėjo parašyti Yasserui Arafatui jo pirmąją kalbą Jungtinėse Tautose, nors vėliau buvo kritiškas ir pačių palestiniečių politikai, smerkė tiek palestiniečių, tiek Izraelio valstybės vykdomą terorizmą.

Šiandien kalbėsiu apie E. Saido knygą „Palestinos klausimu“ (The Question of Palestine), parašytą 1979-aisiais, iškart po „Orientalizmo“. Abi šios knygos, kaip paaiškėja, susijusios: Izraelio oficialią ideologiją – sionizmą – E. Saidas vertina ne arba ne tik kaip XIX amžiaus tautinio atgimimo, bet ir kaip kolonijinių Vakarų ideologinį produktą, kūrusį naujos šalies kaip naujos, atviros erdvės įvaizdį. Tačiau, kaip paaiškėja, tos naujų gyventojų laukiančios erdvės įvaizdis ne tik nebuvo naujas, bet ir pasižymėjo ne naujomis, bet jau įsigalėti imperialistinėse valstybėse spėjusiomis premisomis, tai yra, palestiniečių kaip vietinių gyventojų egzistencijos neigimu.

Mūsų nuoga egzistencija

Kaip sako E. Saidas, ir pats Izraelis, ir jo rėmėjai bando ištrinti Palestiną tiek savo žodžiais, tiek veiksmais, nes žydų valstybė daugeliu (bet ne visais) atžvilgiais yra sukurta neigiant Palestiną ir palestiniečius. Iki šiandien, sako E. Saidas, „Vien palestiniečių ar Palestinos paminėjimas Izraelyje arba įsitikinusiam sionistui prilygsta įvardijimui to, kas neįvardijama: mūsų nuoga egzistencija (sic!) tampa kaltinimu Izraeliui dėl to, ką jis mums padarė.“ (Said, 1979: xvi)

Tokia nuoga egzistencija, kuri po keliolikos metų Giorgio Agambeno homo sacer pavidalu įžengė į biopolitikos areną, jau buvo tapusi palestiniečių kasdienybe. „Mes gyvenome (E. Saidas vartoja žodžius we were, angl. „buvome“) žemėje, vadinamoje Palestina“, – rašo E. Saidas ir klausia: „Ar mūsų apiplėšimas ir ištrynimas, kai beveik milijonas mūsų buvo priversti palikti Palestiną, o mūsų visuomenė paversta neegzistuojančia – ar toks mūsų apiplėšimas ir ištrynimas yra pateisinamas net ir siekiant išgelbėti nuo nacizmo nukentėjusius žydus?“ (Said, 1979: xvi-xvii). Vadovaujantis kokiais moraliniais ar politiniais standartais, klausia jis, iš mūsų tikimasi, jog atsisakysime pretenzijų į savo nacionalinę egzistenciją, žemę, žmogaus teises? Kodėl negalima ginčytis, kai visai tautai sakoma, jog juridiškai jos nėra, nors prieš ją nukreipiamos ištisos armijos, vedamos kampanijos prieš jos vardo paminėjimą, norint „įrodyti“ jos „neegzistavimą“ keičiama pati istorija?

Jau paties Palestinos vardo paminėjimas, kaip sako E. Saidas, viena vertus, palestiniečiams ir jų partizanams yra svarbus ir pozityvus politinis teiginys, kita vertus, Palestinos priešams tai yra grasinantis neiginys. Mąstytojas mini, kad Izraelyje palestiniečius oficialiai priimta vadinti „vadinamaisiais palestiniečiais“; tai – šiek tiek švelniau nei buvusios Izraelio premjerės Goldos Meir 1969 m. ištarta frazė, neva „tokio dalyko kaip palestiniečiai nėra“.

E. Saido gyvenamoje dabartyje Palestinos tarsi nėra – ji arba iškyla atmintyje, arba tampa idėja, politine ir žmogiškąja patirtimi ir išlaikytos politinės valios aktu (Said, 1979: 4-5). Taigi, palestiniečių ir sionizmo kovą E. Saidas supranta kaip kovą tarp buvimo, buvojimo ir interpretacijos – ir, pasirodo, pastaroji jėga gali įveikti pirmąją.

Kas gi įtvirtina tokį nelygiavertį požiūrį į šias dvi grupes? Kaip teigia E. Saidas, Vakarų požiūriu Palestinoje sąlyginai pažangi (nes europietiška) atvykusių žydų populiacija sukūrė kūrybinius ir civilizacinius stebuklus ir sėkmingai bei techniškai kovojo prieš tai, kas buvo laikoma buka, iš esmės atgrasia necivilizuotų čiabuvių arabų visuomene. Nelieka abejonės, sako E. Saidas, kad Palestinoje pažangi (ir tolydžio pažangėjanti) kultūra rungėsi su atsilikusia tradicine kultūra.

