Rezistencijos simbolis

Arbūzas kaip rezistencijos simbolis Palestinoje yra legendinis personažas. Sklando keletas istorijų, kaip jis tokiu tapo. Vieną jų pasakoja Palestinos menininkai.

1980 m. trys tapytojai – Suleimanas Mansouras, Nabilis Ananis ir Issamas Badras – surengė savo kūrybos parodą „Galerijoje 79“. Tačiau lankytojai menu pasidžiaugti galėjo tik 3 valandas, kol atskubėję Izraelio kareiviai meno kūrinius nukabino (vėliau du jų „dingo“), pačią galeriją užrakino, o menininkus iškvietė pasiaiškinti okupacinės valdžios pareigūnams.

Šiuo metu Birzeito miestelyje prie Ramalos gyvenantis S. Mansouras prisimena: „Jie mums pareiškė, kad tapyti Palestinos vėliavą yra draudžiama, ir kad jos spalvos yra draudžiamos. Tada Issamas jų paklausė: „O jeigu nupieščiau gėlę raudona, žalia, juoda ir balta spalvomis?“ Į tai pareigūnas piktai atsakė: „Ji bus konfiskuota. Net jei nutapytum arbūzą, jis irgi būtų konfiskuotas.“ Taigi arbūzas buvo paminėtas, bet jį paminėjo Izraelio pareigūnas.“

Tuo metu Izraelio karinis įsakymas draudė Palestinos žmonėms ne tik viešai rinktis, bet ir spausdinti ir platinti nacionalistinio turinio medžiagą ar demonstruoti nacionalinius simbolius, įskaitant ir vėliavą. Žmonės pasakoja, kad norėdami už tokį „nusikaltimą“ išvengti kalėjimo, jie vietoj vėliavos gatvėse prieš pat okupanto nosis nešdavęsi arbūzo riekes – arba raudonų aguonų puokštę, kuri yra tokių pat spalvų, kaip ir nacionalinė vėliava: juodos, baltos, žalios ir raudonos.

Kokios bebūtų šios arbūzo istorijos šaknys, Palestinos – ir ne tik – menininkai vis dažniau jį naudoja kaip pasipriešinimo Izraelio okupacijai simbolį.

Išgirdęs tapytojo S. Mansouro istoriją, kitas Palestinos menininkas Khaledas Houranis 2007 m. nutapė arbūzo skeltelę meniniam leidiniui „Subjective Atlas of Palestine“. Jo kūrinys vėliau apkeliavo parodas Egipte, Libane, Prancūzijoje ir kitur. Įkvėpti Kh. Houranio darbų, savuosius arbūzus į meną perkėlė ir kiti menininkai, tarp jų – jordanietė iliustratorė Sarah Hatahet ir Anglijoje gyvenanti Palestinos menininkė Beesan Arafat.

„Žmonės visame pasaulyje kyla ir reikalauja, kad okupacija baigtųsi. Tai yra istorinis momentas, – š. m. gegužę kalbėjo Kh. Houranis. – Kaip menininkui ir kaip žmogui man didelė garbė, kad mano kūriniai yra naudojami kaip įrankis, kad jie yra tos varomosios jėgos dalis.“

JAV poetės Aracelis Girmay eilėraštyje „Odė arbūzui“ yra tokios eilutės:

„o Palestinoje,
kur nusikaltimas yra mojuoti
Palestinos vėliavą Palestinoje,
arbūzo griežinėliai yra pakeliami
prieš Izraelio kareivius
už Palestinos raudoną, juodą, baltą ir žalią.
Amžinai“

Rezistencija per meną visad ėjo koja kojon su Palestinos pasipriešinimu kolonizacijai ir karinei okupacijai, nes Izraelio vykdoma Palestinos kolonizacija tiesiogiai liečia visus palestiniečius, įskaitant ir menininkus. Prieš juos okupantas naudoja ne tik cenzūrą, bet ir smurtą. Vienas iš pastarojo laikotarpio pavyzdžių – gegužę Izraelio kariuomenės vykdytas reidas Betliejaus meno ir tyrimų centre „Dar Jacir“. Kareiviai menininkus ne tik apvogė – po jų reido centre pasigesta kamerų, laptopų, knygų, bet ir sudegino jų išpuoselėtą kaimynystės daržą ir sodelį. Betliejaus ir „Dar Jacir“ atsakymas: „Turime išlikti tvirti ir tęsti savo darbus. <…> Esame įpratę atstatyti.“

„Tai, ką jie padarė centrui „Dar Jacir“, nėra nauja. Tai vyko ir tebevyksta vėl ir vėl“, – sako meno istorikė Salwa Mikdadi, kuravusi pirmąją Palestinos parodą Venecijos bienalėje 2009 m. Ji paaiškina, kad menininkus ir kultūros erdves kaip taikinius Izraelis pasirenka todėl, kad tai yra jo, kaip okupanto, taktika siekiant sunaikinti Palestinos tapatybę. „Akivaizdu, kad jie nori nužmoginti palestiniečius, paversti juos tauta be kultūros, be praeities. [Palestina] yra turtinga, šimtmečius gyvuojanti kultūra, tad jų [okupantų] akimis, palestiniečių rankose kultūra yra labai pavojingas ginklas. Tai priemonė, kuri įrodė esanti žymiai sėkmingesnė darant poveikį pokyčiams pasaulio žmonių sąmonėse, nei politikai.“

Gazos receptai ir ryšys su žeme

Kiek žinoma dabartiniam mokslui, arbūzo protėviai augo Kordofano regione, dabartinėje pietinio Sudano teritorijoje. Tai paaiškina, ką didžiulis dryžuotas vaisius veikia šalia vynuogių Senovės Egipto kapavietėje atrastame meno kūrinyje, kuriam yra maždaug 4 300 metų. Egiptas ir Sudanas yra geografiniai kaimynai, o Egiptas taip pat yra ir Palestinos kaimynas – iš Egipto Palestina pasiekiama sausuma per Gazą arba per Raudonąją jūrą.

