„Domėtis šia „komplikuota situacija“, „neišsprendžiamu konfliktu“, kaip ir dauguma, pradėjau po spalio septintos dienos. Vis dar daug nežinau ir nesuprantu, tačiau bandau suprasti. Ir šios esė tikslas nėra apšviesti ar informuoti apie tai, kas vyksta. Šios esė tikslas yra pasidalinti asmeniniais jausmais tikintis, kad jie padės susitapatinti ir paskatins atsisakyti neutralumo pozicijos.“

Šį tekstą mums atsiuntė Laurynas Verikas, su prierašu:

„Reaguodamas į vykstantį Izraelio–Palestinos karą, parašiau esė. Esė tikslas nėra supažindinti su istorija, ar karo aktualijomis, tikslas – pasidalinti savo požiūrio tašku ir jausmais, kurie galbūt pasirodys pažįstami ir paskatins pasidomėti apie tai, kas vyksta.“

Mums šis tekstas yra puikus pavyzdys, kaip įvairiai žmonėms rezonuoja Palestina ir Izraelio joje prieš mūsų akis ir su mūsų valdžios pritarimu vykdomas genocidas. Tam, kad suvoktum, jog smurtas ir prievarta niekada nėra gerai, nereikia specializuotis politikoje – užtenka būti žmogumi, kurio ir protas, ir sąžinė, ir širdis yra savo vietose.

Teksto gramatiką minimaliai paredagavome, iliustracijas pridėjome patys (apie jas – žemiau).

„Atpažinti genocidą“

Sunku domėtis skaudžiais, pasaulyje vykstančiais dalykais. Prasidėjus 2022 metų Rusijos karui Ukrainoje, užpildžiau prašymą stoti į Lietuvos šaulių sąjungą ir gavau laišką „Ar tikrai esate pasiryžęs? Gauname daugiau naujų paraiškų, nei reikia. Nebūtina stoti į šaulių sąjungą, kad padėti…“. Tik noriu pasakyti, kad buvau iš tų žmonių, kurie nežinojo, kur pasidėti. Bet dabar apie kitą karą.

Esu žymiai geresnės psichologinės formos, todėl neseniai pradėjau domėtis tais skaudžiais dalykais, kurių vis vengdavau. Lyg nujausdamas, prieš maždaug mėnesį iš esmės pasinėriau į holokausto istoriją. Iki Vanagaitės „Mūsiškiai“ perskaitymo, nemiegojimo dvi paras ir svarstymo, kiek mano giminė prisidėjusi prie genocido ir kaip aš galiu prisiimti atsakomybę. Aš iki penkių ryto žiūriu tiktokus apie košerinį maistą, ieškau sinagogos, į kurią galėčiau nueiti, atsikeliu dienai įpusėjus ir perskaitau apie Hamas ataką Izraelyje. Negaliu patikėti tuo, kas vyksta.

Pirmomis dienomis klausiausi Laisvės TV įžvalgų ir peržiūrėjau pirmą pasitaikiusį Youtube video apie Palestinos ir Izraelio istoriją. Po to sustojau. Olego Šurajevo (be abejo, autoriteto karo klausimais) pasidalinimai, jog vienos tiesos nėra, nuramino tiek, kad galėčiau savaitę praleisti be gilinimosi į tai, kas vyksta. Be gilinimosi, kad žmonės kenčia troškulį ir nebesitiki išsigelbėjimo toje pačioje žemėje, kurioje aš vis dar išmetu maistą, kurio nespėjau suvalgyti.

Nesidomėjimo savaitė baigėsi tada, kai draugė Instagrame pradėjo intensyviai dalintis, jog Gazos ruože vyksta genocidas. Pirmiausia, kaip savo energiją tausojantis ir žiaurių vaizdų savo kasdienybėje matyti nenorintis žmogus, pasirinkau draugės įrašų nebestebėti. Aš juk turiu teisę nesigilinti, o tu man užtikrintai sakai, kad vyksta genocidas. Juk aš ką tik ašarodamas skambinau seneliui ir atsargiai klausiau, ką jis veikė, kai jo kaime vokiečiai žydus šaudė. Aš žinau, kas yra genocidas.

Mes visi esam Gaza (aut. Anas Ibdah)

Tačiau nemėgstu vengti dalykų. Žinau, kad šitie nemalonūs jausmai – tik ženklas, jog reikia pasižiūrėti ten, kur nesinori. Aš pasižiūrėjau. Noriu parodyti ir jums.

Užaugau su smurtaujančiais tėvais. Mano tėvai smurtavo fiziškai ir psichologiškai, bet nei daugiau, nei mažiau, nei smurtavo jūsų, ar bent jau visų mano pažįstamų tėvai. Tradiciškai, vidutiniškai. Tačiau pakankamai, kad susirgčiau depresija ir nematyčiau priežasčių, kodėl turėčiau tęsti gyvenimą. Dabar, žemai lenkiuosi terapeutei ir sau, prasmę matau.