Jis pateikia buvusio Prancūzijos užsienio reikalų ministro Alphonse’o de Lamartine’o, Palestiną aplankiusio 1833-aisiais, pavyzdį. Grįžęs savo atsiminimuose jis detaliai aprašė daug susitikimų su arabų valstiečiais ir miestiečiais, tačiau savo rekomendacijose Prancūzijos vyriausybei teigė, kad ši teritorija išties nėra šalis (matyt, kaip sako E. Saidas, jos gyventojai – „netikri piliečiai“), todėl tai esanti puiki vieta imperiniam ar kolonijiniam projektui. E. Saidas rašo, jog A. de Lamartine’as nepastebi esamos realybės – šalyje gyvenančių arabų – ir susieja visa tai su ateities lūkesčiu, kad šalis liktų tuščia, ir joje būtų galima kurtis tokiai galiai, kuri šios žemės esą labiau nusipelnė. Jau XIX a. pabaigoje skambėjo sionistų šūkis: žemė be žmonių – tautai be žemės…

„Skurdžius gyventojus turėsime išrūkyti anapus mūsų sienų…“

1895 m. sionizmo pradininkas Theodoras Herzlis savo dienoraščiuose pažymėjo:

„Skurdžius [Palestinos] gyventojus turėsime išrūkyti anapus mūsų sienų ir siūlyti jiems darbą tranzitinėse šalyse, įdarbinimo mūsų šalyje jiems nebus. Tiek ekspropriacijos procesas, tiek skurdžių pašalinimas turi būti vykdomi diskretiškai ir apdairiai.“ (Said, 1979: 13)

Akivaizdu, kad žmonės, kurių norima nusikratyti, Palestinoje gyveno ir jau seniai. Jau septintojo mūsų eros amžiaus pabaigoje Palestina tapo arabiška islamo šalimi, visam islamiškam pasauliui buvo žinomas jos vardas – Filastin, ji tapo garsi dėl savo derlingumo ir religinio išskirtinumo – šventojo Jeruzalės miesto.

1516 m. Palestina tapo Osmanų imperijos provincija, jos gyventojai kalbėjo arabiškai ir buvo daugiausiai musulmonai sunitai, nors gyveno ir krikščionių, drūzų ir musulmonų šiitų. Palestiniečiai taip pat dalyvavo nepriklausomybės ir antikolonializmo judėjimuose, nors čia jiems reikėjo susidurti ir su osmanais, ir su sionistais kolonistais, ir su britų mandato valdžia. Tai tik paminiu, plačiau apie tautinį ir išsilaisvinimo judėjimą nekalbėsiu, bet paminėsiu dar keletą istorinių bandymo ištrinti Palestinos istoriją ir nepastebėti jos gyventojų atvejų.

Štai liūdnai pagarsėjęs Izraelio veikėjas Moshe Dayanas 1969 m. balandį rašė:

„Mes atėjome į šią šalį, kuri jau buvo apgyventa arabų, ir joje steigiame hebrajų – tai yra žydų – valstybę. Supirkome žemes iš arabų. Žydų kaimai buvo pastatyti ant arabų kaimų. Jūs net nebežinote tų arabų kaimų vardų, ir aš jūsų nekaltinu, nes tokių geografijos knygų nebėra, ne tik knygų nebėra, bet ir arabų kaimų nebėra. Šioje šalyje nėra nė vienos vietos, kur anksčiau nebūtų buvę arabų gyventojų.“ (Said, 1979: 14)

Kaip pastebi E. Saidas, net M. Dayanas kalba rinkdamasis eufemizmus. Kitas profesorius Israelis Shahakas teigia, kad keturi šimtai kaimų buvo „visiškai sugriauti, sunaikinti jų namai, sodų tvoros, net kapinės ir antkapiai, kad neliktų akmens ant akmens. Atvykusiems lankytojams sakoma, kad „čia visur buvo dykuma“.“ (Said, 1979: 14)

Čia galime grįžti prie pagrindinės E. Saido minties, siekiančios nubrėžti paraleles tarp europietiškojo kolonializmo ir sionizmo. Abejoms vizijoms būdinga tai, kad arabai čia vertinami kaip antrarūšiai subjektai – tie, kurių nuomonės atsiklausti nereikia. Tai, kaip sako E. Saidas, ta pati Europos XIX a. civilizacinė misija: žmonės, rasės, civilizacijos nelygios, o ši nelygybė leidžia ir kurti save aukštinančius projektus, ir be gailesčio disciplinuoti nelaimėlius vietinius gyventojus, kurių egzistencija paradoksiškai neigiama. Kaip sako E. Saidas, Europoje apskritai vyravo tendencija vertinti vietinius kaip nesvarbius, kokybiškai silpnesnius nei vakariečiai ir baltieji. Šią klasifikaciją, pasak E. Saido, perima ir Europos kultūroje brendę sionistai. (Said 1979: 18-19).

