I dalis. Giorgio Agamben. Judaizmo pabaiga
To, kas šiandien vyksta Izraelyje, prasmės mums nepavyks suprasti nesuvokus, jog sionizmas turi dvigubo istorinės judaizmo tikrovės neigimo pobūdį. Sionizmas ne tik žydams perkelia krikščionių nacionalinę valstybę1, bet ir reprezentuoja asimiliacijos proceso, nuo XVIII a. pab. laipsniškai naikinusio žydišką tapatybę, kulminaciją. Lemtinga tai, kad sionistinės sąmonės pamatuose, kaip pavyzdinėje studijoje yra parodęs Amnonas Razas-Krakotzkinas, esama kito neigimo2 – Galut, tai yra, tremties kaip principo, bendro visoms istorinėms judaizmo, kokį mes jį pažįstame, formoms, neigimo. Šios tremties koncepcijos prielaidos yra senesnės nei Antrosios Šventyklos sugriovimas ir atrandamos jau biblinėje literatūroje.
Tremtis yra pati žydų egzistencijos Žemėje forma, ir visa žydų tradicija – nuo Mišnos3 iki Talmudo, nuo sinagogos architektūros iki biblinių įvykių atminties – buvo sumanyta ir gyvenama iš tremties perspektyvos. Žydui-ortodoksui žydai, gyvenantys Izraelio valstybėje, taip pat yra tremtyje. O valstybė pagal Torą, kurios žydai laukia po Mesijo atėjimo, neturi nieko bendra su modernia nacionaline valstybe – tiek, kad jos pagrindas yra būtent Šventyklos atstatymas ir aukojimų atkūrimas, apie ką Izraelio valstybė nė girdėti nenori.
Ir neturėtume pamiršti, kad pagal judaizmą tremtis – tai ne tik žydų būsena, bet ir yra susijusi su stokojančia pasaulio kaip visumos būsena. Pasak kai kurių kabalistų, įskaitant Lurią, tremtis apibrėžia pačią dievybės, kuri sukūrė pasaulį ištremdama save iš savęs, situaciją, ir ši tremtis tęsis iki Tiqqun4 atėjimo, tai yra, iki pirmykštės tvarkos atkūrimo5.
Būtent šis besąlygiškas tremties priėmimas, su jo numatomu visų esamų valstybingumo formų atmetimu, įtvirtina žydų pranašumą prieš kitas religijas ir tautas, suėjusias į kompromisą su valstybe. Žydai, kartu su romais, yra vienintelė tauta, kuri atmetė valstybės formą, nekariavo ir niekada nesusitepė kitų tautų krauju.
Todėl sionizmas savo pamatiniu tremties ir diasporos neigimu nacionalinės valstybės labui išdavė pačią judaizmo esmę. Tad nėra ko stebėtis, kad šis pašalinimas sukėlė kitą, palestiniečių, tremtį ir paskatino Izraelio valstybę tapatintis su ekstremaliausiomis ir negailestingiausiomis modernios nacionalinės valstybės formomis. Atkakli istorijos pretenzija, iš kurios, pasak sionizmo, diaspora būtų išstūmusi žydus, rodo ta pačia kryptimi. Bet šitai gali reikšti ir tai, kad judaizmas, kuris nemirė Aušvice, galbūt pasitinka savo galą šiandien.
Pirmą kartą publikuota „Quodlibet“ 2024 m. rugsėjo 30 d. Iš italų į anglų k. vertė Ill Will. Į lietuvių kalbą vertė Robertas Krisikaitis. Taip pat turime paminėti, kad į lietuvišką „Judaizmo pabaigos“ vertimą sau leidome įdėti kelias išnašas su nuorodomis.
II dalis. Vilna golai. Sugrįžimo kelionė
Antisionizmas mums, golams6, yra daugiau nei oponavimas sionizmo primestoms priklausymo formoms; mums tai yra savarankiška bendruomenės praktika. Trumpas Giorgio Agambeno straipsnis „Judaizmo pabaiga“, kuris remiasi Amnono Razo-Krakotzkino studija, padeda mums nušviesti šį pamatinį faktą. Mes, golai, Vilna tremtiniai, jaučiamės kaip namuose savo tvirtinime, kad jokia valstybė negali būti mums namais, nei kad ji gali būti tikraisiais žmonijos namais.
Mūsų istorinė tremtis, prasidėjusi po istorinių karalysčių sunaikinimo, buvo atpirkta ne per sugrįžimą į tas žemes, bet per tremties-kaip-praradimo pavertimą tremtimi-kaip-gyvenimu. Golai – tauta, susiformavusi tremtyje, išsibarsčiusi po pasaulį, – pavertė tremties skausmą džiaugsmu bei išsisklaidžiusios ir bevalstybės žmonijos horizontu.