Vienas iš man padėjusių dalykų buvo suprasti kokie, vis pasikartojantys, žodžiai mane tempia į savęs nekentimo dugną: „Visiems būtų geriau, jei tavęs nebūtų.“ Tuo tikėjau vaikystėje, paauglystėje, tuo tikėjau ir išsikraustęs iš tėvų namų, galvojau, kad turiu itin svarų argumentą – mano tėvai augdami patyrė daug didesnes traumas, nei aš. Būtent dėl to ilgą laiką maniau, kad aš neturiu teisės jausti skausmo ir… jog geriau būtų, jei manęs nebūtų.

Kodėl apie tai pasakoju? Nes tai yra priežastis, kodėl norėjau nusisukti ir nebežiūrėti į tai, kas vyksta Artimuosiuose Rytuose, priežastis, kodėl matydamas tai, kas vyksta, sustingstu ir jaučiu baimę. Man tai jausmiškai primena vaikystę, t. y. Izraelio elgesys man primena mano tėvų elgesį, Palestinos padėtis – mano padėtį. Primena, ką reiškia neturėti teisės į savo skausmą, nes kitam – didesniam, galingesniam, turinčiam diržą ir mokančiam juo naudotis, skauda labiau. Primena, ką reiškia gyventi žinant, kad jis visada bus teisus, nes jis – suaugęs, o tu vaikas ir neturi nė menkiausios galimybės būti išgirstas. Nes jei ir bandysi, atsimuši į sieną, ant kurios iškalta: „O tu žinai, kokia mano vaikystė buvo, kiek aš iškentėjau…“

Nekaltinu tėvų už jokį savo skausmą, tačiau svajoju apie tai, kad jie prisiimtų atsakomybę – kad pripažintų, jog smurtavo prieš vaiką, neturintį galimybės apsiginti. Nekaltinu žydų už norą turėti savo valstybę, tačiau svajoju apie tai, kad jie prisiimtų atsakomybę, kad pripažintų, jog okupuotoje žemėje vykdo palestiniečių tautos genocidą. Ir jaučiu pagarbą žydams, kurie garsiai pasisako, kad niekas daugiau neturi patirti to, ką patyrė jie.

Savo broliui, vis dar gyvenančiam su tėvais, sunkiomis akimirkomis stengiuosi nebesakyti, kad liko nebedaug iki mokyklos baigimo ir gyvenimo nebebijant grįžti namo. Žinau, kad laikas sunkiomis akimirkomis sustoja. Dažniausiai sakau tai, ką dabar noriu pasakyti palestiniečiams – kad esu kartu, kad palaikau, kad padėsiu taip, kaip galėsiu.

Pastaruoju metu klausausi Yale universitete modernios Ukrainos istoriją dėstančio istoriko Timothy Snyder paskaitų (nemokamai prieinamos Youtube, rekomenduoju) ir suprantu, kad mūsų istorijoje turbūt nebuvo akimirkos, kurios metu nevyktų karai dėl žemių ar tautų naikinimai. Bet tai nereiškia, kad taip turi būti ir dabar, kai istoriją kuriame mes.

Mes jau atpažįstame genocidą. Tikiu, kad galime jį sustabdyti.

Laurynas Verikas

„bus sunku paaiškinti ateities kartoms, kad tai „mūsų laikais“ izraelis darė tai, ką daro“ (aut. Mazen Kerbaj)

Teksto iliustracijos (Palestina.lt)

  1. Gaza lietuje aut. Mazen Kerbaj (tekstas arabų kalba: GAZA LIETUJE), publikuota 2014 m., per Izraelio karą prieš Gazą, kurio metu okupantas nužudė virš 2 000 Gazos žmonių, apie 500 iš jų buvo vaikai.
  2. Raudona raketa aut. (tekstas arabų kalba: MES VISI ESAM GAZA)
  3. Is it going to be difficult to explain to future generations that it was in „our time” that israel was doing what it is doing aut. Mazen Kerbaj (tekstas anglų kalba: BUS SUNKU PAAIŠKINTI ATEITIES KARTOMS, KAD TAI „MŪSŲ LAIKAIS“ IZRAELIS DARĖ TAI, KĄ DARO), publikuota 2021 m. gegužę, per dar vieną Izraelio ataką prieš Gazą, kurios metu okupantas nužudė beveik 300 Palestinos žmonių, sužeidė daugiau nei 3 000, dėl jo veiksmų priverstinai buvo perkelta virš 70 000 žmonių, daugiausia – šeimos su vaikais. Vilniuje tą siaubingą gegužę organizavome protestą „Aš esu palestinietis.