Po susitikimo su lenkų aktyvistais regioninio solidarumo su palestiniečiais tema Vilniaus socialiniame centre „Luna6“, 2025 m. pradžioje tyrimų platformoje „Dabartis“ buvo publikuotas laiškas pavadinimu „Netikėtas potvynis“. Šis laiškas, lietuviškai pateikiamas žemiau, atveria solidarizuojantis su palestiniečiais kilusios ir nuostabą keliančios universitetų okupacijų bangos vaizdą. Jis taip pat kelia kritinius klausimus apie transnacionalinio solidarumo politiką. Kaip išvadoje teigia jo autorius: „Kaip, išliekant ištikimiems transnacionaliams etiniams pasišventimams, prasmingai veikti ten, kur gyveni? Kaip vystyti politinį intelektą, jautrumą ir strategijas, kurios būtų efektyvios net ir tada, kai kova yra atoslūgyje, bet teigtų tą pačią tiesą, užuot pasidavus elementariam Vakarų politikos imitavimui?“

Galiausiai, gali būti naudinga prie tokių kritiškai svarbių klausimų pridėti dar vieną: kaip ši transnacionalinė solidarumo etika galėtų pasiūlyti regioninių įtampų tarp skirtingų tautybių išardymo strategiją? Pavyzdžiui, nepaisant to, kad Vilniuje vietinė Palestinos iniciatyva aktyviai kvietė vietos studentų intifadą į susitikimą su lenkų aktyvistais, niekas į jį neatėjo. Aišku tai, kad transnacionaline solidarumo etika paremta politika niekada nebus pasiekta be stojimo akistaton su mūsų bendruomenes tebeskaldančiais konfliktais, smurtu ir traumomis, bei pastangų jas įveikti. Mums žūtbūt reikia suardyti tai, kas mus atskiria nuo mūsų gebėjimo dalintis pasauliu.

Ir vis dėlto, šio bendrumo kultivavimas neprivalo būti paremtas nei sutarimu dėl tų pačių politinių strategijų, nei kalbėjimu tomis pačiomis kalbomis. Mūsų autonomijos ir išsivadavimo kelių yra daugybė, bet jie – priklausomi vieni nuo kitų.

Serijos „Aguonos ir narcizai“ rengėjai

Netikėtas potvynis: laiškas iš solidarumo su palestiniečiais okupacijų* Lenkijoje

Tłumacz Niespokojn

Lenkijoje solidarumo su palestiniečiais okupacijos prasidėjo [2024 m.] gegužės 24-ąją – pačioje pasaulinio studentų intifados okupacijų judėjimo pabaigoje. Tai, kad jos išvis prasidėjo, buvo nedidelis stebuklas. Būtų pilnai pakakę ir vienos, bet jų buvo trys – trijuose skirtinguose miestuose! Lenkija nėra labai jau imli pasauliniams sukilimams, tad solidarumo su palestiniečiais judėjimo pasirodymas buvo netikėtumas net ir – o gal kaip tik labiausiai – politiškai aktyviausiems žmonėms. Tai buvo iliuzijos subyrėjimas – iliuzijos apie nuo pasaulio atitrūkusią Lenkiją, periferiją, kurioje nieko nevyksta. Nors kai kurie vis dar kritikuoja okupacijas iš periferinės pozicijos – teigdami, kad Lenkijos universitetai nėra tiek įsitraukę į palestiniečių žudynes kaip JAV ar Vakarų Europos universitetai, – manau, jog viena yra aišku: tokie dalykai  kaip palestiniečių rezistencija reikalauja geopolitinių šališkumų nepaisančio pasišventimo.  Pasisakyti prieš genocidą turi būti absoliuti nuostata, joje nėra vietos visokiausiems realityvumams. Tokia nuostata ir buvo šių okupacijų judinančioji dvasia.

