Aš nenugręšiu akių.

Kad ir kaip bus baisu, aš nenugręšiu akių.

Kad ir kiek pamatysiu vaikų, nužudytų ar sužeistų pačiais siaubingiausiais įsivaizduojamais būdais, aš nenugręšiu akių.

Kad ir kiek žmogiškosios kančios versis mano žvilgsniui, nukreiptam į Gazą, aš nenugręšiu akių.

Kad ir kiek košmarų mane lankytų, aš nenugręšiu akių.

Kad ir kiek ašarų praliesiu, aš nenugręšiu akių.

Kad ir kiek priežasčių sumąstys propagandistai ir manipuliatoriai, kad nusigręžčiau, aš nenugręšiu akių.

Kad ir kiek mane įžeidinės ir kaltins už tai, kad atsisakau nusigręžti, aš nenugręšiu akių.

Kad ir kaip lengviau būtų nusigręžti, aš nenugręšiu akių.

Nenukreipsiu žvilgsnio. Neišblaškys manęs. Nepasiduosiu migdančiam eskeipizmo stabui. Nesistengsiu apsimesti, kad viskas iš esmės gerai ir gyvenimas kaip ir normalus.

Tai tokia menka duoklė. Beveik jokia. Bet tik tokią galiu pasiūlyti: paprastą, šventą įžadą, kad pagerbsiu aukas – nenugręšiu akių nuo kančios, jas užgriuvusios. Būsiu čia, kad matyčiau, iki pat galo.

Gazos žmonės kenčia labiau, nei kada nors kentėjau, ir tikriausiai labiau, nei kada nors kentėsiu. Bet šituo menkučiu, visai nereikšmingu būdu galiu pasistengti, kad jie nekentėtų vienatvėje.

Šiuo savo vieno žmogaus žvilgsniu, vieno žmogaus dėmesiu, vieno žmogaus didžia pagarba galiu jiems parodyti, kad pasaulis nuo jų nenusigręžė. Bent šitaip galiu jiems parodyti, kad jų neužmiršo.

Net jeigu visos kitos mano pastangos būtų veltui, jeigu mūsų visų pastangos būtų veltui, jeigu viso aktyvizmo nepakaktų, jeigu mums nepavyktų atverti akių ir padaryti spaudimo tiems, kurie turi įtakos, šitaip bent jau šių žmonių mirtys, jų netektys, jų sielvartas neliks nepastebėti. Nepripažinti. Neįvertinti. Nepaliudyti.

Aš nenugręšiu akių, nes jų gyvybės yra svarbios ir mano pareiga – jas pagerbti.

Aš nenugręšiu akių, nes kitaip niekšams leisčiau gauti, ko siekia.

Aš nenugręšiu akių, nes net jeigu neturiu jokios galios padėti, vis dar galiu liudyti.

Aš nenugręšiu akių dėl tos pačios priežasties, dėl kurios mirštant mano tėvams laikysiu juos už rankos ir liksiu prie jų patalo, kol jie neiškeliaus.

Net jeigu negalime šito sustabdyti, mažų mažiausiai galime dovanoti jiems savo žvilgsnį.

Mažų mažiausiai esame jiems skolingi žvilgsnį.

 

Iš anglų kalbos vertė Ingrida Tatolytė ©. Versta iš: Caitlin Johnstone, I Will Not Look Away, 2023-12-09. Autorė yra suteikusi leidimą skelbti savo tekstus.