Gazos dirvožemis ir klimatas arbūzams itin tinka ir patinka. Svarbią šio vaisiaus padėtį Gazoje rodo ir jos virtuvė su įvairiausiais receptais, kuriuose figūruoja arbūzas. Pavyzdžiui, Izraelio gegužę bombarduotame Chan Juniso mieste žmonės labai mėgsta gaminti ir skanauti skrudinto arbūzo salotas. Ankstesnių metų fotoreportaže apie Gazos arbūzų laukus matyti, kaip, net ir nepaisant daugiau nei dešimtmetį trunkančios Izraelio vykdomos Gazos blokados, žmonės gegužės – liepos mėnesiais vis tiek susirenka savo taip mėgstamo arbūzo derlių – t. y., jei Izraelis nesubombarduoja jų derliaus.

Arbūzus augina ne tik Gazos, bet ir Jordano upės slėnio ūkininkai. Tačiau jų laukuose prie Jericho miesto užaugusius arbūzus iš rinkos bando išstumti Izraelio arbūzai, užauginti iš palestiniečių atimtoje žemėje, prilaistyti iš palestiniečių atimtu vandeniu. Šitie pigesni, todėl prieinamesni žmonėms, priverstiems skaičiuoti kiekvieną skatiką, o Palestinos ūkininkai tuomet būna priversti savo derlių palikti pūti, nes neišeina jo parduoti. Tai yra tyčinė Izraelio okupacinė politika: atskirti žmones nuo jų žemės, paverčiant ją ekonomiškai neapsimokančia, priversti juos pamiršti natūralius ūkininkavimo būdus ir tapti priklausomais nuo paskolų bankui ir mėnesinės algos.

Tačiau Jordano upės slėnio žemdirbiai nepasiduoda ir kyla į kovą už savo produkciją – ir, tiesiogine to žodžio prasme, išgyvenimą. „Tiems, kas nesupranta, kas vyksta, sakau: dirbdami savo žemę, mes priešinamės Izraelio vykdomai mūsų žemės aneksijai ir kolonizavimui“, – sako Jordano upės slėnio ūkininkas Alis Daraghma.

Palestinos žemdirbiai visad buvo jos kultūrinis ir ekonominis pagrindas. Todėl Izraelio kolonijinis projektas ir deda tiek pastangų, kad sutrikdytų jų darbą ir sunaikintų Palestinos žmonių ryšį su žeme (PDF) – ne tik tiesiogiai (per žemės ir vandens konfiskaciją, alyvmedžių rovimą su šaknimis, rinkos užtvindymą pesticidais, hibridinėmis ir genetiškai modifikuotomis sėklomis bei pigia, prasta produkcija), bet ir simboliškai – kad ir drausdamas arbūzus.

Grėsmė Izraelio saugumui

Prieš keletą metų okupuoto Al-Chalilio (Hebrono) senamiestyje vyko toks pokalbis tarp arbūzu nešino palestiniečio senelio pakeliui namo ir jam kelią pastojusių Izraelio okupacinių kareivių:

– Ar galiu praeiti?

– Dar ne. Padėk ant žemės arbūzą.

Arbūzas ant žemės, šalia jo senolis, priešais – virš 20 Izraelio okupacinių kareivių. Pareiti namo jie jam neleido 4 valandas, pačios demokratiškiausios pasaulio kariuomenės eiliniai. Tokia yra okupacijos kasdienybė – nuolatinis pažeminimas, galios demonstravimas ir tiesiog kvailumas.

Iš čia ir šarada: Kas yra žalias išorėje, raudonas viduje ir kelia grėsmę Izraelio saugumui?

Nagi, arbūzas.

Ir pabaigai

Arabiškai arbūzas yra batych. Palestiniečiai šį žodį vartoja norėdami ką nors pavadinti žiopliu: ja batych! reiškia maždaug „Ej tu, arbūzo galva!“ Toks palestinietiškas humoras 🙂

 

---

Ciklas „Gyva Palestina“

Publikacijų serija, kurioje dalinamės istorijomis apie Palestinos žemės naikinimą ir jos žmonių rezistenciją. Jie abu – ir naikinimas, ir rezistencija – vyko nuo pat pirmos dienos, kiekvieną dieną, vyksta šiandien, rytoj ir tol, kol Palestina bus laisva.

• Jalu – Imvasas – Beit Nuba: Kaip trys Palestinos gyvenvietės tapo kolonijiniu parku
• Vaikas tremtinys Handala: Nužudyto karikatūristo Naji Al-Ali pieštas tragedijos ir tvirtybės simbolis