Nutraukiant ryšius su nuvalkiotu lokalizmu – kurį kai kurie aktyvistai vis dar išpažįsta – tai, kas buvo praktikuojama, buvo etinis pasišventimas, sugriovęs skirtį tarp to, kas lokalu, ir to, kas globalu. Tai ne „mąstyk globaliai, veik lokaliai“ atvejis, o veikimo būdas, kuris negali būti kitoks, tik globalus. Sakydamas „globalumas“, turiu omeny ne tiek erdvinę platybę, kiek politiką, savo intervencijas atliekančią aukščiausiais lygiais ir intensyvumais. Pavyzdžiui, studentų okupacijų atstovų pasirodymas Lenkijos užsienio reikalų ministerijoje ir Seime (žemuosiuose Lenkijos parlamento rūmuose), siekiant universitetams daryti spaudimą iš viršaus. O taip pat spaudimas iš apačios: dalyvavimas tarptautinėse BDS [Boycott, Divestment, Sanctions] konferencijose ir okupacijų gebėjimas sukurti tam tikrą „organišką internacionalizmą“, būnant vieta susitikimams su studentų intifados dalyviais iš kitų šalių. Tad, jos demonstravo savo tęstinumą su Palestina tuo, kad jų lokalumas išties buvo potencialumas būti globaliam.

***

Žinoma, tai anaiptol nereiškia, kad okupacijų neribojo savitos, lokalios aplinkybės. Vis dar būta tokių faktorių kaip antai radikalaus organizavimosi tradicijos trūkumas; palyginti mažas potencialių dalyvių skaičius; ir skirtumai tarp Lenkijos ir Vakarų universitetų. Okupacijos buvo ženkliai „mažiau karingos“: jos daugiausia rinkosi dialogo su universitetų vadovybe kelią, viliantis priversti šiuos atsižvelgti į savo pačių skelbiamas vertybes, tokias kaip institucinio apolitiškumo ir akademinės laisvės nuostata. Tik Varšuvoje studentų okupacijos buvo nuspręsta imtis eskalacijos be kelio atgal: užblokuoti kelią prie pagrindinio universiteto korpuso. Mokslo įstaigos vadovybė gėdingai iškvietė mentus ir maloniai juos priėmė universiteto teritorijoje. Neturėdami pakankamai žmonių, kad pasipriešintų policijai, okupacijos dalyviai, deja, buvo išvaryti per antrąją blokados dieną. Tuo tarpu okupacijos Krokuvoje ir Vroclave išsikovojo šiokių tokių nuolaidų. Tarp jų buvo tai, kad universitetų rektoriai paskelbė pareiškimus dėl Izraelio vykdomo genocido Gazoje (nors juose taip ir nepavartojo žodžio „genocidas“), sudarytos etikos komisijos bei skirtos vietos ir finansavimas palestiniečiams studentams.

Reikia patikslinti, kad tariamas karingumo trūkumas nebūtinai yra kažkas smerktina. Tikrasis karingumas kartais neatrodo „karingai“, tačiau kartu tai yra diskusijų reikalaujantis klausimas: kiek mums derėtų atkartoti Vakarų judėjimų taktikas? Kaip girdėjau sakant vieną okupacijų dalyvį: „Jie [aktyvistai ir karingi veikėjai] per ilgai galvojo esantys kaip Vakarai“, nors realybėje jie susidūrė su kitokiomis kliūtimis, su kuriomis kovoti skubota eskalacija nepadėtų. Iš tiesų, vietoj to, „karingumo trūkumas“ gali būti suprantamas kaip erdvės atvėrimas naujiems taikiniams – būtent taip ir nutiko, gana sėkmingai sudarius institucijų politinių ir teisinių pilkųjų zonų žemėlapius. Tai padėjo okupacijoms žengti į priekį iš santykinio silpnumo pozicijos.

***

Galiausiai, okupacijos iškėlė aibę svarbių politinių klausimų. Kaip skatinti politiką, save užsispyrusiai statančią tarp globalios protestų bangos ir įvietinto įvykio? Kaip, išliekant ištikimiems transnacionaliniams etiniams pasišventimams, prasmingai veikti ten, kur gyveni? Kaip vystyti politinį intelektą, jautrumą ir strategijas, kurios būtų efektyvios net ir tada, kai kova yra atoslūgyje, bet teigtų tą pačią tiesą, užuot pasidavus elementariam Vakarų politikos imitavimui?

Okupacijos padėjo mums įsivaizduoti nepriklausymo-kartu [co-unbelonging] politiką, kaip ją suformulavome neseniai su projektu „Dabartis” parengtoje publikacijoje: gyventi mūsų periferiniuose kraštuose, tuo pat metu atsisakant pasiduoti periferiškumui ir tuo pačiu – negalėjimui bei užmarščiai, būnant didesnių žuvų grobiu. Ar tai reikštų Vakarų paradigmą ir jos istorinius kaltinimus peržengiančių mąstymo būdų vystymą, ar savo beviltiškų geopolitinių padėčių atsisakymą, ar dalyvavimą globaliose kovose mums savitais, unikaliais būdais – svarbiausia yra sustiprinti mūsų pajėgumą; įvaldyti tokį veiksnumą, kuris mums vis dar užgintas.