Palestiniečių revoliucinės tradicijos įvykdytas taip vadinamos šiuolaikinės žydų tapatybės sienų pramušimas paskatino naujas priklausymo šiam egziliškam gyvenamajam pasauliui galimybes. Kai kuriems iš mūsų tai yra yidishkeyt – egziliškos žydiškos egzistencijos pasaulis. Kaip ir kitos egziliškos gyvenimo formos, yidishkeyt, jei apskritai yra tapatybė, savo esme yra egzistenciškai trapi – ginčytina prasmės sritis, teikianti pirmenybę gyvai etikai vietoj bet kokio atsigręžimo į sugrįžimo prie autentiškos būties implikuojamus moralinius dogmatizmus.
Bet norime aiškiai pabrėžti, kad mūsų tremtis, su savo džiaugsmais, skausmais ir horizontais, negali būti paguoda ar – kur kas blogiau – pateisinimu palestiniečių perkėlimui ir genocidiniam ištrynimui. Kaip 1947 metais išmintingai pastebėjo vienas golas, stoti į akistatą su ateitimi reiškia priimti tai, kad „[J]ei nesama tikun, nesama atpirkimo žmonijai, tai nesama ir atpirkimo žydams.“7
Išties, nors G. Agambeno dėmesio centre čia išlieka sionizmo atliekamas radikalus judaizmo neigimas, neturime leisti tam užtemdyti kitų neigimų, šiandien vykdomų sionizmo. O būtent – sionistinės valstybės vykdomų nesuvokiamų žiaurumų prieš palestiniečius, bene labiausiai pavyzdinius mūsų laikų tremties subjektus.
Mūsų prioritetai – aiškūs. Kaip žydų golai, mes atsigręžiame į palestiniečių ghurba8, kad galėtume orientuotis, žiūrėdami į ateitį. Ir koks yra šis vadovavimas, ir kokia – ši ateitis? Jeigu judaizmas, mūsų kaip golų žydiškas priklausymas, dabar susiduria su beveik visišku ištrynimu po nacių ir sionistų imperatyvų, ghurba yra šiuolaikiniai paveldėtojai pasipriešinimo judėjimo ir priklausymo gyvenamajam pasauliui, kuriuo dalinamasi su mūsų istorinėmis tautomis – egziliškos žmonijos gyvenamajam pasauliui.
Iš pasimetimo, kone visiško nuskurdimo, – kaip daugiau nei šimtmetį besitęsiančio mūsų egziliškos tautos išardymo pasekmės – būklės, mes atsigręžiame į ghurba tam, kas bus sunki sugrįžimo kelionė. Sugrįžimo, kuris, kaip teigė Edwardas Saidas, bus ne sukuriantis – tremties paneigimas, – o pradedantis iš naujo, atstatymas, dirbant kartu, čia ir dabar. Palestiniečių sugrįžimo judėjimas „išvengia grynumo“ ir „atsisako totalumo“. Tai nėra, kaip patvirtina A. Hajyahia, „negatyvus geismas kažko, ko jie stokoja <…> [,] bet atperkantis principas, siekiantis sąlygų, padarančių tremtį vienintele likusia galimybe, panaikinimo“.9
Galiausiai, pamatykime šį sugrįžimą priešstatoje nuskurdusiai tautinių valstybių politikai, būtent ir atvedusiai mus ten, kur esame šiandien, – politikai, grindžiamai fundamentaliu piliečio žmogiškumo ir tremtinio nežmogiškumo [subhumanity] atskyrimu. Nors negalime neigti debatus keliančio klausimo apie tai, kokiu keliu žengs palestiniečių teisingumas – tautinė valstybė neabejotinai yra vienas variantų, – plačiai įsišaknijusiuose palestiniečių gyvenimo būduose tikrai galime atrasti judėjimą, orientuotą į sienų griovimą: buvimo praktikas, besipriešinančias valstybės formos įkūrimo, aptvėrimo ir savininkiškumo logikai.
Tad pradėkime iš naujo nuo globalios tremtinių bendruomenės politikos. Nuo gyvenimo formos, kuri, kaip G. Agambenas pabrėš straipsnyje, pasirodžiusiame netrukus po šito, liečia mus visus: „Lemtinga tai, kad piliečiai tampa de facto tremtiniais savo pačių šalyje. Kaip tik šią vidinę tremtį būtina atsiimti šiandien, iš pasyviai pakenčiamos būsenos transformuojant ją į pasirinktą ir aktyviai siekiamą gyvenimo būdą. Kur piliečiai yra praradę net prisiminimą apie politiką, tik ištremtieji savo pačių mieste kurs politiką. Ir tik šitokioje tremtinių, pasklidusių beformėje piliečių masėje, bendruomenėje, kažkas primenančio naują politinę patirtį gali tapti įmanoma čia ir dabar.