Dar daugiau: E. Saidas, rašydamas savo knygą beveik tuo pat metu, kai Michelis Foucault vykdė savo valdymo tyrimus, jau mini ekonominį kolonializmo kontekstą. Pasak jo, imperializmas buvo teorija, o kolonializmas – praktika; abu jie leido pakeisti nenaudingai nekultivuojamas teritorijas į naujas, naudingas Europos metropolijos versijas. Viskas tose teritorijose, kas leido galvoti apie švaistymą, netvarką, neskaičiuojamus resursus, turėjo būti paversta produktyvumu ir tvarka, apmokestintu bei potencialiai vystomu turtu. Taip kūrėsi Europa anapus savo sienų, taip ji, gudriai suprojektuota ir valdoma, patyrė sėkmingą dauginimąsi erdvėje. Rezultatas – krūva mažų Europų, pabirusių Azijoje, Afrikoje ir abejuose Amerikos žemynuose. Kiekvienai reikėjo specifinių instrumentų, pionierių, pirmųjų naujakurių.

Atminties ištrynimas

Dar daug apie ką E. Saidas rašo savojoje knygoje – ir apie ideologines, ir politines kovas, ir apie jų metu kilusį palestiniečių tautinį sąmoningumą, ir apie tarptautinius susitarimus, vienu ar kitu metu lėmusius šios tautos egzistencijos kryptį. Didelė dalis šios informacijos pasiekiama visiems mums, visi mes galime ja laisvai naudotis. Bet man labai įdomus būtent šis atminties ištrynimo kaip galimos istorijos ir ideologijos strategijos elementas. Galima teigti, kad jis universalus. Ir susijęs su E. Saidui esmine reprezentacijos samprata.

Kalbu ne apie filosofinę, o apie politinę reprezentaciją, kaip atsakomybę kalbant už žmones, kurių kai kada viešoji nuomonė linkusi nepastebėti. Man tokia tylos ar ignoravimo politika siejasi su socialine atskirtimi, su žemesnes socialines pakopas užimančių grupių atribojimu nuo politikos ir dalyvavimo valstybės gyvenime, neretai pasitelkiant įvairias kultūrines ar antropologines metaforas. Panašius procesus galime stebėti miestotvarkoje, kur taip pat aiški privilegijuotųjų ir neprivilegijuotų skirtis.

Palestiniečių klausimas turbūt ir yra toks universalus dėl to, kad kiekvienoje šalyje esama nepastebėtų gyventojų grupių, kurias bandoma marginalizuoti ar priversti jas gyventi vadinamosios „socialinės mirties“ režimu. Jų vaizdinys iškyla ir įvairiose kultūrinėse diskusijose. Skirtumas turbūt toks, kad įvairios marginalizuotųjų grupės turi skirtingą santykį su savo socialine mirtimi. Palestiniečių atsisakymas sutikti su prielaida, kad jie nesvarbūs, tampa tikru iššūkiu dabartinei situacijai Artimuosiuose Rytuose.

Mano manymu, ne tik intelektualas, bet ir bet kuris mąstantis subjektas turi būti atsakingas už tai, kad tai, kas viešajame diskurse laikoma nematomu dalyku, ne tik taptų matoma, bet ir šiek tiek komplikuotų status quo. Ypač kalbant apie biopolitiką esame atsakingi už gyventojų grupes, kurioms gresia atsidūrimas nekropolitikos režime. Apie dalį tų gyventojų tiek pasaulio, tiek Lietuvos valdžia bei žiniasklaida tyli. Įprotis tylėti, mano nuomone, susijęs su Slavojaus Žižeko dažnai vartojamu ideologijos apibrėžimu: mes žinome, kad yra negerai, bet visgi nekelsime balso, nes tai juk mums nenaudinga.

Manau, sąžiningo subjekto pastanga turi būti nukreipta ne tiek į bandymus parodyti esamos ideologijos klaidingumą, kiek į bandymus leisti atsirasti trukdžiams sklandžiame tokių ideologijų perėmime. Tarkime, tylus ir abejingas, o ne entuziastingas ideologinių teiginių priėmimas gali pasirodyti kaip aporijos teigimas ir vienašalio sprendimo neigimas. Intelektualo pareiga yra leisti viešajam diskursui susidurti su tuštuma ir pajusti dialektikos galią. Toje tuštumoje geriau įsiklausę visada išgirsime pagalbos prašančius balsus.