* „okupacijos“ (angl. occupation) čia reiškia užėmimą, t. y. studentai užima (=okupuoja) savo fakultetus ar kitus universitetui priklausančius statinius/erdves. Palestinos kontekste žodis „okupacija“, savaime suprantama, reiškia visai ką kita (red. past.).

Apie šią seriją

Po 2024 m. gruodį Vilniuje vykusios viešos diskusijos „Antisionistinis žydų solidarumas ir jo nebuvimas“, pradedame straipsnių ciklą šia tema. Juo siekiame paskatinti diskusiją apie tai, kaip galėtume pastūmėti globalų solidarumo su palestiniečiais judėjimą link tapimo tvaria Politikos (su P didžiąja) vizija, suvokiama kaip socialinės organizacijos modelis anapus bankrutavusių ir genocidinių imperijų, nacionalinių valstybių bei valdančiųjų elitų reikalų.

Grindžiama solidarumo politikos ir revoliucinio interkomunalizmo konceptais, ši serija išsikelia tikslą apmąstyti politiką ne vien prieš imperijas, bet taip pat ir prieš aiškiai ribotas socialistinių internacionalizmo tradicijų schemas, mūsų paveldėtas iš modernybės. Interkomunalizmas – kurį XX a. 8-ajame deš. išvystė JAV Juodųjų panterų partijos narys Huey P. Newtonas – buvo pasiūlytas kaip strategija įsivaizduoti visą planetą apimančią politiką, kur sienų neturintys panašumai tarp engiamų bendruomenių pralenktų geopolitines valstybių draugystes – draugystes, katastrofiškai teikiančias pirmenybę pelnui ir „ilgalaikiams“ sprendimams, o ne pačiai tautų gerovei. Tad revoliucinis interkomunalizmas skelbia politiką, atmetančią giliai cinišką pasaulėžiūrą, kurią mums siūlo geopolitiniai imperijų reikalavimai.

Globali politika iš apačių, įkvėpta pasaulinio palestiniečių solidarumo judėjimo masto, paremto solidarumo ryšiais tarp engiamųjų bendruomenių.

Apie šios serijos rengėjus

Kamalas Ahamada yra švietėjas ir nepriklausomas dėstytojas. Augęs Prancūzijoje, Kamalas toliau žinių sėmėsi Danijoje ir Anglijoje, kultivuodamas platų akademinių interesų spektrą. Jo tyrimų sritys yra dekolonialinės ir kritinės rasės teorijos, menų ir kultūros vaidmuo pasipriešinimo judėjimuose, iš kartos į kartą perduodamos (transgeneracinė) traumos bei solidarumo politikos kompleksiškumas. K. Ahamada šiuo metu veda paskaitų ciklą „Empire, Race, Culture“ („Imperija, rasė, kultūra“) socialiniame centre „Luna6“ ir aktyviai veikia Vilniuje, įgalindamas marginalizuotas bendruomenes per švietimą ir įsitraukimą į kultūrinę veiklą.

Noah Brehmeris yra žydų kilmės tyrinėtojas ir organizatorius. Iš Niujorko į Vilnių atsikraustė 2013 metais. Nuo organizavimosi su draugais viešojo maitinimo sektoriuje solidarumo tinklo kontekste iki dalyvavimo įvairių autonominių erdvių priežiūroje, įvairialypė Brehmerio praktika sieja jį su autonomistine tradicija. Tarp naujausių jo autorinių darbų yra: „As if this World no Longer Existed: Three theses on the crisis of political belonging“ (Achive Books, planuojama išleisti), „A Nomos of the Stateless“ (Blind Field Journal, 2024); „The Living Communism of Friendship“ (Contradictions Journal, 2023). N. Brehmeris yra vienas „The Commonist Horizon“ (2023, Common Notions) ir „ULWC Reader“ (2021, Luna6) redaktorių bei „Paths to Autonomy“ (2022, Minor Compositions) redaktorius.

Pirmąjį šios serijos tekstą, pavadintą „Egziliškas solidarumas pasaulyje po spalio 7-osios“, skaitykite čia. Jame rasite italų filosofo Giorgio Agambeno esė „Judaizmo pabaiga“ ir Vilna golų atsaką.

Iš anglų kalbos vertė Robertas Krisikaitis.