Apie šią seriją
Po 2024 m. gruodį Vilniuje vykusios viešos diskusijos „Antisionistinis žydų solidarumas ir jo nebuvimas“, pradedame straipsnių ciklą šia tema. Juo siekiame paskatinti diskusiją apie tai, kaip galėtume pastūmėti globalų solidarumo su palestiniečiais judėjimą link tapimo tvaria Politikos (su P didžiąja) vizija, suvokiama kaip socialinės organizacijos modelis anapus bankrutavusių ir genocidinių imperijų, nacionalinių valstybių bei valdančiųjų elitų reikalų.
Grindžiama solidarumo politikos ir revoliucinio interkomunalizmo konceptais, ši serija išsikelia tikslą apmąstyti politiką ne vien prieš imperijas, bet taip pat ir prieš aiškiai ribotas socialistinių internacionalizmo tradicijų schemas, mūsų paveldėtas iš modernybės. Interkomunalizmas – kurį XX a. 8-ajame deš. išvystė JAV Juodųjų panterų partijos narys Huey P. Newtonas – buvo pasiūlytas kaip strategija įsivaizduoti visą planetą apimančią politiką, kur sienų neturintys panašumai tarp engiamų bendruomenių pralenktų geopolitines valstybių draugystes – draugystes, katastrofiškai teikiančias pirmenybę pelnui ir „ilgalaikiams“ sprendimams, o ne pačiai tautų gerovei. Tad revoliucinis interkomunalizmas skelbia politiką, atmetančią giliai cinišką pasaulėžiūrą, kurią mums siūlo geopolitiniai imperijų reikalavimai.
Globali politika iš apačių, įkvėpta pasaulinio palestiniečių solidarumo judėjimo masto, paremto solidarumo ryšiais tarp engiamųjų bendruomenių.
Egziliškas solidarumas pasaulyje po spalio 7-osios
Solidarizuotis su kitu reiškia imtis rizikos. Solidarumo praktikos iš mūsų reikalauja radikaliai kvestionuoti socialines tapatybes, kurias įgyjame, būdami tautinių valstybių piliečiai. Kuomet tautinė valstybė siūlo brolybės ryšį – giminystę, apribotą „tauta“, kuriai priklausai, – solidarumas sugriauna šias asmens sienas, radikaliai užklausdamas, kas yra nacionalinių teritorijų, tradiciškai apibrėžiančių politiškumo ribas, viduje, o kas – išorėje. Solidarizuotis reiškia atpažinti tremtinius, kuriais mes visi patys esame.
Pirmajame mūsų serijos straipsnyje rasite iš dviejų dalių sudarytą tekstą, radikaliai stojantį akistaton su tautinės valstybės šovinizmu ir genocidiniu smurtu. Čia atsisukame į genocidinę sionizmo siūlomą brolybės politiką ir pastarosios krizę, sekusią po operacijos „Al Aksos potvynis“. Pirmojoje straipsnio dalyje – 2024 m. rudenį pasirodęs italų filosofo Giorgio Agambeno tekstas „Judaizmo pabaiga“, stulbinamai apibrėžiantis sionizmą kaip judaizmo egziliškų, interkomunalistinių šaknų sunaikinimą. Antrojoje dalyje – „Sugrįžimo kelionė: egziliškas solidarumas pasaulyje po spalio 7-osios“. Tai – Vilna golų, egziliškų žydų, ieškančių naujų žydų priklausymo ir interkomunalistinio solidarumo pagrindų, atsakymas į Agambeno tekstą.
Draugai iš Palestinos ir jos apylinkių taip pat pasidalino tuo, ką vadina „accanto“ (italų k. „šalia“) G. Agambeno tekstui, kurį tikimės publikuoti anglų kalba tinklalapyje Dabartis.com.
Apie šios serijos rengėjus
Kamalas Ahamada yra švietėjas ir nepriklausomas dėstytojas. Augęs Prancūzijoje, Kamalas toliau žinių sėmėsi Danijoje ir Anglijoje, kultivuodamas platų akademinių interesų spektrą. Jo tyrimų sritys yra dekolonialinės ir kritinės rasės teorijos, menų ir kultūros vaidmuo pasipriešinimo judėjimuose, iš kartos į kartą perduodamos (transgeneracinė) traumos bei solidarumo politikos kompleksiškumas. K. Ahamada šiuo metu veda paskaitų ciklą „Empire, Race, Culture“ („Imperija, rasė, kultūra“) socialiniame centre „Luna6“ ir aktyviai veikia Vilniuje, įgalindamas marginalizuotas bendruomenes per švietimą ir įsitraukimą į kultūrinę veiklą.
Noah Brehmeris yra žydų kilmės tyrinėtojas ir organizatorius. Iš Niujorko į Vilnių atsikraustė 2013 metais. Nuo organizavimosi su draugais viešojo maitinimo sektoriuje solidarumo tinklo kontekste iki dalyvavimo įvairių autonominių erdvių priežiūroje, įvairialypė Brehmerio praktika sieja jį su autonomistine tradicija. Tarp naujausių jo autorinių darbų yra: „As if this World no Longer Existed: Three theses on the crisis of political belonging“ (Achive Books, planuojama išleisti), „A Nomos of the Stateless“ (Blind Field Journal, 2024); „The Living Communism of Friendship“ (Contradictions Journal, 2023). N. Brehmeris yra vienas „The Commonist Horizon“ (2023, Common Notions) ir „ULWC Reader“ (2021, Luna6) redaktorių bei „Paths to Autonomy“ (2022, Minor Compositions) redaktorius.
Šaltiniai
- G. Agambenas savo tezę apie krikščionišką tautinės valstybės šerdį vysto knygoje „The Kingdom and the Glory“, 2011.
- Žr. Amnon Raz-Krakotzkin, „Exile Within Sovereignty“, 2017.
- Mišna (Mishnah) ir Talmudas kartu sudaro egziliškos žydų teologijos šerdį. Mišna buvo ankstyvas sandoros – hebrajų įstatymų, pasirašytų su Dievu, – atėjusios po masinio egzodo iš Uro miesto Mesopotamijoje, kuriam vadovavo Abraomas, užrašymas. Talmudas, pasirodęs vėliau, tęsia šią egzilišką tradiciją, o mišna sudaro pirmąją Talmudo dalį.
- Tiqqun (Tikkun olam) – judaizmo teologinis konceptas, reiškiantis pasaulio taisymą ir išgydymą; suvokiamas kaip universalus išsivadavimo principas.
- Daugiau apie Tiqqun kaip universalų principą ir apie įvairius būdus, kaip jis buvo inkorporuojamas XX a. revoliuciniuose judėjimuose, žr. Michael Löwy, „Redemption and Utopia“, 1992.
- Gole – aškenazių/jidiš žodžio „tremtinys“ etimologija.
- Leyvick Hodes, “Mitn ponem tsu der tsukunft.” (1947) Biografye un shrift, sud. Sofia Dubnov-Erlich, New York: Farlag undzer tsayt, 1962.
- Palestiniečių tremties konceptas.
- Adam Hajyahia, The Principle of Return: The repressed ruptures of Zionist time, Parapraxis, 2024.
Prisidėk prie Palestina.lt veiklos, kad ir keliais eurais. Kiekvienas tekstas yra darbas iš širdies, tačiau jo parengimas ir publikavimas atsieina laiką, energiją ir pinigus. Padėk mums šią veiklą tęsti.
Susiję straipsniai
2025-02-11
Mahmoud Muna. Palestinos tapatybės sergėtojas
Dalinamės ilgametės Palestina.lt bendražygės, vertėjos ir knygų sudarytojos reakcija į Mahmoud Muna, garsaus Jeruzalės…
2025-01-20
Kasparas Pocius. Kolonializmas, sionizmas, biopolitika: Edwardas Saidas ir Palestina
„Palestiniečių klausimas turbūt ir yra toks universalus dėl to, kad kiekvienoje šalyje esama nepastebėtų gyventojų…
2024-12-04
Tantūra: nuslėpta tiesa
Specialiai Palestina.lt parašytas istoriko Mariaus Vyšniausko straipsnis apie Izraelio įsikūrimo metu įvykdytas…
2024-09-19
Em Berry. Per mus
Internetuose plačiai nuvilnijęs Naujosios Zelandijos poetės Em Berry eilėraštis – dabar ir lietuviškai, jos protėvių iš…
2024-08-21
Caitlin Johnstone. Aš nenugręšiu akių
„Kad ir kaip lengviau būtų nusigręžti, aš nenugręšiu akių.“ Eilėraštis proza, aut. Caitlin Johnstone, vert. Ingrida…
2024-08-05
Izraelio kareiviai
Naujosios kartos dramaturgės, poetės Eglės Poškevičiūtės eilėraštis „Izraelio kareiviai”.